"Mes vieni iš kitų galime mokytis. Niekada negalvokite, kad esate blogesni", – eilinį kartą apsilankiusi Respublikinėje Kauno ligoninėje patarė jos pacientams ir medikams daug padedanti vienuolė Margret iš Vokietijos.

Rūpinasi ir imigrantais

Pokario metais Vokietijoje gimusi vienuolė pasakoja, kad gyvenime jai teko visko išbandyti.

Prieš pasirenkant tarnystės Dievui kelią Margret užsiėmė ūkio darbais, ne vienus metus dirbo aukle. Ir tik sulaukusi trisdešimties suprato, kad tikrasis jos pašaukimas – visą likusi savo gyvenimą paskirti Dievui.

"Visada daug dėmesio skyriau savo ir kitų dvasios ugdymui, buvau tikinti, religinga, – paklausta, kodėl nusprendė tapti vienuole, pasakoja Margret. – Atėjusi į vienuolyną supratau, kad noriu padėti likimo nuskriaustiesiems, gyvenimo klystkeliuose parklupusiems žmonėms."

Paskutinius tris dešimtmečius vienuolė dirba su benamiais, asocialiais, tikėjimą artimaisiais ir gyvenimu praradusiais asmenimis. Pagalbos ranką Margret ištiesia alkoholikams, narkomanams, rūpinasi ir imigrantais, kuriuos likimas ar neteisingai priimti sprendimai nubloškė į užribį.

"Tai mano pašaukimas. Noriu padėti žmonėms, kurie kenčia ne tik nuo įvairių priklausomybių, bet ir serga sunkiomis lėtinėmis ligomis, turi kitų problemų", – mintimis dalijosi vienuolė.

Pagalba pranoko lūkesčius

Margret nuolat tenka ieškoti, kas galėtų suteikti psichologinę pagalbą atsitiesti norinčiam benamiui, kas galėtų paremti jos įsteigtą benamių kavinę, pavadintą Pranciškaus trobele, pinigais, drabužiais, maistu.

"Kavinė yra žemiausias laiptelis pagalbos socialinės rizikos asmenims sistemoje. Būtent čia ateina paramos ieškantys žmonės, kurie neretai neturi pinigų, gyvenamos vietos, darbo. Jiems padedame susitvarkyti dokumentus, kitus socialinius reikalus, – pasakojo Margret. – Svarbu padėti žmogui sugrįžti į bendruomenę – susirasti darbo, gyvenamąją vietą."

Nuolatiniai ieškojimai davė netikėtų rezultatų: paramos kavinė pradėjo gauti daugiau, nei jos reikėjo. Tuomet Margret suprato, kad laikas dalytis ne tik su savo, bet ir su kitomis bendruomenėmis. Taip Margret ranką ištiesė Rygos, Talino katalikiškosioms organizacijoms. Daugiau nei prieš dešimt metų atrado Respublikinės Kauno ligoninės Slaugos kliniką Garliavoje.

"Gėris yra gauti, bet dar didesnis gėris yra kažkuo dalytis su kitais", – šypsosi sesuo.

Viskas iš širdies

Vienuolė Margret niekada nepraeina pro gatvėje gulintį benamį, niekada neatgręžė nugaros sveikatą praradusiam.

Kas motyvuoja, kas skatina padėti? Juk kartais dėl žmogaus tenka tiek daug stengtis, o jis nė ačiū nepasako.

"Jeigu gali padėti – padėk. Visiškai nesvarbu, ar žmogui pavyks, ar nepavyks, svarbu nesmerkti, bet padėti", – paprastais receptais dalijasi Margret.

Ji teigia niekada negalvojanti apie savo veiklą kaip apie kupiną iššūkių. Tiesiog viską daro iš širdies. Vienuolė neslepia, kad jai smalsu pamatyti, kaip panaudota jos parama. Dėl to Margret ne kartą lankėsi ir Lietuvoje. Taip pamato, kam ir kaip dar pagelbėti.

"Lietuvoje lankiausi ne vieną kartą, net suskaičiuoti būtų sunku. Man visada įdomu, ar suteikta parama kam nors padėjo, norisi pamatyti rezultatus", – pasakojo gegužės mėnesį Respublikinės Kauno ligoninės Slaugos kliniką aplankiusi Margret.

Ji yra padovanojusi šiai klinikai vaikštynių, patogių lovų,  televizorių, maitinimo stalų, teleskopinių širmų. Už tai vienuolei iš Vokietijos dėkingi ne tik Slaugos klinikos pacientai, bet ir darbuotojai.

Mato didelę pažangą

Šį kartą sesuo į Kauną atvyko ne viena. Ją lydėjusi ponia Margot pasakojo, kad, atšventusi savo 65 metų gimtadienį, nusprendė savo dienas įprasminti nauja veikla, todėl ir nutarė padėti seseriai Margret.

Ponia Margot ne vienus metus dirbo direktore slaugai vienoje iš psichiatrijos ligoninių Vokietijoje. Pašnekovė pagyrė, kad Lietuvoje psichiatrai domisi naujovėmis, stengiasi pritaikyti  pacientams palankią aplinką, kuri nebesiskiria nuo kitų bendro profilio ligoninių ir skyrių.

"Matau, kad visos ligoninės pertvarkomos ir tai daroma iš širdies, galvojant apie pacientą ir kartu apie personalą, o tai labai svarbu. Neretai žmonės nieko nepaisydami atkakliai siekia savo tikslų, rezultatų. Jeigu mes viską darytume iš širdies – gyventume geresniame pasaulyje", – dėstė sesuo Margret.

Būti, kokie esame

"Būkite tokie, kokie esate, – paklausus, ko lietuviams palinkėtų, atsakė ponia Margot. – Mes vieni iš kitų galime mokytis: vokiečiai – iš lietuvių, lietuviai – iš vokiečių. Niekada negalvokite, kad esate blogesni. Visur yra visko. Mokėkite gyventi šia diena, šia minute. Neleiskite praeities kartėliui užtemdyti šiandienos ir ateities."
Sesuo Margret patarė visiems nuvažiuoti į Kryžių kalną. Pastatyti šioje šventoje vietoje kryžių ir kartu su juo palikti ten visas savo problemas. Patikėti jas Dievui ir nepamiršti paprašyti jo pagalbos kartais sunkiame gyvenimo kelyje.

"Mums reikia daugiau pasitikėti Dievu ir tikėti, kad viskas bus gerai", – raminamai ir optimistiškai nuteikė sesuo Margret.