Ar bus ieškoma sprendimų alkoholizmo mastams mūsų šalyje mažinti, jei iš posto pasitrauks priverstinį gydymą siūliusi sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė? Kaip šį metodą vertina Kauno priklausomybės ligų centro vadovas gydytojas Tautvydas Zikaras?

– Pastaruoju metu politikai buvo prisiminę alkoholizmo Lietuvoje problemą, bandė ieškoti jos sprendimo būdų. Ar tai jums, praktikui, teikia vilčių, kad žodžiai virs veiksmais?

– Šiemet gavome žinią, kad pagal sutartį su Kauno teritorine ligonių kasa finansuojama tik Metadono programa. Apie sergančiųjų priklausomybės ligomis ambulatorinio ir stacionarinio gydymo finansavimą – nė žodžio. Tokia yra reali tikrovė. Yra kalbų, kad finansavimas keisis.

– Kaip išgyvenate?

– Mes gauname finansavimą iš trijų šaltinių: ligonių kasų, valstybės biudžeto ir užsidirbame, teikdami mokamas paslaugas, kurių spektras ir įkainiai patvirtinti sveikatos apsaugos ministro įsakymu.

– Kiek ligonių gali gydytis stacionare, tiksliau, kiek lovų turite?

– Yra 39 lovos. Tokiam skaičiui paskirtas finansavimas, kai 2001 m. buvo steigiamas Kauno priklausomybės ligų centras. Jis atsirado vietoje Narkologijos skyriaus, veikusio Psichiatrijos ligoninėje, teikti pagalbą socialinio draudimo neturintiems ligoniams. Už jų gydymą įsipareigojo apmokėti valstybė.

– Bet Kauno psichiatrijos ligoninės Narkologijos skyriuje buvo kone dvigubai daugiau, net 60 lovų?

– Kai performuojant šį skyrių lovų skaičius buvo sumažintas perpus, daug kam iškilo klausimas, ar kauniečiai nustojo girtauti? Atsakymas buvo kategoriškas: toks valstybės biudžetas, daugiau skirti negalime.

– O kaip bus dabar, jei bus nuspręsta taikyti priverstinį gydymą? Apie finansavimą ir lovų skaičiaus didinimą kol kas nekalbama?

– Mano nuomone, reikia taikyti ne priverstinį gydymą, o privalomąjį. Tai – skirtingi metodai. Beje, Seimo nariai sako, kad priverstiniam gydymui nepritaria, tai – tik sveikatos apsaugos ministrės R. Šalaševičiūtės nuomonė. Galutinį žodį dėl šio metodo tars Vyriausybė.

– O koks jūsų, ilgamečio, patyrusio specialisto ir stratego, žodis?

– Lietuvoje plintantis alkoholizmas – bauginantis reiškinys, ir ne tik dėl suaugusiųjų. Jie turi šeimas, augina vaikus. Man baisu, kai girtaujama šeimoje. Mama, tėtis geria. Vaikai tai mato. Net jei jie ir nepatiria smurto, agresijos, yra priversti matyti alkoholio vartojimo procesą ir jo poveikį: apgirstančius tėvelių veidus, kintančią elgseną. Net ir neliečiami, neduok Dieve, fiziškai, vis tiek gauna neigiamą poveikį vystymuisi ir asmenybės formavimuisi.

Aš – prieš grandines. Mano didžiu įsitikinimu, daug efektyvesnis yra privalomas gydymas, nei prievartos būdu išvežti girtaujančiuosius į specialią įstaigą. Su privalomai gydomais žmonėmis dirbtų socialiniai darbuotojai, psichologai. Jie aiškintų, kodėl reikia gydytis, kaip girtavimas žlugdo šeimą, vaikų ateitį, o ir paties girtaujančiojo gyvenimą.

– Jau kalbama apie būtinybę didinti socialinių darbuotojų skaičių, ir valstybei juos išlaikyti pigiau, nei sergančiuosius gydyti stacionare, o efektas – daug didesnis?

– Apie prievartinio gydymo bazę kol kas nekalbama. Šalyje yra penki priklausomybės ligų centrai, bet Sveikatos apsaugos ministerijoje nėra nė vieno psichiatro ir jokio kito specialisto, išmanančio priklausomybės ligas. Dėl to mums nėra su kuo konsultuotis, tartis, sistemoje – daug netvarkos. O juk paslaugos turi būti standartizuotos, aprašytos ir teikiamos vienodai. Mes esame antrojo lygio ligoninė ir teikiame antrojo lygio ambulatorines ir stacionarines paslaugas. Kalbėdami vien apie socialines paslaugas problemos neišspręsime, nors ir jas mes teikiame. Gydymo sėkmę lemia ne vaistai, o psichosocialinis gydymas.

– Tačiau tai, apie ką mes kalbame, yra tik viršūnėlės. Alkoholizmo šaknys slypi daug giliau?

– Šaknys – labai giliai. Dar Hipokratas, vienas žymiausių gydytojų, gyvenęs prieš Kristaus gimimą, yra pasakęs: girtaujančios mamos gimdo idiotus ir epileptikus. Dabartinio mokslo įrodyta, kad alkoholį vartojančios moters vaisiaus smegenyse pakitimai įvyksta dar įsčiose. Dėl to padidėja tikimybė tapti alkoholiku.

– Alkoholis vartojamas nuo Hipokrato laikų, bet lietuviai niekada nebuvo alkoholikų tauta, kaip yra dabar. Kodėl taip atsitiko?

– Priežasčių – gausybė. Viena jų – skurdas, vedantis į beviltiškumą, kai nėra lėšų išgyventi. Galima sakyti, jei neturime lėšų, kodėl paskutinius centus išleidžiame alkoholiui? Taupykime maistui ir būtinoms buities reikmėms. Tačiau polinkį į alkoholį lemia ir genetika. Jis persiduoda net trečiai kartai – geria ne tik vaikai, bet ir anūkai.

Dar viena priežastis – santvarkų kaita. Kai susigrąžinome nepriklausomybę, tarsi apsvaigome nuo laisvės. Juk sovietmečiu viskas buvo apribota, griežtai reglamentuota. Jei girtas, su kaklaraiščiu ar be jo, gulėdavo gatvėje, išsiblaivęs gaudavo į rankas šluotą ir penkiolika dienų šluodavo gatves. Tai buvo gėdinanti, drausminanti profilaktikos priemonė.

– Sovietinę prievartą išgyveno ir kaimynai latviai bei estai, bet jie suvartoja alkoholio mažiau nei mes?

– Estai giminingi skandinavams, ten kitokios alkoholio vartojimo tradicijos. Latviai artimesni lietuviams, bet mes turime daugiau slaviško kraujo. Gilioje senovėje, Vytauto laikais, mūsų didikams buvo būdingos santuokos su slavais. Iš jų paveldėjome alkoholio vartojimo papročius.

– Kaip jų atsikratyti?

– Apie priverstinį ar privalomąjį gydymą mes kalbame tik tada, kai įvyksta tragedija. Štai sukrėtė Lietuvą tragedija, kai buvo nušautos keturios moterys, ir visi puolė diskutuoti, kaip kovoti su alkoholizmu. Nepaprastai skaudi nelaimė – paskandinti du mažiukai vaikai. Ir vėl kilo diskusijų, akcijų. Kodėl apie tai kalbame tik po sukrėtimo?

– Kodėl?

– Man atrodo, kad tie reikalai ne itin rūpi mūsų valdantiesiems. Jiems svarbesnės globalinės problemos, pavyzdžiui, migrantai. Norėčiau, kad požiūris į alkoholizmo mažinimą būtų sisteminis, veiksmai būtų ne akciniai, o nuoseklūs, tęstiniai. Priklausomybės ligų centrai veikia 15 metų ir jų veiklą galima plėsti, nesvarbu, kiek lovų yra.

Kai steigėme vaikų reabilitacijos skyrių, važinėjau po Lietuvą, ieškodamas jam vietos. Niekas nenorėjo tokios kaimynystės, visi šaukė: nuo alkoholizmo, narkomanijos gydomi vaikai pavogs morkas, nuskins obuolius. Viena mama sakė: mano vaikai dar maži, reabilitacijos įstaiga juos pražudys. Tuomet aš tos moters paklausiau, o kas bus, jei jos vaikai ir be kaimynystės taps priklausomi?

– Tačiau kuo vėliau vaikas pamatys vartojančiuosius alkoholį, tuo vėliau, galbūt, ir pats jo paragaus pirmą kartą. Juk, pavyzdžiui, Vokietijoje negalima užsisakyti net alaus, jei toje kavinėje yra vaikų, o Didžiojoje Britanijoje į viešojo maitinimo įstaigas, kuriose gali gauti alkoholio, vaikų neįleidžia.

– O pas mus yra tėvų, kurie per vaikų gimtadienius stato ant stalo vaikišką šampaną. Taip, jis nealkoholinis, bet butelio forma – kaip tikro šampano. Jį atidarius – šnypščia. Vaikui toks gėrimas asocijuojasi su suaugusiųjų gėrimais. Tai yra pamatas, juk labai daug kas prasideda šeimoje. Tėvams reikia daug ką aiškinti. Aš – prieš draudimus, kurių taikėme daug, o kas iš to? Į liūną einame tik gilyn.

– O kaip vertinate alkoholio prieinamumo mažinimą?

– Tam pritariu. Siūliau, kad pas mus alkoholinius gėrimus pardavinėtų kaip Švedijoje – tik specializuotose parduotuvės. Pats mačiau, kad ir ten sunkiau įsigyti: įėjęs paspaudi mygtuką, gauni talonėlį ir lauki, kol užsidegs tavo numerėlis. Tuomet eini iki prekystalio, kuris yra už 25 metrų. Kiekvienas einantysis yra stebimas. Jei kyla įtarimų, kad pirkėjas išgėręs, net ir specializuotoje parduotuvėje alkoholio negaus.

– Kodėl nesimokome iš užsienio? Mums, neturtingiems, pelnas iš alkoholio prekybos yra svarbiau?

– Dalyvauju Seime rengiamuose pasitarimuose, kai svarstomi alkoholizmo klausimai. Tie, kurie alkoholinius gėrimus gamina, taip pat dalyvauja ir aiškina, kad remia sportą, įneša daug lėšų į šalies biudžetą ir tuo stiprina Lietuvos ekonomiką. Nesu girdėjęs, kad kitaip pažvelgtų į šią skaudžią problemą.

– Jei vyras kasdien geria po dvi tris skardines alaus ar šimtą gramų degtinės, jis yra alkoholikas?

– Jei žmogus alkoholį vartoja kasdien, nepaisant kiekio, vadinasi, jis be to produkto nebegali gyventi. Kaip, pavyzdžiui, ir mėgstantieji saldumynus. Viskas yra mūsų smegenyse. Pateiksiu pavyzdį.

Kartą pas mane atėjo žinoma moteris. Ją atsiuntė senelis, buvęs mano mokytojas. Moteris pasakojo, kad ji, aktorė, po spektaklio kartu su kolegomis išgeria po taurę brendžio. Parėjusi namo, prieš miegą išgeria dar taurę, kad pamirštų ką tik atliktą vaidmenį, kuriame buvo daug išgyvenimų, emocijų. Aš tai moteriai pasakiau, kad ji – tikrų tikriausia alkoholikė, nesugebanti valdyti savo emocijų, patirtų išgyvenimų.

– Kuo tokiu atveju patartumėte pakeisti alkoholį?

– Reikia bandyti keisti požiūrį. Islandai tai sugebėjo. Reikjaviko universiteto rektorius pasakojo, kad jie daug metų kovojo su alkoholizmu. Vaistais tapo bendruomenės jėga. Nevartojantieji alkoholio turi padėti sergantiesiems priklausomybių ligomis. Padėti be pykčio, nuoširdžiai suprasdami alkoholį vartojantį artimąjį, kaimyną, kolegą.

Tokios pagalbos apraiškų jau yra ir Lietuvoje. Alytaus rajone bendruomenės nariai eina į šeimas, kuriose girtaujama, neskaičiuodami valandų ir nesiskųsdami, kad už tai negauna atlyginimo. Nebijo, kad alkoholikas trenks per galvą. Savivaldybė darbdavių prašo neskubėti atleisti iš darbo išgeriančio darbuotojo, nes pirmiausia reikia pabandyti jam padėti, pasiūlyti gydytis. Pašalintas iš darbo, duonos netekęs žmogus dar labiau grims į liūną. Panašiai dirbama ir Kupiškyje. Bendruomenės, visuomeninės organizacijos gali labai labai daug. Amerikoje atsirado tendencija išmokyti alkoholį vartoti kultūringai, saikingai, kad pakaktų vienos taurės vyno ar taurelės stipraus gėrimo.

– Tačiau į jus pagalbos kreipiasi ir kultūringi, aukštas pareigas užimantys žmonės?

– Ir tarp jų yra nemokančių vartoti alkoholį kultūringai, o tai veda į priklausomybę. Mūsų centre yra gydęsis ne vienas aukštuomenės atstovas. Vienas tokių, kai paklausiau, kas atsitiko, kokios priežastys privertė vartoti alkoholį, atsakė, kad turi didelį namą, paliko žmona, liko vienas su šunimi, todėl ir geria.

– Vadinasi, ne vien socialinės problemos kaltos?

– Neretai kaltos emocijos, jautrumas. Tai būdinga menininkams. Alkoholis turi slopinamąjį, raminamąjį poveikį.

– Norinčiųjų gydytis yra daugiau, nei priklausomybės ligų centrai gali priimti?

– Tikrai taip. Aš pateikiau pasiūlymą plėsti paslaugų tinklą ir spektrą. Idėja kilo, kai sužinojau, kad Kupiškio rajone girta močiutė siuntė naktį penkerių metų vaiką (aš turiu tokio amžiaus anūką) parvesti girtą 27 metų mamą namo.

Prie mūsų centro yra du tušti pastato aukštai ir noriu juose įrengti ligoninę – padidinti bendrą lovų skaičių iki 50 bei teikti paslaugas šeimoms, susiduriančioms su priklausomybės ligomis. Šį pasiūlymą svarsto prezidentūra, gal pavyks gauti ES finansavimą. Tikslas – tėvelius gydyti, o vaikus socialiai auklėti. Neišskirti, neatiduoti į vaikų namus. Tas penkerių metų vaikas buvo pas mus, kai gydėme jo mamą. Tai buvo tarsi eksperimentas, kuris pasiteisino. Jį patvirtino dar kelių vaikų iš globos namų buvimas pas mus, kai buvo gydomi jų tėvai.

Psichologai pastebėjo, kad vaiko bendravimas su čia gydoma mama – kaip vaistas jai. Tam labai pritaria Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai. Radau ir socialinių partnerių Kupiškyje, kur gali būti įkurtas tęstinės šeimų reabilitacijos centras. Tai būdas auklėti vaikus, kurių tėvai girtauja, ir padėti visai šeimai, išgelbėti ją.