Neatsiejama ūkio dalis

Lietuvoje daugiausia avių augindavo iki Pirmojo pasaulinio karo ir tarpukario metais. 1926 m. auginta per 1,5 mln. avių. Ūkyje avis buvo nepakeičiamas gyvulys – vilną ir kailį naudodavo drabužiams, mėsa likdavo maistui. Turtingesnieji valstiečiai žiemai palikdavo penkias aštuonias ir daugiau avių, o vidutiniai – dvi tris, kartais keturias penkias. Žiemos pabaigoje ir pavasariop avys atvesdavo po vieną–tris ėriukus. Gerą avį laikė penkerius ir net iki dešimties metų.

Seniausia Lietuvos avių veislė – šiurkščiavilnės. Jos buvo gerai prisitaikiusios prie vietos sąlygų, atsparios ligoms ir gana vislios. Ūkininkai augindavo daugiau paprastų šiurkščiavilnių avių, mažiau lepesnių švelniavilnių.

Vilnos apdirbimas

Avis paprastai kirpdavo moterys du tris kartus per metus – tam pasitelkdavo avikirpes žirkles. Avis paguldydavo ir virve surišdavo kojas. Kirpdavo nuo galvos arba nuo užpakalinės kulkšnies link galvos. Jauniklės avys spardydavosi daugiau, senesnės greit nurimdavo. Kerpant stengdavosi, kad vilnos būtų vienam gabale ir neišsitaršytų. Nuo vienos šiurkščiavilnės avies prikirpdavo po 1–1,5 kg pilkos, rusvos, juodos vilnos.

Avis paguldydavo ir virve surišdavo kojas. Kirpdavo nuo galvos arba nuo užpakalinės kulkšnies link galvos.

Nukirptą vilną savaitę palaikydavo laisvai, be saulės, kad išsivėdintų. Parduoti skirtą vilną išrūšiuodavo, išplaudavo ir išdžiovindavo, sau paliekamos vilnos dažniausiai nerūšiuodavo ir neplaudavo.

Prieš karšimą vilną kedendavo. Tai daugiausia moterų, senelių ir vaikų darbas. Kiekvieną sruogelę uoliai išpašydavo pirštais, išrinkdavo priemaišas. Iškedentą vilną karšdavo rankiniais karštuvėliais, tarp dviejų plokščių vielinių šepečių: ant vieno plonu sluoksniu klodavo vilną, kitu vieną sykį braukdavo pirmyn, tris atgal. Du kartus pakartojus, vilną nuvyniodavo ir dėdavo į krepšį ar į lininį maišą. Ilgiau palaikius iškedenta ir sukaršta vilna supuldavo ir darbą tekdavo atlikti iš naujo... Todėl ir buvo sakoma, kad linas suguli šilką, o vilna – vilką. Rytų Lietuvoje vilną ne tik karšdavo, bet ir plakdavo specialiu, į smičių panašiu įrankiu – striūna. Karšinys prieš verpiant ar veliant buvo padalijamas į kuodelius.

Karšimo amatas ir menas

XIX a. pabaigoje prie vandens jėgainių atsirado karšyklų, kur vilnos karšimo mašinas suko vandens jėga. Miesteliuose paplito karšyklos su ranka sukamomis rankinėmis vilnos karšimo mašinomis. Prie kai kurių karšyklų buvo įrengti ir maniežai, į kuriuos įkinkydavo arklį, o šis sukdavo karšimo mašiną. Tarpukariu atsidaro didesnių karšyklų su varikliais.

Karšyklai paskirdavo patalpą arba atskirą trobesį. Trobesys buvo ręstinis ar karkasinis, dviejų patalpų. Vienoje patalpoje pastatydavo vilnos karšimo mašinas, kitą pritaikydavo laukti atvykusiems karšti vilnos žmonėms. Karšykla dažnai būdavo kartu su vėlykla.

Miesteliuose veikdavo po vieną dvi karšyklas. Žmonės paprastai nešdavo karšti vilną į tą, kuri buvo arčiau namų. Karšimo procesas vykdavo įvairiai: arba karšdavo pats savininkas, arba jis samdydavo darbininkus. Ešiaus ir Grikiečio karšyklose Griškabūdyje karšdavo užsakovai: vieni pasikeisdami suko karšimo mašinos rankeną, kiti dėliodavo vilną ant besisukančių velenėlių. Mato Stasilionio karšykloje Vabalių kaime (Radviliškio r.) per parą prikaršdavo apie 25 kg vilnų, nes darbas nesustodavo dieną ir naktį.

Baigus karšti, karšyklos šeimininkas vilną pasverdavo rankinėmis svarstyklėmis – bezmėnu. Kilogramas sukarštos vilnos kainavo apie 30, 40 centų.

Šildė ir galvą, ir kojas

Rudenį ūkininkai dalį jauniklių avių ir avikailių parduodavo. Iš sau paliktų avikailių siūdavo ilgus kelioninius kailinius, puskailinius, moteriškus kailinukus, užklotus ant kelių ir rogių sėdynių žiemai. Iš geros vilnos buvo verpiami siūlai drabužių audiniams, skaroms austi. Iš prastesnių vilnonių siūlų megzdavo megztinius, kojines, pirštines, šalikus. Iš pačios prasčiausios vilnos veldavo pagalvėles pakinktų balneliams. Kvėdarnoje veikusios karšyklos savininkė Emilija Macelienė veldavo ir veltinius parduoti.

Beje, avis panaudodavo ir gyvenamojo namo vidaus statybos darbams. Iki XX a. pradžios reto ūkininko gyvenamajame name buvo grindys iš lentų, dažniausiai – plūkto molio asla. Molį reikėdavo gerai išminti kojomis, todėl kai kur atsivesdavo avis ir leisdavo joms vaikščioti, trypčioti. Paskui telikdavo tik išlyginti.

Unikali įranga

Lietuvos liaudies buities muziejuje rankinius vilnos karštuvėlius galima pamatyti Aukštaitijos regiono Tauragnų sodyboje. Muziejaus fonduose taip pat saugomos ir kelios vilnos karšimo mašinos. Šiais metais buvo įgyta tarpukariu pagaminta, o apie 1955 m. Jonavoje pirkta vilnos karšimo mašina. Ji priklausė Pranui Jarmolavičiui (1924–2010), gimusiam Maulių kaime, o gyvenusiam Pagirių miestelyje (abu Kėdainių r.). Verstis vilnos vėlimo ir karšimo amatais jam pasiūlė draugas, nes P.Jarmolavičius nenorėjo eiti dirbti į kolūkį. Užsakovams paprašius, jis vilnas karšė beveik iki 1990 m.

Vilnos karšimo mašiną sudaro medinis rėmas, kuriame įtvirtintas karšimo šepetine juosta aptrauktas būgnas. Aplink būgną išdėstyta dešimt skirtingo skersmens velenėlių. Jie aptraukti karšimo šepečiu. Karšimo mašinos priekyje – transporterio juosta vilnai paduoti. Gale įtaisytas medinis produkcijos nuėmimo būgnas. Visi velenai ir velenėliai sukami per skriemulius diržinėmis pavaromis. Velenėlių ašių galai yra metaliniuose guoliuose. Pradžioje mašiną sukdavo rankena, vėliau patobulino: pritaisė dyzelinį, paskui jau ir elektrinį variklį.