Treji metai, praleisti Anglijoje, kaunietei Gerdai Micikevičienei padėjo susidėlioti prioritetus: svarbiausia – šeima ir galimybė save realizuoti. Du diplomus turinti rinkodaros specialistė suprato, kad duona skalsesnė, kai jai užsidirbi darydamas tai, ką tikrai mėgsti.

Grįžta dėl vaikų

Nuo G.Micikevičienės klajonių svečioje šalyje praėjo pusantrų metų. Moteris gimtajame Kaune dirba rinkodaros vadybininke. Grįždama iš emigracijos ji jau žinojo apie tokio darbo galimybę, tačiau jokių darbdavio garantijų neturėjo. Tai buvo tarsi loterija.

Jau anksčiau galvoje kirbėjusius planus grįžti namo preliminarus darbo pasiūlymas paspartino keliais mėnesiais. "Su drauge pasiėmėme vaikus ir išlėkėme atgal į Lietuvą. Vyrai grįžo vėliau", – kelionę namo prisiminė G.Micikevičienė.

Abiejų draugių šeimų pavyzdžiu pasekė dar dvi lietuvių emigrantų šeimos. Šio žingsnio vertinimas paprastas – vaikams geriau čia. "Vaikams reikia senelių, lietuviškų darželių, mūsų šalies socializacijos. Labai daug emigrantų apie grįžimą ima svarstyti dėl vaikų ateities. Daugelis nori, kad jų vaikai turėtų tokią vaikystę, kokią jie patys turėjo Lietuvoje. Užsienyje vaikystė kitokia, ir vargiai ar geresnė", – įsitikinusi G.Micikevičienė.

Į Angliją – apsipirkti

Jauna moteris neslėpė – jos šeimos sprendimas emigruoti buvo lengvabūdiškas. "Prisimenu, paskambino draugė ir sako: "Gal važiuojame į Angliją apsipirkti?" – nusijuokė G.Micikevičienė. Su vyru jiedu buvo neseniai susituokę, vaikų dar neturėjo. Vyras prarado darbą, pusę metų nesisekė susirasti naujo. Darėsi vis mažiau smagu.

Šeima sutarė, kad važiuoja metams. Galima sakyti, kad G.Micikevičienės emigracijos istorija – tradicinė. Jaunai šeimai atrodė, kad Lietuvoje nelabai kas juos laiko. Į Angliją vykti sutarė dvi šeimos. Pirmi nuvažiavo draugai – šeima su maža dukrele. Londone jie turėjo giminių, kurių padedami išnuomojo namą. Tada atvažiavo G.Micikevičienė su vyru.

"Neapleido jausmas, kad gyvenimas Anglijoje tėra noras trumpam pasislėpti nuo ekonomikos krizės Lietuvoje, pralaukti, o jau po to visi lauks mūsų grįžtančių", – tokia mintimi G.Micikevičienė drąsino save.

Suplanavo kūdikį

Jaunos emigrantų Micikevičių šeimos gyvenimas Londone mažai kuo skyrėsi nuo kitų ten įsikūrusių lietuvių. Tik nuolatinis savęs ieškojimas pamažu augino nepasitenkinimą tuo, ką veikia, tuo, kaip gyvena, tuo, kad ne apie tokią ateitį kadaise svajojo.

Vos atvykusi G.Micikevičienė su vyru ėmė ieškotis darbų. Vyras pradėjo dirbti pirmas. Statybose. "Nors dauguma emigrančių savo karjerą pradeda nuo valytojos darbo, aš nutariau, kad mėginsiu rasti padavėjos darbą. Ir jį susiradau. Pati. Tiesiog užėjau į kavinę ir pasisiūliau", – nedidele savo sėkme pasidžiaugė G.Micikevičienė.

Viskas lyg ir buvo gerai. Moteris darbe puikiai tvarkėsi, nuolat vertė save tobulėti – gerino anglų kalbos žinias. Padavėjos darbas tam buvo labai palankus, nes tekdavo bendrauti su klientais. Padavėja G.Micikevičienė dirbo aštuonis mėnesius. Su vyru atšventę santuokos metines, kaip pati paaiškino, pragmatiškai suplanavo vaikelį.

Diplomai nedomino

Per tuos aštuonis darbo kavinėje mėnesius G.Micikevičienė spėjo išsiaiškinti ir britiškų studijų galimybes. Kavinėje padavėja dirbo dar viena lietuvė. Jauna mergina studijavo ir mokėsi. Ji į Angliją atvažiavo vos baigusi mokyklą. Dirbo kavinėje puse etato tam, kad užsidirbtų mokslams. Jai teko imti iš valstybės paskolą, nes metų studijoms apmokėti reikėjo 9 tūkst. svarų.

G.Micikevičienė jau turėjo du diplomus. Suskaičiavo, kiek jai kainavo mokslai Lietuvoje ir kiek jaunajai kolegei mokslai kainuoja Anglijoje – išėjo kosminė suma.

Draugai G.Micikevičienei nedavė ramybės. Nuolat apipildavo klausimais, kodėl neieško aukštesnės kvalifikacijos darbo. Jaunos moters atsakymas buvo paprastas: "Jei būčiau buhalterė, viskas būtų buvę gerai. Bet aš studijavau lietuvių kalbą ir reklamą ir esu integruotos komunikacijos magistrė. Lietuvių kalba, jos vartojimas  reklamoje – stiprioji mano pusė. Tai pritaikyti dirbant kita kalba tas pats kaip pakeisti specialybę", – dėstė magistrė. Juo labiau kad jos turimi du diplomai anglų visiškai nedomino.

Dirbti auklės algai

Jaunos moters nuomone, investavus į savo išsilavinimą, galima daryti karjerą ir ten. Bet Anglijoje su vyru jiedu buvo susitarę pabūti tik metus. G.Micikevičienė išsiaiškino, kad jei imi paskolą mokslams, pasirašai sutartį ten likti dar 5–6 metus. Tai neatitiko jaunos šeimos planų.

Mažylio gimimas pratęsė jaunos šeimos gyvenimo Londone laiką. "Koks skirtumas, kurioje šalyje pradžioje augs mažylis, jam juk svarbiausia – tėvai", – anuomet mąstė G.Micikevičienė. Tačiau mažylis ir tapo rimčiausia priežastimi, privertusia jauną šeimą svarstyti, kurioje šalyje jų vaikeliui augti bus geriau.

Anglijos priešmokyklinių įstaigų sistema G.Micikevičienei buvo nepriimtina – 3 val. vaikas būna darželyje, o po to turi samdyti auklę, arba rinktis privatų darželį. Suskaičiavusi išlaidas, jauna moteris suprato dirbsianti tam, kad svetimam žmogui arba privačiam darželiui paliktų vaiką, kuriam tada sukako dveji. Galbūt būsiantys sutaupyti 200 svarų vargiai ar verti buvo G.Micikevičienei nepriimtino varianto.

Draugėms nėra laiko

Jauna moteris prisiminė anuomet kamavusių minčių dėlionę – taip, vaikui ateityje Anglijoje gal ir būtų geriau. Tenykštė ugdymo sistema, vėliau – specialybinis išsilavinimas, darbo perspektyvos – taip tam vaikui būtų gal ir geriau. "Jis būtų neturėjęs su kuo palyginti ir viskas būtų gerai. Jis būtų ten išaugęs", – svarstė G.Micikevičienė.

Moteris neslėpė, kad Lietuvoje buvo susikūrusi šiokią tokią gerovę, turėjo draugų, jų laukė artimieji. Visi šie prisiminimai labai jaukė mintis. "Važiuoju ryte traukiniu valandą laiko į darbą ir galvoju apie tai, kaip buvo gera Lietuvoje, kai galėjau sėsti į mašiną, per 10 min. pasiekti darbą, po jo susitikti su drauge ir dar ką nors mielo nuveikti. Anglijoje tai didžiulė prabanga, – aiškino G.Micikevičienė. – Vien į darbą – valanda kelio ir tiek pat atgal. Laiko malonumams nebeturi arba jie – buitiniai. Dauguma lietuvių Anglijoje pramogauja namie prie buteliuko. Tai gal ir nieko blogo, tačiau tikrai ne kiekvienam to pakanka. Jautiesi kaip kalėjime, atskirtas nuo visų, ir tie uždirbami pinigai nebeteikia laimės."

Baimė nepritapti

"Esu įsitikinusi, kad žmogus turi turėti tikslą. Nuo jo priklauso, kokią veiklą žmogus renkasi jo siekdamas", – dėstė G.Micikevičienė. Gyvenant Anglijoje jai susidarė įspūdis, kad, sudarius panašias finansines galimybes Lietuvoje, per 90 proc. emigrantų grįžtų. "Aš ten sirgau pirkimo manija. Pirkau ir pardavinėjau. Kartais būdavo tokių dienų, kai tris kartus užeidavau į parduotuvę. Gal tas pirkimas buvo tuštumos sieloje kompensavimas?" – svarstė G.Micikevičienė.

Moteris mano, kad Lietuvoje žmonės nelaimingi, kad neturi pinigų, tačiau turi visa kita, o ten nelaimingi, kad nors turi pinigų, bet neturi viso kito.

Prabuvus Anglijoje trejus metus, sako G.Micikevičienė, pasitvirtino senesnių emigrantų pranašystės, kad būtent tada privalai priimti sprendimą – grįžti arba jau likti visam gyvenimui. Esą lietuviai emigrantai, ilgiau užsibuvę svečioje šalyje, kalba taip: "Mes labai mylime Lietuvą, labai norėtume grįžti, tačiau bijome, kad nebegalėsime ten pritapti." Micikevičių šeima nutarė grįžti ir bandyti.