Daug netekčių

Nuo 2001 m. S.Dovidavičius buvo Sugiharos fondo "Diplomatai už gyvybę" direktorius. Taip pat jis buvo Kauno žydų bendruomenės pirmininko pavaduotojas, anksčiau Kauno žydų bendruomenei ir pirmininkavo.

Vis dėlto išskiriama, kad Sugiharos fondo "Diplomatai už gyvybę" veikla, direktoriaus pareigos Sugiharos namuose tapo jo pagrindine veikla, neatsiejama jo asmenybės ir likimo dalimi. Sugiharos fondo valdybos narė Birutė Garbaravičienė prisiminė visai neseniai, per S.Dovidavičiaus gimtadienį lapkričio 4-ąją juokavę, kalbėję, kad reikėtų būtent gruodžio 14-ąją susitikti valdybai. Tačiau artėjančios Kalėdos ir tai, kad ta diena – šeštadienis greičiausiai lėmė, kad susitikimas neįvyko.

"Mūsų fondas per trumpą laiką neteko nepaprastų žmonių: Fredžio Opsomerio, Leonido Donskio, Algimanto Kančo ir štai Simonas – žydų istorijos ir kultūros žinovas, entuziastingas gidas", – vieną po kitos sekusias netektis vardijo B.Garbaravičienė.

Jo gera ir kilni širdis staiga sustojo gruodžio 14-ąją: būtent šią dieną prieš 20 metų buvo įsteigtas Sugiharos fondas "Diplomatai už gyvybę".

Netausojo savęs

Pasak valdybos narės B.Garbaravičienės, dabar Sugiharos namai jau plačiai žinomi, o pradžioje tai, ko ėmėsi S.Dovidavičius, buvo savanoriškas darbas, pilietinės visuomenės užuomazga.

"Būtent šis darbas ir tapo jo pagrindine veikla, neatsiejama jo asmenybės ir likimo dalimi. Simonas mylėjo savo darbą, nuolat gilinosi į žydų gyvenimo istoriją Lietuvoje, aktyviai dalyvavo žydų bendruomenės veikloje ir rūpinosi jos nariais, buvo aktyvus gidas ir šį darbą puikiai išmanė. Savo veikla ir rūpestingumu jis palietė daugelio gyvenimus. Sugiharos namai buvo kupini Simono rūpesčio ir kasdienio kruopštaus darbo. Idėjas, kurias mes čia generuodavome, ji gebėjo nuleisti ant žemės ir vykdyti tą kantrų, kasdienį darbą", – B.Garbaravičienė pabrėžė, kad S.Dovidavičių būtų galima skelbti tolerancijos žmogumi, tik, deja, patys rengėjai savęs nenominuoja.

Sugiharos fondo direktorius labai laukė ateinančių metų, mat jie paskelbti Sugiharos metais. Jam magėjo papasakoti, kiek prasmingo per visą 20-metį nuveikta ir kas dar bus nuveikta.

"Simonas nebuvo stiprios sveikatos, bet, tiesą sakant, nelabai save ir tausojo. Jo buvo pilna visur, visose veiklos, o Sugiharos namai buvo centras jo kasdieniam kruopščiam darbui taupant, renkant, galvojant, kaip surinkti lėšas, kaip išgyventi", – kasdienius ir kartais nepastebimus darbus vardijo B.Garbaravičienė.

Šiltas ir išsilavinęs

Pabrėžiama, kad S.Dovidavičius buvo tikras kaunietis, gimęs 1960 m. lapkričio 4 d. Kaune. 1978 m. baigė J.Aleksonio vidurinę mokyklą (dabar "Saulės" gimnaziją – red.past.). Būdamas moksleiviu žaidė šachmatais ir yra laimėjęs ne vieną turnyrą.

"Draugiškas, išsilavinęs S.Dovidavičius metų metus vedė įdomias ekskursijas apie žydų istoriją po Kauną ir Lietuvą trimis kalbomis, jau vien todėl jis įgijo daug draugų ir pagarbos ne tik Lietuvoje", – S.Dovidavičiaus nuopelnus prisiminė Lietuvos žydų bendruomenės atstovai.

Jautria žinute apie bičiulio netektį pasidalijo gerai žinoma visuomenės veikėja Bella Shirin: "Mano mylimas Simonai Dovidavičiau! Man taip norėtųsi, kad tai būtų košmaro sapnas. Kad atsibudusi galėčiau paskambinti tau. Mano brangios Dovidavičių šeimos, su kuria augau, sūnus, anūkas ir sūnėnas. Taip kaip ir jie, tu visada liksi mano širdyje. Ačiū tau už šilumą, rūpestį ir norą visada palengvinti. Ilsėkis ramybėje, nuostabus Žmogau!"

A. Kumpio nuotr.

Atsisveikinimas su velioniu šiandien, gruodžio 17 d., nuo 15 val. Šv.Antano Paduviečio bažnyčios šarvojimo salėje, Radvilėnų pl.15A, Kaune. Trečiadienį, gruodžio 18 d. 12 val. jis bus išlydimas į Kauno Aleksoto žydų kapines, H. ir O.Minkovskių gatvėje.