Prisijaukino ledą

Nuo mažų dienų Agnę žavėjo dailiojo čiuožimo sportininkės, pačiūžų ašmenimis raižančios ledą, todėl nenuostabu, kad vieną dieną įsikibusi tetai į ranką mažoji ir pati išbandė žiemos sporto šakos magiją.

„Tuo metu man buvo penkeri. Nuėjau į masinio čiuožimo seansą ir nebeišėjau“, – šypsojosi Agnė Poškevičiūtė.

Ledo trauka buvo tokia stipri, kad galiausiai moksleivė nusprendė lankyti čiuožimo treniruotes. Tiesa, pirmasis susitikimas su sporto mokyklos trenere stulbinančios karjeros nežadėjo. Dirstelėjusi į aštuonerių mergaitę ji pasakė, kad profesionaliam sportui Agnės amžius netinkamas.

„Tai reiškė, kad aš buvau per sena. Tėvai pasakė: „Per sena, tai per sena. Čiuožimą lankysi kaip būrelį“, – tuo metu, nei pati A. Poškevičiūtė, nei jos tėvai neįtarė, kur nuves ir kaip baigsis ši avantiūra.

Pradžia nebuvo lengva. Teko susitaikyti su šalčiu, kurio dabar Agnė tiesiog nebejaučia, ir perprasti ledą. Čiuoždama mergaitė suprato, kad jis gali būti ir slidus, ir šlapias, o pargriuvus – kietas ir skaudus.

„Laikui bėgant išmokau griūti. Be to, maunamės specialius šortus. Žinoma, pasitaiko visko, kaip ir bet kokiame kitame sporte“, – krepšinio kamuolys, anot A. Poškevičiūtės, yra apvalus, o ledas – slidus.

Istorija: kitiems pasaulio čempionatas teliko svajone, o Agnei – maloniu prisiminimu. (Regimanto Zakšensko, Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Įtemptas grafikas

Su meile dailiajam čiuožimui augo ir treniruočių skaičius. Į tuometę Kauno žiemos sporto mokyklą „Baltų ainiai“ moksleivė ėjo du kartus per dieną. Papildomai lankė bendro fizinio pasirengimo užsiėmimus manieže.

„Tokiu ritmu gyvendavau nuo pirmadienio iki penktadienio. Šeštadienį galėdavau atsipūsti kiek lengviau, nes vykdavo tik viena treniruotė. Sekmadienis – laisvadienis“, – A. Poškevičiūtė neslėpė, kad dėl tokio grafiko teko riboti savo laisvalaikį, socialinį ir kultūrinį gyvenimą.

Juolab kad moksleivei nuolatos reikėjo laviruoti tarp ledo ir mokyklos, o praleistas pamokas kompensuoti darbu su korepetitore namuose.

„Įsivaizduojate, grįžtu po treniruočių labai pavargusi, o dar reikia mokytis“, – anot pašnekovės, noras mesti pačiūžas į šalį buvo kilęs ne sykį.

To ji nepadarė, o pavienio dailiojo čiuožimo rungtyse pasiekė puikių rezultatų. Agnė ne kartą tapo šalies ir tarptautinių varžybų prizininke, Latvijos čempione.

„Latvijos?“ – nors aiškiai girdėjau, ką sako Agnė, pasitikslinau, ar ji tikrai nieko nesupainiojo.

Po akimirkos išgirdau kino juostos vertą istoriją.

Netikėtas pasiūlymas

2017-aisiais pavienio čiuožimo srityje sportinę karjerą baigusios mokyklos „Baltų ainiai“ merginos susibūrė į pirmąją Lietuvoje sinchroninio čiuožimo komandą „Team Spice“ su trenere Rūta Sudakoviene.

Persiorientuoti iš pavienio dailiojo čiuožimo į sinchroninį Agnei nebuvo sudėtinga. Tiesiog reikėjo išmokti naujų elementų. Tarkim, pavienis dailusis čiuožimas žiūrovus žavi šuoliais ir suktukais, o sinchroniniame čiuožime pagrindiniai elementai – pakėlimai, persikeitimai, įvairių kombinacijų žingsniai. Svarbiausia, kad visi elementai būtų atliekami sinchroniškai. Šokant pavieniui keliais centimetrais aukščiau ar žemiau pakelta ranka nieko nereiškia, o štai sinchroniniame pasirodyme tie centimetrai gali nurėžti balus.

„Sinchroniniame čiuožime reikia stebėti aplinką, įveikti baimę, jausti kitas čiuožėjas ir išmokti jomis pasitikėti. Reikia daug treniruočių ant ledo, choreografijos salėje, taip pat fizinio pasirengimo“, – ne mažiau nei treniruotas kūnas, A. Poškevičiūtės teigimu, komandoje labai svarbi ir emocinė aplinka.

Laiką sinchroninio čiuožimo komandoje Agnė prisimena kaip vieną gražiausių. Sportininkė patyrė daug gerų emocijų, įgijo naujos patirties, sustiprėjo psichologiškai. „Team Spice“ merginos dalyvavo įvairiose varžybose, aplankė ne vieną Europos šalį. Pašnekovė džiaugėsi, kad kiekviena tokia kelionė ją praturtino įspūdžiais ir naujomis pažintimis. Po vienų tokių varžybų Agnė sulaukė kvietimo iš Latvijos trenerės prisijungti prie jų komandos. Iš pradžių galvojusi, kad pasiūlymas – didžiausia beprotybė, galiausiai mergina priėmė iššūkį ir tapo viena iš šešiolikos „Team Amber Latvia“ narių. Lietuvos sporto universitete studijuojančiai merginai treniruotes teko derinti su studijomis.

„Būdavo, išvažiuoju į Latviją ketvirtadienį vakare, o į Lietuvą grįžtu pirmadienio vakarą. Kai pradėjau dirbti, nebegalėjau to daryti. Teko važinėti kelis kartus per savaitę“, – A. Poškevičiūtė pasakojo išmokusi kitaip planuoti ne tik aktyvią dienos dalį, bet ir poilsį. Iš pradžių pati vairavusi automobilį į Rygą ir atgal, vėliau mergina ėmė važinėti autobusais. Toks pasirinkimas jai leido nusnausti bent kelias valandas. Kelionės lėktuvu nepasiteisino – nors pats skrydis trunka mažiau nei valandą, dvigubai tiek reikia sugaišti pačiame oro uoste.

„Užtai skambėdavo gerai: skrendu į treniruotes“, – juokėsi čiuožėja.

Užtai skambėdavo gerai: skrendu į treniruotes.

Tokia vienintelė

Kartu su Latvijos komanda Agnė pasiekė tai, ko nepavyko padaryti nė vienai lietuvei, – mergina išvyko į sinchroninio dailiojo čiuožimo pasaulio čempionatą. Tiesa, tai pasisekė ne iš pirmo karto. 2020-aisiais, kai iki kelionės į Kanadą buvo likusios vos dvi treniruotės, pasaulį sukaustė pandemija. Užsidarius sienoms tarp šalių, Agnė treniravosi individualiai per nuotolį. Vos tik neliko trikdžių, sportininkė atnaujino treniruotes ant ledo.

„Iš pradžių čempionatas buvo atidėtas pusmečiui, tačiau rudenį sužinojome, kad jis ir vėl neįvyks. Normalios treniruotės prasidėjo tik praėjusį sezoną, todėl laiko pasiruošti nebuvo daug“, – A. Poškevičiūtė džiaugėsi, kad, nepaisant visų susiklosčiusių aplinkybių, praėjusių metų pavasarį pavyko išvykti į JAV.

Leik Plaside vykusiame sinchroninio dailiojo čiuožimo pasaulio čempionate varžėsi komandos iš 20 šalių. „Team Amber Latvia“ buvo vienintelė planetos čempionate kovojusi komanda, atstovavusi Baltijos šalims. Aukso medaliai tąkart atiteko Kanados ekipai, antrą ir trečią vietas užėmė Suomijos atstovės. Latvijos komanda su viena lietuve užėmė 22 vietą.

„Sinchroninis čiuožimas – neolimpinė sporto šaka, todėl pasaulio čempionatas – aukščiausio rango varžybos. Tai buvo labai įdomi ir naudinga patirtis, leidusi pamatyti iš arti, kaip viskas vyksta“, – kalbėjo 25-erių A. Poškevičiūtė, anuomet galėjusi tik pasvajoti, kad ant ledo pasieks tokių aukštumų.

Padėjo rajono valdžia

Iš pirmo žvilgsnio dailusis čiuožimas neatrodo brangus užsiėmimas. Sakysite, tereikia poros pačiūžų ir gero ledo. Anaiptol! Profesionalios pačiūžos kainuoja nemažus pinigus. Tikslių sumų Agnė neįvardijo, tik prasitarė, kad geros pačiūžos gali atsieiti ir virš 1 tūkst. eurų.

„Dažniausiai vienam sezonui reikia vienų pačiūžų, tačiau man yra tekę pirkti ir antras, nes pirmosios sulūžo“, – pasakojo sportininkė.

Ryšys: neseniai su profesionaliu sportu atsisveikinusi Agnė kaip niekas kitas geba bendrauti su jaunosiomis sportininkėmis. (Regimanto Zakšensko, Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Profesionalaus trenerio paslaugos taip pat nepigios. Kišenę tenka papurtyti ir specialiems drabužiams. Vieni jų skirti treniruotėms, kiti – pasirodymams. Nereikia pamiršti ledo arenos nuomos ir dalyvavimo konkursuose mokesčių. Kol ledą arenoje raižė individualiai, visomis dukros išlaidomis rūpinosi jos tėvai. Perėjusiai į sinchroninį čiuožimą sportininkei labai daug padėjo Kauno rajono savivaldybė. Ji finansavo Agnės treniruotes Latvijoje, nes ledo arenos nuoma ten beveik tris kartus brangesnė nei Lietuvoje. Kauno rajono meras Valerijus Makūnas ir Raudondvario dvaro direktorė Snieguolė Navickienė rėmė čiuožėjos kelionę į čempionatą JAV.

„Jiems esu be galo dėkinga už paramą ruošiantis ir dalyvaujant čempionate“, – A. Poškevičiūtė džiaugėsi besitęsiančia draugyste.

Dalijasi savo patirtimi

Davusi sau pažadą po pasaulio čempionato baigti karjerą, Agnė laikėsi žodžio ir atsisveikino su profesionaliuoju sportu, bet ne su ledu. Jauna moteris dirba Kauno sporto mokykloje „Startas“, Kauno ledo arenoje ir ruošia naują čiuožėjų kartą.

Patirtis: trenerė įsitikinusi, kad tik sunkiu darbu galima pasiekti rezultatų. (Regimanto Zakšensko, Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Mokant vaikus dailiojo čiuožimo pirmiausia reikia daug kantrybės. Vaikai yra labai skirtingi. Vieni supranta greičiau, kiti – lėčiau, todėl reikia įsigilinti į kiekvieno vaiko asmeninius gebėjimus, – kalbėjo trenerė, dirbanti ne tik su ūgtelėjusiais sportininkais, bet ir su triskart jaunesniais pypliukais. – Su mažiausiais – dvejų ar trejų metų vaikučiais treniruotės vyksta žaidimo forma. Jie dar sunkiai koncentruoja dėmesį.“

Paklausta, ar sėkmę lemia talentas, ar darbas, Agnė tikino, kad svarbu ir vienas, ir kitas veiksnys. Visgi daugiausia pasiekia tie, kurie nebijo sunkaus darbo ir nepasiduoda silpnumo akimirkoms, kurios neišvengiamos bet kurioje sporto šakoje.

„Smagiausia – vaikų pasiekimai ir jų laimėjimai. Tuomet džiaugiamės kartu. Sudėtingiausia, kai vaikams nesiseka, kai jie išgyvena varžybų stresą. Kaip jaučiuosi aš pati? Dėl kiekvieno vaiko varžybų metu jaudinuosi taip, lyg čiuožčiau pati. Kitaip ir būti negali, – dirstelėjusi į laikrodį pokalbį baigė A. Poškevičiūtė. – Atsiprašau, turiu bėgti. Laukia mano mažieji čiuožėjai!“