Prieš savaitę "Kauno dienos" rengiamame projekte "Metų kaunietė" daugiausiai palaikymo sulaukė I.Veliutė – dviejų sūnų mama, mokslininkė, visuomenininkė, alpinistė.

"2017-ieji man buvo gana intensyvūs. Metų pradžioje pasirodė vaikiška knyga su iššokančiais paveikslėliais "Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilys", vasarą įkopėme į Elbrusą, per visus metus su žymiais Kauno menininkais dirbome socialaus meno projektuose", – šypsosi 2017-ųjų Metų kaunietė.

– Kaip jaučiatės tapusi Metų kauniete?

– Planavau, kad šiemet viešos veiklos bus mažiau, nes norisi praėjusių metų rezultatus sudėlioti į mokslinius straipsnius. Tačiau Metų kaunietės rinkimai nuo pat metų pradžios įsuko į aktyvų šurmulį.

Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, pirmasis pasveikinęs tapus Metų kauniete, leido suprasti, kad tai ne tik garbingas titulas, bet ir įpareigojimas. Žiūriu į tai atsakingai, kaip ir į visą savo visuomeninę veiklą, ir džiaugiuosi kartu su visa akademine bendruomene.

– Kaunas nėra jūsų gimtasis miestas. Kaip čia atsidūrėte?

– Į Kauną jau daugiau kaip prieš dvidešimt metų atvažiavau studijuoti Vytauto Didžiojo universitete. Čia susipažinau su savo vyru, sukūrėme šeimą ir likome gyventi. Kaunas patogus miestas tiek vietinio ir tarptautinio susiekimo prasme, tiek dėl savo dydžio.

– Kokį įspūdį jums paliko miestas kaip žmogui, o kokį – žvelgiant iš architektūros paveldo, kurį tyrinėti ir konsultuoti yra tikroji jūsų profesija, pusės?

– Lietuva – maža valstybė, todėl ne taip svarbu, kur gyveni, daug svarbesnė yra pozityvi darbo aplinka ir žmonės. Kauną prisijaukinau iš lėto, o pastaruoju metu dirbu su ypatingomis asmenybėmis, žinomais meno ir kultūros profesionalais. Tuo labai džiaugiuosi. Kalbant apie Kauno architektūrą – man patinka nenugludinti, visų pamiršti ir (ne)pageidaujami paveldo objektai, kuriuose daug vidinio žavesio ir paslapties, kuriems reikalingas dėmesys ir priežiūra. Todėl jau daugybę metų mano tyrimų tema yra tvirtovė, fortai, nevisuomeninės paskirties statiniai, privatūs medinukai. Viso to Kaune gausu, todėl miestas nenustoja stebinti.

– Dabar, kai Kaunas jau senokai yra tapęs jūsų namais, ar  įspūdis apie jį yra labai pasikeitęs?

– Kiekvienais metais mieste vis daugėja pažįstamų žmonių, vis lengviau ir paprasčiau siekti įvairių tikslų, o Kauno senbuviai dažnai yra draugai ar kolegos. Studentavimo metais pakliūti į dėstytojo biblioteką ar uždarą muziejaus fondą buvo tikra egzotika, o šiandien tereikia rasti laiko, nes daugelio muziejų ir kultūros įstaigų durys atviros tiek man, tiek mano studentams. Kalbant apie architektūrą ar paveldą – kiekviena situacija ir kiekvienas namelis turi savo atskirą istoriją, todėl nesinori visko nuasmeninti.

Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, pirmasis pasveikinęs tapus Metų kauniete, leido suprasti, kad tai ne tik garbingas titulas, bet ir įpareigojimas.

– Kur, jūsų nuomone, jei kalbėtume apie architektūros paveldą, Kaunui labiausiai reikia pasitempti? Kokių Kaune šioje srityje įžvelgiate labai sveikintinų žingsnių?

– Pastaraisiais metais Kaune vyksta įvairių pokyčių, natūralu, kad jie atneša permainų. Kalbant apie architektūros paveldą, patinka lėti, apgalvoti ir aptarti sprendimai, kai vadovaujamasi tarptautinėmis chartijomis ir konvencijomis, o žmonėms leidžiama apsiprasti su naujais architektūriniais intarpais, ypač istorinėse vietose.

Tai, kokia aplinka mus supa, tiesiogiai susiję su miesto mikroklimatu ir gyventojų laimės indeksu. Tokių pozityvių pertvarkų mieste tikrai yra, tačiau lygiai taip pat matau ir kvestionuotinų sprendimų. Viskas remiasi į projektus įgyvendinančių specialistų kompetencijas ir pagarbą praeičiai.

– Ar tiesa, kad, atvažiavus į Kauną, buvo sunku persilaužti dėl kalbos? Nedrįsote čia kalbėti žemaitiškai, o netarmiškai kalbėti gerai nemokėjote dar porą metų, tad apskritai mažai kalbėdavote?

– Ne visai taip. Savo šeimoje šiuo požiūriu esu keistuolė. Kiek man žinoma, visos mano šeimos kartos yra tikri žemaičiai, kalbantys dūnininkų ir dounininkų tarme. Tačiau klasės auklėtoja ir dalis draugų buvo aukštaičiai, todėl lietuviškai ir žemaitiškai kalbėjau vienodai gerai. O kadangi gana greitai išmokstu kalbas, prie vietinės Kauno šnektos prisitaikiau jau pirmą studijų semestrą. Bet savo užsispyrusiu charakteriu esu absoliuti žemaitė ir šiuo klausimu juokauti tikrai neverta.

– Esate mokslininkė, dėstytoja, konsultuojate žmones dėl paveldo išsaugojimo, pamažu įsitraukėte į kitas veiklas. Kaip jūsų gyvenime atsirado visuomeninė veikla? Turėjote per daug laisvo laiko?

– Lietuvoje iki šiol yra labai silpna savanorystės ir visuomeniškumo grandis. Studijų metais su vyru net planavome važiuoti savanoriauti į Afriką, tačiau, karjerai pakrypus į humanitarinį profilį, ir Lietuvoje nejučia atsirado įvairios visuomeninės veiklos, narystės draugijose. Daug prie to prisidėjo studijos VDU, kur irgi buvo labai skatinamos visuomeninės pareigos. Savanorystės mokome ir savo vaikus, todėl jie dažnai padeda rengiant įvairius projektus.

– Kodėl susidomėjote būtent nusikalsti linkusiais nepilnamečiais ir žmonėmis su negalia?

– Kūrybiškumo ugdymas per įvairias menines veiklas niekada nebuvo svetimas, tačiau dirbti su socialiai jautriomis grupėmis paskatino Kauno menininkai. Grafikas Rolandas Rimkūnas visai atsitiktinai pakvietė apsilankyti Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose (KNTĮ-PN). Matydami, kaip dėl ten esančių paauglių stengiasi KNTĮ-PN direktorius ir darbuotojai, negalėjome nusisukti. Panašiai galiu pasakyti ir apie Ventos socialinės globos namus. Tokiais atvejais nėra laiko svarstyti – dalijiesi patirtimi ir tikiesi, kad bent maža dalele praskaidrinsi jauno žmogaus kasdienybę.

– Esate sakiusi, kad bendravimas su jaunimu pataisos namuose paskatino įveikti dar keletą vidinių baimių ir barjerų, kad šios patirtys leido padaryti svarbesnių atradimų nei mokslinių traktatų skaitymas. Apie kokius atradimus konkrečiai kalbėjote?

– Jau daug metų mokausi būti tolerantiška, aktyviai dalyvauju įvairiose Erasmus+ neformalaus ugdymo programose, nes noriu priimti kitus žmones tokius, kokie jie yra, arba pasiūlyti kokią nors alternatyvą.

Puikiai suprantu, kad KNTĮ-PN yra paauglių, kuriems neįdomūs mūsų kūrybiniai užsiėmimai ir jie nenori keistis, lygiai taip pat suvokiu, kad nuvežę meninę parodą neįveiksime negalios, bet taip bent jau parodysime pagarbą ten dirbantiesiems, šiek tiek praskleisime kitokio gyvenimo uždangą jaunimui. Užsienio socialiniuose projektuose ne vieną valandą yra tekę įrodinėti įvairių priklausomybių turintiems jauniems žmonėms, kad visada yra alternatyva, tik reikia jos ieškoti. Kai sulauki už tai padėkos, gali imtis kito projekto.

Maršrutas: su vyru Dainium ir sūnumis I.Veliutė yra aplankiusi per 40 šalių ir pasiekusi 18 valstybių aukščiausias kalnų viršūnių. (I. Veliutės šeimos archyvo nuotr.)

– Kokių didžiausių vidinių baimių, barjerų esate turėjusi? Aukščio baimė tikrai nėra viena jų, nes esate įkopusi į Elbrusą.

– Išeidama į kalnus visada galvoju apie savo vaikus. Kaip galėčiau jiems pasakyti, kad man nepavyko? Jaučiu pareigą  rodyti stiprios mamos pavyzdį, kad ir kaip sunku būtų. Su kiekviena baime galima kovoti, nors nuoširdžiai nemėgstu vandens ir net per didžiausius karščius galiu apsieiti be jūros ar ežero. Nuoširdžiai vengiu ir negatyvių žmonių, nes darbas su jais yra laiko švaistymas.

– Siekiant mokslo aukštumų labai svarbios žinios, proto aštrumas, gebėjimas analizuoti, kūrybiškumas. Bet jums puikiai pavyksta išlaikyti harmoniją tarp proto ir kūno lavinimo. Kada pradėjote skirti dėmesį sveikatinimui, aktyviai fizinei veiklai?

– Protinis darbas sekina ne mažiau nei fizinis, todėl veiklų pakeitimas yra labai svarbu tiek sveikatai, tiek naujoms idėjoms atsirasti. Didelė meilė kalnams ir nepakartojamas jausmas, kai po sunkaus kopimo nuo viršūnės matai išvirkščią debesies pusę, verčia ir Kaune daugiau vaikščioti pėsčiomis arba minti dviratį. Be to, šeimoje – trys vyrukai, o mano žemaitiškos ambicijos neleidžia jiems pasiduoti. Jeigu kalbėtume apie maistą, jau senokai vengiu kiaulienos, kartais lėkštėje visai nelieka mėsos, bet nevadinu savęs sveikuole. Tiesiog organizmas pats atsirenka, ko norisi, tik reikia įsiklausyti. O mokslinius straipsnius rašyti labai padeda juodasis šokoladas ir obuoliai.

– Tapusi Metų kauniete sakėte, kad dovanos skirtos jūsų mamai, nes tik jos dėka tapote tokia, kokia esate. Kaip manote, kas būtent, kalbant apie mamą, jums turėjo didžiausios įtakos? Jos besąlygiška meilė? Įdiegta disciplina, pasitikėjimas savo jėgomis? Jos asmeninis pavyzdys, kaip reikia elgtis susiklosčius vienokioms ar kitokioms situacijoms?

– Mano mama tvirta ir užsispyrusi moteris, kartą sugalvojusi, kad man būtinai reikia studijuoti doktorantūroje, šitos minties neatsisakė keletą metų, ir aš nusprendžiau išbandyti savo jėgas. Iš savo tėvų esu išmokusi, kad atkaklus darbas ir kantrybė anksčiau ar vėliau atneša norimų rezultatų. Skatindami siekti mokslo laipsnio, tėvai negalėjo įsivaizduoti, kokia didelė mano kasdienio gyvenimo dalis atiteks visuomeniniam gyvenimui. Tačiau mamos atkaklumas ir tėčio smalsumas man yra labai svarbūs atspirties taškai. O jeigu su savo devyniasdešimtmete močiute konkuruočiau dėl darbštumo, neaišku, kas laimėtų.

– Su vyru Dainium auginate du sūnus. Kokia mama esate? Ką jiems akcentuojate, kad yra svarbiausia gyvenime?

– Tiesą sakant, ne kartą esu svarsčiusi, kokią mane užaugę prisimins vaikai. Per įvairius tarptautinius projektus ir keliones jie įpratę bendrauti su įvairių tautų ir religijų žmonėmis. Žinant šiandienos galimybes, norėtųsi, kad namai jiems pirmiausia asocijuotųsi su mylimais žmonėmis ir artimaisiais, o ne su fizine vieta. Stengiamės jiems pasiūlyti kiek galima daugiau alternatyvų ir pasirinkimų. Sausio mėnesį visi keturi įveikėme 18 km žygį partizano Juozo Vitkaus-Kazimieraičio keliais su partizaniškomis dainomis, naminėmis kaimiškomis bandelėmis ir šv.Mišiomis stingdančiame šaltyje. Vasario 16-ąją vyresnysis sūnus Meritas dalyvavo Tatrų ekspedicijoje su 100 trispalvių ir ši narsuolių iniciatyva buvo apdovanota Prezidentės D.Grybauskaitės vėliava. Prisiminus tokias veiklas neturėtų kilti net minčių pamiršti lietuviškąjį tapatumą, ir žinoma, gimtąjį Kauną.

Užtenka tik pasiūlyti kam nors savo pagalbą ir, pradėjus nuo mažų darbelių, pavyksta nuversti kalnus.

– Į kalnus kopiate kartu su vaikais? Kalnų žygiai jau spėjo tapti ne tik jūsų su vyru, bet ir jūsų vaikų mėgstamu laisvalaikiu? Kaip nugalėjote baimę, kad jie gali susižeisti?

– Vyresnįjį sūnų į kalnus pirmąkart išsivežėme trejų, jaunėlį – pusės metukų. Tai, ką gražiausio esame atradę patys, norime parodyti ir savo vaikams, tačiau viską darome atsakingai. Traumos neišvengiamos užsiimant bet kuriuo sportu, kartais susiduriame su jomis ir mes, tačiau be aktyvių užsiėmimų berniukų gyvenimo neįsivaizduoju. Vyresnysis sūnus – profesionalus salės laipiotojas, dukart savo amžiaus čempionas. Treniruočių ir varžybų metu susitinka su žmonėmis, mylinčiais kalnus, todėl net nekyla diskusijų dėl atostogų krypties. Mažasis  lanko futbolą ir ištvermės turi pakankamai, o jei pritrūksta motyvacijos, tenka paskatinti papildoma ledų porcija.

– Kuo jus žavi kalnų žygiai, kuo praturtina kelionės? Kokių pamokų išmokstate kelionėse? Ką naudingiausio iš jų gali pasisemti vaikai?

– Kalnuose atsiranda laiko pabūti su savo mintimis, minimali žmogiškoji intervencija ir laukinė gamta leidžia pailsėti nuo akademinių veiklų. Kiekviena kalnuose praleista diena yra neįkainojama pamoka, pradedant bendravimo su žmonėmis įgūdžiais ir baigiant pirmąja medicinine pagalba. Jeigu keliaujame ne dviese, o su didesniu būriu bičiulių, neretai tenka motyvuoti žmones, kad jie gali įveikti pasirinktą iššūkį, lygiai taip pat ne kartą tekę bintuoti nutrintas pėdas. Narsuoliai, kuriais galima pasitikėti per pūgą kelių kilometrų aukštyje, nepalieka bėdoje ir kasdieniame gyvenime. Niekada nesame keliavę "viskas įskaičiuota" maršrutu, todėl ir vaikus mokome atsirinkti tai, kas įdomu, bendrauti su motyvuotais ir stipriais žmonėmis, tad kelionės yra nuolatinės pamokos.

– Kaip viskam randate laiko? Ar yra kas nors mėgstamo, bet dėl šeimos, veiklos to tenka atsisakyti?

– Laikas yra labai subjektyvus dalykas, kad ir kiek jo turėtume, vis nespėjame kažko nuveikti. Labai mėgstu skaityti, todėl neretai užmiegu su knyga rankose, taip ir neperskaičiusi puslapio, lygiai taip pat mėgstu rašyti. Kartais remiuosi A.Tapino patarimu ir tam išnaudoju vilko valandas, naktinį laiką, kai įvairios idėjos neleidžia užmigti. Svarbiausia viską korektiškai suplanuoti.

– Atrodytų bepigu jums siekti savo tikslų, kai esate graži, protinga, mylima, smalsi ir turite charakterį, kuris jus verčia judėti vis pirmyn. Ką patartumėte daryti tiems žmonėms, kurie nėra taip gausiai apdovanoti gamtos kaip jūs, bet norėtų būti lydimi sėkmės, naudingi visuomenei?

– Tiesą sakant, nieko nesu gavusi nemokamai. Jeigu vakare savanoriauji – vadinasi, paaukoji savo laisvą laiką, jeigu savaitę dirbi tarptautiniame projekte – tuomet ne tik nematai artimųjų, bet dar ir turi dvigubai padirbėti grįžęs. Blogiausia, kai žmogus nenori nieko daryti, tačiau jeigu yra noro, užtenka tik pasiūlyti kam nors savo pagalbą ir, pradėjus nuo mažų darbelių, pavyksta nuversti kalnus. Meilė ir pasitikėjimas ateina pamažu, o pozityvumo galima išmokti. Prieš pat "Metų kaunietės" renginį eidama ryte pamačiau pažįstamą Kauno jėzuitų gimnazijos moksleivę ir tuo pat metu susivokiau, kad praėjau pro pakelėje plevėsuojantį plastikinį maišelį. Apsigręžiau, išmečiau jį į šiukšliadėžę, o moksleivė, plačiai šypsodamasi, palinkėjo man sėkmės. Juk kiekvienas galime būti tiek naudingi?