Kelerius metus vykusios derybos su "Lietuvos energija" dėl biokuro jėgainės statybos Petrašiūnuose nutrūko, tačiau dabar Kauno valdžia vėl viliojama stambiais užmojais. Tik ar vėl viskas nesibaigs tuščiomis vizijomis?

Pažėrė pažadų

Įmonė "Lietuvos energija", kartą jau ketinusi įžengti į Kauno šilumos ir elektros gamybos rinką, vėl pradeda flirtą su miesto valdžia. "Lietuvos energijos" generalinis direktorius Dalius Misiūnas viešai pareiškė, kad Kaune galėtų pradėti pagrindinę  šilumos gamybą.

Vyriausybė yra numačiusi paramos prioritetus didelių biokuro jėgainių statyboms dviejuose didžiuosiuose miestuose – Vilniuje ir Kaune. Tiesa, kol kas neaišku, kam bus patikėti šie projektai.

D.Misiūnas jau piešia viliojančias perspektyvas Kaunui ir mato galimybę pritraukti tam ES lėšas. Pasak jo, naujos biokuro jėgainės statyba kainuotų apie 250 mln. litų ir  leistų trečdaliu atpiginti šilumos kainą.

Skamba viliojamai, tačiau iš tikrųjų tai nebūtų "Lietuvos energijos" nuopelnas. Nepriklausomai nuo to, kas valdys ir pastatys biokuro jėgainę, jos pagaminta šiluma taip pat galės būti trečdaliu mažesnė nei dabartinė kauniečių mokama kaina.

Vyriausioji valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija reguliuoja visų didesnių nei 20 MW biokuro jėgainių pagamintos šilumos kainas, nepriklausomai nuo to, ar jas valdo privatus, ar valstybinis kapitalas.

"Kauno dienos" žiniomis, vienam stambiam privačiam šilumos gamintojui Kaune nurodyta, kad maksimali šilumos iš biokuro gamybos vertė gali būti iki 10 ct už kW, o tai bet kuriuo atveju reiškia mažesnę šilumos gamybos kainą nei dujinėse jėgainėse.

Pirmenybės niekam nežada?

Vyriausybė kol kas konkrečiai nepaskelbė, kam iš tikrųjų bus patikėtos ES ir valstybės investicinės programos lėšos,  tačiau "Lietuvos energija" jau paskubėjo paskelbti galinti pradėti derybas su Kauno valdžia. Rinkos ekspertų teigimu, valstybės kapitalo įmonė negali būti išskirtinė. Tiek jai, tiek privačioms įmonėms turi būti sudarytos vienodos sąlygos gauti ES ir valstybės paramą.

"Rengiant Nacionalinę šilumos ūkio plėtros programą bus vertinami ir ES paramą galės gauti visi tiek privačių subjektų, tiek valstybinių įmonių plėtojami projektai", – teigė energetikos ministro vyriausioji patarėja Daiva Rimašauskaitė.

Viešai pareiškęs apie užmojus ateiti į Kauno rinką, D.Misiūnas vis dėlto pripažino, kad įmonė neturi užtikrintų garantijų dėl ES paramos. "Dar turime laiko, kaip įmanoma kruopščiau ir geriau pasiruošti, kad galėtume kreiptis paramos", – aiškino jis.

Kartą derybos jau žlugo

"Lietuvos energija" dar 2011 m. ketino tapti "Kauno energijos" partnere rekonstruojant Petrašiūnų jėgainę. Joje ketinta įrengti kogeneracinę biokuro jėgainę. Ilgai trukusios derybos nedavė jokių vaisių. "Kauno energijos" valdybos pirmininkas Valdas Lukoševičius šiemet liepą paskelbė, kad derybos įšaldytos. "Nutraukus žaliosios elektros aukcionus, kurie garantuoja elektros energijos supirkimą 12-ai metų, neįmanoma suskaičiuoti, kaip projektas atsipirks. "Lietuvos energija" buvo suinteresuota tik elektros pardavimu, todėl derybos sustabdytos", – aiškino V.Lukoševičius.

D.Misiūnas neigia, kad "Lietuvos energija" ir vėl gali pakartoti nesėkmingą derybų scenarijų, o pasikeitus rinkos sąlygoms – užšaldyti bendradarbiavimą. "Pozicija keitėsi "Kauno energijoje". Galiu tik dar kartą pakartoti, kad mes esame pateikę savo nuomonę, kaip turėtų atrodyti konkretus bendradarbiavimo modelis. Dabar laukiame iš "Kauno energijos" atsakymų, pozicijos į klausimus, tai yra "namų darbus" turi atlikti jų specialistai", – visai kitaip situaciją dėl Petrašiūnų jėgainės rekonstrukcijos projekto komentavo D.Misiūnas.

Meras laukia

Kauno meras Andrius Kupčinskas kol kas nesiryžo prognozuoti, kas galėtų tapti didžiuoju miesto šilumos tiekėju. "Reikia palaukti, kokia bus Vyriausybės pozicija, nauja strategija. Šiuo metu šioje srityje situacija sujaukta", – teigė A.Kupčinskas.

Jis neneigė, kad buvo susitikimų su "Lietuvos energija" ir kitais šilumos gamintojais. "Tačiau tai buvo neformalūs ir nekonkretūs pokalbiai. Kol kas esame susitelkę ties savo jėgainių rekonstrukcijomis: jau šią žiemą pradės veikti atnaujinta "Šilko" jėgainė, planuojama įrengti biokuro katilą "Inkaro" jėgainėje, tebelieka planuose ir Petrašiūnų elektrinės projekto įgyvendinimas", – kalbėjo meras.

V.Lukoševičius teigė, kad nenustebtų, jei parenkant pagrindinius biokuro šilumos tiekėjus, Vyriausybės privilegijų gautų "Lietuvos energija". "Kogeneracinės jėgainės būtų svarbūs objektai, bet juos pastatyti neįmanoma be valstybės ir ES paramos, nes kaina gana didelė. Tikėtina, kad Vyriausybė investicijas nukreips per valstybinio kapitalo įmones. Šilumos ūkio programa susieta su elektros gamyba, o tai yra nacionalinis interesas. Todėl gali būti, kad valstybė pagrindinį elektros generavimą norės turėti savo rankose", – aiškino V.Lukoševičius.

Valstybinės įmonės turi dažną bėdą – jų sprendimai ne visada būna ūkiški. Pavyzdžiui, Lietuvos elektrinėje pastatyta 1,3 mlrd. vertės dujų jėgainė yra per didelė ir rekordinės investicijos neduoda grąžos dėl brangios žaliavos. Viešai paskelbta, kad nauji įrenginiai dažniau buvo taisomi, nei gamino elektros energiją.

Specialistų teigimu, už 1,3 mlrd. litų buvo galima sutvarkyti šilumos ūkį keturiuose didžiausiuose šalies miestuose.

Už delsimą sumoka kauniečiai

Kauno miesto tarybos opozijos nariai įsitikinę, kad, valdančiajai koalicijai delsiant priimti sprendimą dėl strateginio šilumos gamintojo ir laukiant, kokius sprendimus priims Vyriausybė, kenčia visi miestiečiai.

"Jau šešerius metus girdžiu kalbas, kad būtina skatinti konkurenciją šilumos ūkyje, bet tai taip ir lieka kalbos. Dabar vėl laukiame kažkokių Vyriausybės nutarimų, nors galime patys numatyti, kaip tvarkysime šilumos ūkį", – stebėjosi Kauno tarybos narys Gintaras Furmanavičius.

Jo teigimu, miesto valdžia abejingai žiūri ir į privačią iniciatyvą. "Kai sulaukėme konkrečių Kauno termofikacijos elektrinės vadovų pasiūlymų, kaip atpiginti šilumą mieste, politikams tai nepasirodė svarbu ir įdomu. Man atrodo, kad miesto valdžia neturi noro arba sugebėjimų imtis kokių nors veiksmų mažinti šilumos kainas", – įsitikinęs G.Furmanavičius.

Kitas Kauno tarybos narys Artūras Orlauskas taip pat mano, kad nevertėtų laukti sudėjus rankas. "Nieko gero negalima tikėtis, kai ilgai delsę pradedame dirbti paskubomis. Kiekvienas pradelstas mėnuo tik nutolina galimybes sumažinti šilumos kainas. Viskas būtų paprasčiau, jei patys nustatytume savo strategiją ir kryptis. Pats svarbiausias politikų tikslas turėtų būti mažesnės šilumos kainos", – įsitikinęs A.Orlauskas.

Komentaras
Žilvinas Šilėnas
Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

Nėra pagrindo teigti, kad stambius energetinius projektus gali įgyvendinti tik valstybės kontroliuojamos įmonės. Pirma, energijos gamyba visoje ES pripažįstama kaip konkurencinė veikla. Taip pat energijos gamyba yra komercinė veikla. Pagal Konstituciją Lietuvos ūkis paremtas privačios nuosavybės teise. Greičiau galima paklausti, ką valstybė vis dar veikia energijos gamybos srityje?

Antra, nėra jokio pagrindo ar įrodymų, kad tik valstybė gali įgyvendinti stambius projektus. Pasaulyje pilna nepasiteisinusių ar nebaigtų projektų, kuriuos vykdė valstybė. Tokioms valstybės iniciatyvoms net sugalvotas specialus projektas – "baltas dramblys". Užtenka pažiūrėti, kiek laiko valstybė stato gana paprastą objektą – stadioną Vilniuje.

Trečia, būtent valstybės (ar valstybės įmonių) įgyvendinami projektai dažnai yra tiesiogiai remiami mokesčių mokėtojų pinigais ar pažeidžiant vartotojų teises. Čia geriausias pavyzdys – įpareigojimas pirkti dujas iš suskystintų gamtinių dujų terminalo.

Ketvirta, šilumos ūkis yra savivaldybių kompetencija. Kodėl čia kišasi valstybė ir apskritai ką "Lietuvos energija" veikia šilumos gamyboje? Ypač turint galvoje, kad grupė, be kita ko, valdo ir elektros energijos infrastruktūrą? Manau, čia gali iškilti labai daug klausimų dėl finansavimo ir kryžminio nesubsidijavimo.

Penkta, jei valstybė yra numačiusi finansinę paramą įgyvendinant savo šilumos ūkio viziją, tai galima efektyviau padaryti pritraukiant privatų kapitalą, juolab kad Lietuvoje yra privačių įmonių, užsiimančių šilumos gamyba. Jei valstybė užsiima piniginės paramos skirstymu, ji privalo pasirūpinti, kad taisyklės visiems būtų vienodos. Bet koks išskirtinių teisių sudarymas valstybės kontroliuojamai įmonei kertasi su konkurencijos ar valstybės pagalbos principais.