Į šventę – šeimomis

„Pirma Velykų diena – šeimos šventė, tada nevalia kišti nosies kažkur kitur. O antrą dieną jau privalu aplankyti kaimynus, krikštamotes, gimines, draugus“, – vardijo muziejaus Edukacijų ir renginių skyriaus vedėja Danutė Blaževičienė.

Progą pabendrauti, smagiai praleisti laiką, o kartu ir paganyti akis po žalumą, atitrūkti nuo miesto triukšmo, prisiminti velykines tradicijas pasiūlęs Rumšiškėse esantis muziejus sulaukė svečių ir iš aplinkinių rajonų, ir iš užsienio.

Į šventę žmonės plūdo šeimomis, būreliais. Viena jauniausių šventėjų – devynių mėnesių Jorė iš Tauragės – kartu su mama Ingrida nedvejodama išbandė tarpukario fotoateljė. Vos pamačiusi į ją nukreiptą fotoaparatą tikros damos juoda elegantiška skrybėlaite papuošta mergytė tuoj pat ėmė plačiai šypsotis.

Ingrida pasakojo, kad dukrytės į pagalbą dažyti margučių dar neprašė. Juos jauna mama margino nutaikiusi progą, kol mažoji miegojo – jai juk visko reikia, viską siekia paimti... Ir tradicijų, kaip turėtų atrodyti margutis, dar nepaiso, ir sveikų margučių išsaugoti dar nemoka.

Vykti į šventę sugalvojo Ingridos mama Dalia. „Paskutinį kartą šiame muziejuje esu buvusi gal prieš 30 metų“, – sakė kelionei kelias kartas suburti sumaniusi tauragiškė Dalia, įsidėjusi ir pačių margintų kiaušinių, kad galėtų dalyvauti žaidimuose.

Kiaušiniu į kaktą

Šventėje buvo galima pamatyti ir patiems išbandyti įvairiausių velykinių žaidimų. Dauguma žino, kad margučiai ridenami loveliu, tačiau tradiciškai juos galima ir šaukšte nešti, kartu įveikiant tam tikras kliūtis, ir ridenti lazdomis.

Pasirodo, lietuviai savo taiklumą treniravo jau nuo seno. Tai rodo senovinis žaidimas, kai reikia kuo daugiau bulvių pataikyti į įvairiame aukštyje sukabintus krepšelius arba įmesti per lentoje išpjautas angas.

Itin daug žiūrovų pritraukė tikriausiai viena ekstremaliausių rungčių – „Kiaušinių ruletė drąsiausiems“. Prieš du dalyvius dėkle pastatomi penki kiaušiniai, tačiau tik keturi iš jų – virti. Dalyviai paeiliui ima po vieną kiaušinį ir turį jį sudaužyti sau į kaktą. Virtą ar nevirtą paėmė? Tokia intriga apėmė ir dalyvius, ir žiūrovus.

„Kiaušinių gaila“, – šypsojosi ruletę išbandęs Rokas, kuriam pasisekė paimti tik virtus kiaušinius. „Labai jau netikėta!“ – valydamasis kiaušinio trynį nuo kaktos sakė jo varžovas Gediminas. Abu kauniečiai, čia atvykę su šeimomis, į žaidimą įsitraukė apie jo esmę iš anksto nieko nenutuokdami, tiesiog suintrigavo pavadinimas.

Riedančius paspirtukais muziejaus keliuku sutikome atlikėją Stanislovą Stavickį-Stano su vaikais. Jų Velykos šiemet buvo kitokios. Kiaušinių nemargino, savaitgalį keliavo kemperiu, o pirmadienį užsuko į Rumšiškes aplankyti čia gyvenančių giminaičių. Pasinaudodami proga apsilankė ir muziejuje surengtoje šventėje.

Suomiai Danielis ir Laura į šventę Rumšiškėse užklydo keliaudami po Lietuvą. „Neseniai pradėti skrydžiai į Kauną, nusprendėme išbandyti šią kryptį. Žmonės čia draugiški, graži gamta, geras oras – viskas puiku“, – dalijosi gerais įspūdžiais jauna pora, išbandžiusi taiklumą viename iš lietuviškų velykinių žaidimų.

Traukia jaunimą ir vaikus

Kiaušinių marginimas, ridenimas ir kiti žaidimai – tai tik kelios senosios Velykų tradicijos.

„Dabar gal tik kur Dzūkijoje yra išlikęs lalavimo paprotys, kai pirmos Velykų dienos vakarą vyrai susirinkdavo į būrį ir eidavo per sodybas. Pradėdavo nuo tolimo kaimo, kol dar balsai guvesni ir lengvesni krepšeliai. Sodybose sutiktoms merginoms linkėdavo ištekėti, vaikinams – greičiau marčią į namus parvesti. Jaunoms šeimoms – vaikelio greičiau susilaukti, senimui – sveikatos“, – pasakojo D.Blaževičienė.

Džiaugiamės, kad šventė jaunėja, kad į ją susirenka vis daugiau jaunimo, šeimų su vaikais.

Linkėjimams per Velykas teikiama ypatinga reikšmė. Tikima, kad tokie linkėjimai būtinai pildysis.

Jau primirštas ir dėdinėjimas, kiaušiniavimas – ėjimas prašyti kiaušinių, laistymas vandeniu, supimasis.

„Džiaugiamės, kad šventė jaunėja, kad į ją susirenka vis daugiau jaunimo, šeimų su vaikais. Jeigu tas vaikelis nors mažą dalelytę tradicijų prisimins, jis ir savo šeimoje perduos senolių patirtį“, – kalbėjo muziejininkė.

Muziejaus teritorijoje veikė velykinių aitvarų dirbtuvės, veislinių paukščių paroda, iš miestelio pašto buvo galima išsiųsti tikrą laišką, pavargus – pasivažinėti arklių traukiamu vežimu.

Svečius linksmino ne vienas liaudies kolektyvas, buvo užsukęs Birštono vienkiemio teatras su spektakliu pagal Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės pjesę „Kuprotas oželis“.