Teatro talismanas

"Jūs dar gyvas?" – pusiau juokais, pusiau rimtai po ilgos pertraukos užsukę į Nacionalinį Kauno dramos teatrą, žiūrovai sveikina tarpduryje stovintį Rimantą Štarą, vienų vadinamą talismanu, kitų – teatro mohikanu. Išgirdęs tokius smalsuolių klausimus vyriausiasis salės administratorius nė kiek nepyksta, tik skaniai nusijuokia. Tada moja ranka ir linki malonaus vakaro. Ir taip jau kone penkias dešimtis metų.

"Puikiai prisimenu pirmąją dieną teatre. Tiesa, tąkart tik dokumentus atnešiau", – pašnekovas persikėlė į 1970-uosius, kai tik ką baigęs konservatoriją dėl savo didžiosios svajonės Vilnių išmainė į Kauną.

Žmonės neįsivaizduoja, kad įeinančius į teatrą juos galėtų pasitikti kas nors kitas, o ne R.Štaras. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Jaunas ir iniciatyvus aktorius krito tuometės administracijos akin, todėl jam buvo pasiūlyta prie garbingų teatro durų sutikti ne mažiau garbingus svečius. Taip nuo 1978-ųjų jis tapo teatro administratoriumi. Vyras spėdavo ir repertuarą sudėlioti, ir žiūrovų bilietus patikrinti, ir visus vėluojančius į vietas susodinti. Spėdavo ir į sceną išbėgti. Ištikimiausi "Amerika pirtyje" žiūrovai veikiausiai iki šiol mena šmaikštuolį, publikai beriantį kupletus.

Reikėdavo kryžiaus kelius nueiti, nes laikraštis buvo nedidelis ir daug vietos neturėdavo.

Ištikimiausius žiūrovus gerai prisimena ir R.Štaras. Kai kurie jų bėgant metams gerokai pasikeitė, tačiau įpročiai liko tokie patys – ir anksčiau, ir dabar žmonės supainioja spektaklių valandas, dienas, namuose ir švarkų kišenėse palieka bilietus, atsisėda ne į savo vietas, o kartais dar ir pasiginčija. Yra buvę ir tokių, kurie, nespėję teatro kavinukėje išgerti gėrimų, juos ant balkono atbrailos išrikiavo. Su jais teatro administratoriui teko rimčiau pakalbėti. Laimė, tokių akiplėšų – vienetai. Dauguma teatro svečių – kultūringi ir išsilavinę žmonės, kultūrinį alkį malšinantys "Baltos drobulės", "Stiklinė arbatos su citrina", "Svečiuose pas pulkininko našlę" porcija.

Žiūrovai beveik nesikeičia

"Kartu su manimi ne vienas užaugo", – nors dabartinį laikmetį R.Štaras ir prisijaukino, sentimentų tam, kas buvo anksčiau, neslėpė. Jis iki šiol mena kostiumuotus vyriškius, suknelėmis pasidabinusias ir vėriniais kaklus apraizgiusias damas, kurioms spektakliai prilygo šventei. Dabar gi salėje neretai pamatysi džinsuotus žiūrovus. Tiesa, tai ne pats blogiausias vaizdas.

"Kaip turėtų jaustis žiūrovas, kai šalia jo sėdi kitas, su šortais? Muzikiniame teatre tokio vaizdo nepamatysi. Mūsų teatras demokratiškesnis šiuo klausimu", – iš salės ir iš koridoriaus, kuriame pertraukų metų kvepėjo ir tebekvepia kava ar šampanu, teatro ilgametis darbuotojas mintimis persikėlė prie kasos.

Buvo laikai, kai čia driekėsi milžiniškos eilės, o bilietų pakakdavo toli gražu ne visiems. Skyrėsi ir kainos. Kažkada bilietai kainavo 1 rublį ir 20 kapeikų. Premjeriniai – 30 kapeikų brangiau. Nepriklausomybės laikais kainos šoktelėjo iki 10 ar 15 litų, o tarkim, už Eimunto Nekrošiaus "Hamletą" kiti negailėjo ir 50 litų.

"Didelė suma..." – kasydami pakaušius žmonės turbūt neįsivaizdavo, kad po dvidešimties metų už bilietą į Rolando Kazlo "Palatą" iš piniginės trauks tiek pat eurų. Vis dėlto kainos, anot R.Štaro, žiūrovų neatbaido. Į populiariuosius spektaklius bilietai ištirpsta akimirksniu, o teatrui pažėrus viliojančių pasiūlymų, eilės nusidriekia kaip senais gerais laikais.

"Būdamas Latvijoje, užsukau į teatrą. Kasininkė man sako: palauk. Nesupratau, ko ir kodėl. Galiausiai ji man paaiškino, kad likus valandai iki spektaklio bilietai parduodami vos už kelis eurus. Taip, sėdėjau ant pristumiamos kėdės, bet koks skirtumas?" – administratorius prasitarė, kad tokią praktiką kada nors žadama taikyti ir Kauno valstybiniame dramos teatre.

Teatro tekstai – dienraštyje

Bėgant metams, Nacionalinio Kauno dramos teatro vyriausiasis salės administratorius perprato ne tik publiką, bet ir technologijas, kurios teatro bendruomenės darbą padarė kur kas lengvesnį ir operatyvesnį. Repertuaras skelbiamas internetiniame teatro puslapyje, įvairias naujienas galima rasti "Facebook" paskyroje, spektaklių pristatymus – spaudoje.

Anksčiau teatro žmonės gyveno kitu ritmu. Sudarytą ir ant popieriaus spausdinimo mašinėle perkeltą repertuarą R.Štaras sparčiu žingsniu nešdavo į tuometės "Kauno tiesos", vėliau – "Kauno dienos" redakciją Vytauto prospekte. Svarbiausias miesto dienraštis tuo metu buvo pagrindinis teatro informacijos skleidėjas.

Tokius tekstus R.Štaras anksčiau nešdavo į "Kauno dienos" redakciją.

"Rašydavome skelbimus ir nešdavome juos į redakciją. Prašydavome tuometės laikraščio redaktorės Teklės Mačiulienės, o vėliau – kultūros ir meno priedo "Santaka" žurnalistės Dalios Juškienės, kad įdėtų medžiagą apie spektaklius. Reikėdavo kryžiaus kelius nueiti, nes laikraštis buvo nedidelis ir daug vietos neturėdavo", – prisiminimais dalijosi teatro džentelmenas.

Įvykus netikėtiems pasikeitimams repertuare, R.Štaras tekinas bėgdavo tą patį kelią ir prašydavo skelbimų skyriaus vadovės, kad laikraštis į spaustuvę neiškeliautų su netikslumais. Pastarųjų retsykiais pasitaikydavo ir dienraščio puslapiuose, ir kituose dokumentuose. Taip 1982 m. režisieriaus Gyčio Padegimo spektaklis "Mūsų miestelis" virto "Musių miesteliu".

"Į respublikinę spaudą repertuarus teatro administracija siųsdavo popieriniais laiškais. Vėliau atsirado faksas", – teatro senbuvis pasakojo, kad dirbti su jais nebuvo itin patogu. Išlindus pirmam lapui, naujų, su pakeitimais, niekas netikrindavo, todėl respublikinėje spaudoje netikslumų pasitaikydavo dažniau.

Iškalbingosios afišos

Žinią apie teatrą ir konkrečius spektaklius taip pat skleidė mieste ant stulpų išklijuotos teatro afišos. Bene daugiausia jų būdavo miesto centre, Laisvės alėjoje.

"Eidavome į išklijavimo centrą, kuris taip pat buvo Vytauto prospekte, ir prašydavome, kad daugiausia afišų klijuotų Laisvės alėjoje, kur didžiausi žmonių srautai. Turėjome vieną paveldėtą stulpą šalia teatro, tai ant jo būdavo daugiausia afišų", – R.Štaras pasakojo, retsykiais užsiimdavęs ir saviveikla – pajūryje ar kituose miestuose plakatus klijavęs ir ant sienų, ir ant tvorų. – Kiti teatrai tai darė, todėl darėme ir mes."

Iki 1964-ųjų plakatai buvo piešiami ranka, o kūrybiniame procese dalyvavo visi teatro žmonės. Vėliau teatro afišas ėmė spausdinti dvi spaustuvės. "Raidė" ruošė tekstines, "Spindulio" spaustuvė – menines afišas. Į jas, anot pašnekovo, ne kartą taikėsi kolekcininkai. Dalį afišų administracija išsaugojo, o prieš kelerius metus jas galėjo pamatyti ir teatro lankytojai. Tąkart sienas papuošė 27, chronologine tvarka išdėstyti plakatai. Eilės priekyje kybojo pirmojo profesionalaus teatro spektaklio "Joninės" afiša, pasirodžiusi 1920-aisiais, pabaigoje – premjeros "Hamletas" plakatas, menantis 2015 m.

Spauda ir afišos anksčiau buvo pagrindiniai teatro naujienų skleidėjai.

Turi savo mėgstamiausius

R.Štaras visuomet viską spėja. Kartais net nesupranta kaip. Matyt, teatro aplinka ir žmonės, kuriuos čia sutinka, veikia tarsi jaunystės eliksyras. Veikiausiai dėl to laikas, kai teko užsidaryti namuose, o kylančią uždangą matyti tik užmerkus akis, buvo nepakeliamai sunkus.

"Užtruko karantinas... o ir po jo repeticijos prasidėjo tik liepos mėnesį", – vyriausiasis salės administratorius vylėsi, kad juodasis periodas nesikartos ir tuo pat metu svarstė, kaip salėse žiūrovams pavyks išsėdėti su kaukėmis. Juk teatro repertuare tebėra spektaklių, trunkančių daugiau nei dvi valandas.

Taip 1982 m. režisieriaus Gyčio Padegimo spektaklis "Mūsų miestelis" virto "Musių miesteliu".

Paklaustas, kokie spektakliai jam įsiminę labiausiai, pašnekovas akimirką susimąstė, tačiau čia pat pridūrė, kad prie jaunystės spektaklių jis neprisirišęs. Mielai žiūri jaunųjų kūrėjų darbus ir kaip scenoje juos išpildo nauja aktorių karta.

Žinoma, su ilgesiu prisimena legendinę "Barborą Radvilaitę", kurioje, kaip sako, suvaidino kuklų bajoro vaidmenį, "Merę Popins", kurioje jis vaidino bankininką, "Svajonių piligrimą". Tarp favoritų – ir Vido Bareikio režisuotas "Hamletas" ar Gintaro Varno "Tolima šalis".