– Karas Ukrainoje neabejotinai yra daugiausia dėmesio sulaukęs šių metų įvykis. Lapkričio pabaigoje EP priėmė rezoliuciją dėl Rusijos pripažinimo terorizmą remiančia valstybe, tačiau ES kol kas neturi teisinio mechanizmo, kuris leistų pritaikyti bausmę visai valstybei už vykdomus teroro veiksmus.
– Kaip nubausti asmenį ar teroristinę organizaciją, yra aišku. Tačiau nėra mechanizmo, kaip nubausti valstybę. Rezoliucija yra priimta: ji įpareigoja kitas Europos institucijas veikti pagal tos rezoliucijos raidę ir dvasią. Buvo pasirinktas toks preciziškas terminas – „terorizmą remianti“, tačiau ir jis labai vaizdžiai charakterizuoja vis agresyvėjančią Rusijos elgseną. Juk ne tik atsigręžiama į karinius objektus, į priešininko kariuomenės šaudymą, bet ir juodo keršto būdu koncentruojamasi į civilinę infrastruktūrą. Kenčia milijonai paprastų žmonių – jie neturi elektros, šilumos ir stokoja geriamojo vandens. Tai yra už bet kokio kariavimo etikos ribų, peržengtos bet kokios ribos. Karą privalo laimėti Ukraina: juk neturime kitos išeities. Rusija privalo pasitraukti iš visų Ukrainos žemių, atlyginti karo žalą, o kalti asmenys – baudžiami tarptautinių tribunolų.
– ES patvirtino jau 9-ąjį sankcijų Rusijai paketą.
– Sankcijos ilgainiui turi suveikti ir trikdyti agresyvios valstybės normalų ekonominį veikimą. Deja, Rusija dar vis gauna ES milijardus už energijos išteklius. Labai lengva paskaičiuoti, kiek vienetų tankų ar trečiosiose valstybėse gaminamų dronų per mėnesį galima už tas lėšas įsigyti. Dėl to tenka tik apgailestauti ir nuolat ieškoti būdų tai sustabdyti. Europa gali veikti tik pagal teisinę sistemą, o veikiama, kad ir lėtai (tokia mano nuomonė), bet užtikrintai.
– Europos ir pasaulio mastu sovietinio totalitarinio režimo nusikaltimai iki šiol nebuvo teisiškai įvertinti, jų vykdytojai nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, o tarptautinė bendruomenė niekada aiškiai nepasmerkė šių nusikaltimų. Ką manote apie Holodomoro – 1932–1933 m. Ukrainoje dirbtinai sukelto bado, kurio kaltininkė sąmoninga sovietų režimo politika, – pripažinimą genocidu arba nusikaltimu Ukrainos žmonėms ir žmonijai?
– Institucinė atmintis yra labai svarbi. Viešojoje erdvėje Holodomoras priimamas kaip istorinis periodas Sovietų Sąjungos viduje, bet tai buvo išskirtinė genocido forma – marinti milijonus žmonių, neleisti nieko užsiauginti maistui, neleisti valgyti. Detales baisu net kartoti. Kita vertus, pasaulis praregi dėl didesnio komunikacijos greičio. Medžiaga, į kurią kažkada galėjai gilintis bibliotekų tyloje, dabar prieinama daugeliui žmonių, ir nieko nuostabaus, kad „persilieja“ į politikų valią. Politikai turi paisyti to, kas subręsta visuomenėse. Vakarų valstybių visuomenė vis labiau perpranta istorinius bolševizmo nusikaltimus, todėl atsiranda atitinkamų reakcijų. Holodomoro pripažinimas genocidu buvo vienas iš šių metų politinio sezono pabaigos svarbių akcentų.
Europa gali veikti tik pagal teisinę sistemą, o veikiama, kad ir lėtai (tokia mano nuomonė), bet užtikrintai.
– Strasbūro plenarinės sesijos metu vykusiuose debatuose sakėte, kad Aliaksandras Lukašenka įvėlė Baltarusiją į karą su Ukraina nuo pat pirmos dienos. Tam tikros ES sankcijos Baltarusijai jau taikomos. Manote, kad to mažai?
– Mano vienareikšme asmenine nuomone, to tikrai nepakanka. Sankcijos turėtų būti lygiai taip pat taikomos tiek Rusijai, tiek Baltarusijai. Požiūris į Baltarusijos darbelius yra toks truputį su išlyga. Su ilgamete Baltarusijos vadovybės elgsena buvome lyg ir apsipratę. Kažkiek politinių kalinių, laisvo žodžio nėra, žiniasklaida suvalstybinta ir vienpusiška, teismai visiškai paklūsta diktatūrai – taip tęsėsi daugelį metų. Tačiau prasidėjo nedemokratinio režimo degradacija ir viena po kitos buvo pasiekiama vis naujų to nuosmukio ribų. Galiausiai jie atsidavė Rusijai, kad ta galėtų naikinti Ukrainą. Ko dar galima sulaukti iš režimo? Gal tikrai jau duobė?
– Geležinkeliai, kurie dar neseniai vertinti labiau kaip neatsiejamas žaliosios pertvarkos atributas, ima vaidinti dar ir papildomą, karinės reikšmės, funkciją, tad projekto „Rail Baltica“ reikšmė naujomis aplinkybėmis tik didėja.
– Artėjant metų pabaigai aktyviau pradėtos svarstyti visos transporto temos. Jas, aišku, paskatino ir besitęsianti Rusijos agresija Ukrainoje, uostų blokada. Vėl visi prabudome: kaip apsileidome su tuo geležinkelių tinklu – vis dar niekaip neišeiname iš Rusijos geležinkelių sistemos. Prisiminėme projektą „Rail Baltica“. Jis buvo pradėtas 2004 m. Idėja sena. Dabar ji vėl atgyja jau ne tik svarstymų lygiu. Vyksta atskirų ruožų modernizacija. Europai svarbu tarpvalstybiniai tinklai – nuo Europos šiaurės ir toliau per egzistuojančius europinius geležinkelių tinklus.
Tačiau karas Ukrainoje pademonstravo būtinybę įvairios paskirties, įskaitant strateginę karinę, krovinių gabenimą nuo Ukrainos sienos. Tada pasirodė, kad viskas yra įvykdoma, tėra išteklių ir terminų klausimas. Jei dar pasvarstytume, kad nuo Kauno iki Klaipėdos galėtų eiti papildoma atšaka, tada gautume visiškai kitą geležinkelių sistemos geopolitinį vaizdą. Rusiškas geležinkelių tinklas eitų į antrą planą ir nebedominuotų.
– Pernai gruodį Europos Komisija (EK) pasiūlė kovos su ekonomine prievarta priemonę. Spalį ji buvo patvirtinta Tarptautinės prekybos komitete, jai pritarta ir EP.
– Pavojus, kad trečiosios valstybės (vėliau buvo lemta įvardyti, kad tai visų pirma yra Kinija) gali imti ir pritaikyti ekonominės prievartos priemones atskiroms valstybėms ar firmoms, ES buvo jaučiamas jau seniai. Dirbdamas Tarptautinės prekybos komitete tai gerai žinojau. Ryškiu ir skaudžiu pavyzdžiu visiems tapo Kinijos ir Lietuvos santykiai. Atidaryta Taivaniečių atstovybė Kinijai buvo motyvas mums pritaikyti ekonominės prievartos priemones. Aišku, Kinijos nėra tarp svarbių prekybos partnerių, milžiniškų nuostolių mūsų valstybei tai nepadarė, tačiau atskiros įmonės nukentėjo. Europoje tai tapo išskirtiniu pavyzdžiu, kai nusitaikoma į vieną rinkos segmentą ir padaroma akivaizdžios žalos. Tai tapo svariu argumentu, kad reglamentą reikia kuo greičiau parengti.
– Jūsų darbų ir iniciatyvų spektras labai platus – nuo Rusijos pripažinimo teroristine valstybe iki istorinių atradimų, o štai dar hepatito C patikra.
– Dar pernai veikė Specialusis kovos su vėžiu komitetas, buvau jo pakaitinis narys. Visuomeniniais pagrindais man talkino vaikystės draugas profesorius Limas Kupčinskas. Kalbėjau tokiu specifiniu klausimu – apie hepatitą C, kuris gali būti viena iš kepenų vėžio priežasčių. Laiku diagnozuotas hepatitas C yra pagydomas. Bėda, kad dažnai jis apleidžiamas, nes nėra profilaktinės patikros. Europa to nereglamentavo. Išsakiau nuomonę ir gavau neabejotiną pritarimą, kad to tikrai reikėtų. Europiniai sprendimai dar laukia, o Lietuvoje ta programa jau pradėta vykdyti, tad galime būti kitiems pavyzdys. Numatyta šią patikros programą finansuoti iš ligonių kasų lėšų ir ji prieinama visuomenei. Džiaugiuosi, kad prie šio konkretaus rezultato kažkiek prisidėjau. Viskas prasideda nuo idėjų, pajusti konkrečius darbo rezultatus – visų smagiausia.
– Kalbantis su prof. L. Mažyliu neišvengiama asociacija yra Vasario 16-osios akto originalas. Gal ne visi žino, kad šis jūsų atrastasis dokumentas grįžo pas savo savininką ir saugotoją. Tačiau pristatėte svarbią dovaną Kaunui ir visai Lietuvai – pliene lazeriu išgraviruotą Vasario 16-osios aktą. Dokumento originalų dydį atitinkančią plieninę kopiją padovanojote Istorinei Prezidentūrai Kaune.
– Buvo minimos Matthiaso Erzbergerio, nužudyto 1921 m., metinės. Vokietijai – tai labai svarbi asmenybė, o Lietuvoje primiršta. Dėl savo demokratiškų nuostatų jis buvo labai palankus Lietuvai 1917–1918 m., kai skelbėme Nepriklausomybę ir siekėme jos pripažinimo. Labai svarbus buvo jo asmeninis indėlis – jis padėjo Lietuvos tarybos nariams painiuose Berlyno koridoriuose ir patarė, kaip laikytis išgaunant iš Vokietijos mūsų valstybės nepriklausomybės pripažinimą. Sutapo Lietuvoje ir Vokietijoje rinktų europarlamentarų požiūris į šią asmenybę ir pavyko pasiekti, kad viena iš Briuselio salių, kurios šiaip jau tiesiog numeruojamos, būtų pavadinta M. Erzbergerio vardu. Man kilo mintis šalia jo pavardės pakabinti ir mūsų Vasario 16-osios akto repliką. Nerūdijančiame pliene graviruotas Aktas pasirodė teisingiausia forma. Tad viena plieninė Akto replika yra Briuselyje, o kita čia – Istorinėje Prezidentūroje Kaune. Kad to liūdesio būtų mažiau, jog originalas iškeliavo!
