„Kaminkrėčiai sutinkami ne tik pasakose. Tai – ir šiais laikais labai reikalinga profesija“, – tikina šalies kaminkrėčiai, susivieniję į Lietuvos nacionalinę židinių-dūmtraukių montuotojų asociaciją (LNŽDMA).
13 jos atstovų ketvirtadienio pavakare su muzika išlydėti iš Kauno į tarptautinį kaminkrėčių suvažiavimą Italijoje. „Aš – ne kaminkrėtė, aš – kaminkrėčio žmona. Tai – nemoteriška profesija, silpnosios lyties atstovės labai retai lipa ant stogų“, – šyptelėjo kaminkrėčio kostiumą vilkėjusi brunetė, prisistačiusi Raimonda. Nacionaliniai Lietuvos kaminkrėčių kostiumai, susidedantys iš drobinių marškinių, storos juodos medžiagos kelnių, liemenių ir būtinai – tos pačios spalvos katiliuko, atkurti naudojantis archyvine medžiaga.
Laukiant prie jų prisijungti turėjusių estų ir latvių delegacijų, lietuvių žvilgsniai krypo į Kauno senamiesčio stogus, tiksliau – kaminus. „Daugelis kaminų – apirę, avarinės būklės. Iš patirties žinome, kad dažnas kaminas yra ilgai nevalytas, o tai – labai pavojinga, nes sudrėkę suodžiai gali užsidegti. Tokie gaisrai Lietuvoje kyla kasmet“, – pasak LNŽDMA nario Aurelijaus Remeikio, kaminkrėčiai Lietuvoje išnyko sovietmečiu, kuomet jų vietą užėmė kaminus valyti atvykdavę ugniagesiai.
„Tuo tarpu Vakarų Europoje kaminkrėtys užima labai stiprias pozicijas: jis įvertina kamino būklę. Be jo parašo jokio pečiaus, židinio ar krosnelės negalima užkurti“, – pastebėjo pašnekovas. Ar jam pačiam dažnai tenka prisistatyti kaminkrėčiu? A.Remeikis purto galvą – jis vadovauja bendrovei, prekiaujančiai, montuojančiai ir prižiūrinčiai židinius bei kaminus. „Kaminkrėtys Lietuvoje dažniausiai yra krosnininkas – jis mūrija krosnis, židinius, pečius, o tuo pačiu ir kaminus išvalo“, – paaiškino.
Brolius latvius ir estus pasitikę atlikdami tarptautinį kaminkrėčių himną, kuriame dainuojama apie tai, kaip šios senos ir garbingos profesijos atstovą, atvykusį išvalyti kamino, meiliai pasitinka namo šeimininkė, kaminkrėčiai sėdo į autobusą ir pajudėjo Italijos link.
Vadinamajame kaminkrėčių miestelyje – netoli Milano įsikūrusiame Santa Maria Maggiore – susiburs kaminkrėčiai iš viso pasaulio. Čia jie semsis žinių apie profesijos naujoves ir lips ant stogų, kur turės pademonstruoti vikrumą ir išradingumą. „Kaminų nevalysime – bus vertinama, kas greičiau, įdomiau, juokingiau užlips ant stogo. Beje, italų stogai visiškai kitokie, nei lietuviški: jie dengti ne čerpėmis, o laipteliais kylančiomis granito plokštėmis, todėl ant jų užlipti daug lengviau nei ant lietuviškų, tik tokie stogai – daug sunkesni nei mūsiškiai“, – pastebėjo LNŽDMA direktorius Darius Jokubauskas.
Kaminkrėčio amatas – pavojingas. Suvažiavimo Italijoje dalyviai aplankys paminklus, skirtus žuvusiems kaminkrėčiams. „Kaminkrėčio profesija gimė XIV a. Italijoje jais dažniausiai dirbdavo 7–12 metų vaikai, lengvai tilpdavę į kamino vidų. Visko būdavo: vaikai ir uždusdavo kamine, ir nukrisdavo nuo stogų“, – užsiminė A.Remeikis.
Naujausi komentarai