Mokytojams Lietuvoje trūksta pagarbos mokiniui, sako S.Petravičiūtė-Palšauskienė, neslėpdama, kad gimtinėje gyventi ir mokyti jai patinka labiau.

– Ne vienus metus atlikote praktiką ir dirbote mokytoja Vokietijoje. Kaip ir kodėl atsidūrėte būtent šioje šalyje?

– Iš tiesų niekada neplanavau vykti gyventi į Vokietiją, tiesiog į šią šalį darbo reikalais dažnai važinėjo mano vyras. Po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje buvo toks liūdnas laikotarpis, todėl jis man pasiūlė emigruoti. Pasąmonėje turėjau svajonę studijuoti užsienyje, nors buvau baigusi verslo administravimą Kauno technologijų universitete (KTU), bet mane visuomet žavėjo žmonės, kurie mokėsi svetur, o tuo metu tokių buvo tikrai labai mažai. Taigi emigravome į Vokietiją. Ten susilaukiau dukters ir nusprendžiau, kad noriu studijuoti pedagogiką, nes vaikai visada man reiškė džiaugsmą. Pradėjusi domėtis studijomis sužinojau, kad kaip tik tame miestelyje, kuriame gyvenome, yra Hildesheimo pedagoginis universitetas. Padaviau dokumentus, mokyklos baigimo atestatą ir po kurio laiko sužinojau, kad mane priėmė. Kadangi mokytojai Vokietijoje privalo pasirinkti tris dalykus specializuotis, pasirinkau vokiečių kalbą, geografiją ir sociologiją. Baigusi bakalauro studijas, ten dirbau tik apie metus, tačiau atlikau labai daug praktikos. Nuo pat pirmo semestro studentams yra paskirta diena per savaitę, kai jie turi dirbti mokykloje. Pirmą pusmetį mes tik stebėdavome pedagogų darbą, tačiau jau nuo antro semestro patys turėjome vesti pamokas, dėl to patirties Vokietijos mokyklose turiu tikrai nemažai.

– Kaip vokiečiai priima emigrantus? Ar nebuvo sunku pritapti kitoje šalyje?

– Vokiečių tauta plačiąja prasme yra labai tolerantiška emigrantams. Jie niekada nepasakys nieko nemandagaus, neuždraus vartoti savo gimtosios kalbos ir nelieps išvykti iš šalies vien dėl to, kad nesi vietinis. Tačiau kai kalbame apie įsidarbinimą ir kažkokius artimesnius santykius, viskas tampa sudėtingiau. Darbe, gatvėje vokiečiai elgsis su tavimi kaip ir su visais, bet bendrauti ir įsileisti į draugų ratą atvykėlių jie tikrai nenori. Man pačiai pritapti nebuvo labai sunku, nes mėgstu laikytis taisyklių, o Vokietija yra įstatymų šalis. Žinoma, sunkiausia buvo dėl kalbos. Pradėjusi studijuoti išgyvenau sunkų laikotarpį, kasdien maždaug po aštuonias valandas praleisdavau mokydamasi vokiečių kalbos. Atsimenu, kaip grįžusi po pirmosios dienos universitete sėdėjau ir verkiau, nes supratau tik 30 proc. to, ką kalbėjo dėstytojas. Tačiau esu labai užsispyrusi, dėl to nepalūžau ir tęsiau pradėtą darbą.

– Vokietijoje moksleiviai jau po pradinių klasių yra skirstomi į atitinkamus lygius pagal sukauptas žinias. Kaip manote, ar ši sistema nėra per griežta vos keturias klases baigusiam vaikui?

– Nemeluosiu, iš pradžių sistema tikrai atrodė griežtoka. Po ketvirtos klasės mokytojai teikia rekomendacijas, į kokio lygio mokyklą toliau turėtų eiti vaikas. Pati silpniausia yra pagrindinė mokykla (vok. Hauptschule), tuomet – vidurinė (vok. Realschule) ir pati aukščiausia – gimnazija (vok. Gymnasium). Kaip pati pastebėjau, dažniausiai į pagrindinę mokyklą buvo skiriami užsieniečių vaikai, nes ši mokykla ugdydavo vadinamąją darbininkų klasę.

Žinoma, jeigu mokinys stengiasi ir gerai mokosi, jis gali patekti ir į aukštesnio lygio mokyklą, tiesiog mokytojai vėl rašo rekomendaciją ir vaikas yra perkeliamas, tačiau tai labai priklauso nuo jo pastangų ir tėvų požiūrio į mokslą. Svarbu ir tai, kad šios rekomendacijos nėra privalomos – jeigu tėvai nesutinka, mokinys iškart po keturių klasių gali mokytis bet kurioje pasirinktoje mokykloje, tačiau dažniausiai vaikai sunkiai pakelia didesnį, nei gali, krūvį.

Šiek tiek pagyvenusi Vokietijoje vis dėlto supratau, kad ši sistema yra išties gera, nes visose srityse atsiranda balansas, ne taip, kaip Lietuvoje, kur bet kas gali stoti į aukštąją mokyklą. Ar tokia sistema tiktų mūsų šaliai, labai sunku pasakyti, nes visi žinome, kad Lietuva yra giminių kraštas, mūsų gimnazijose irgi mokosi labai daug moksleivių, kurie neatitinka jų lygio. Čia daug kas priklauso ir nuo mokytojo, egzistuoja toks simpatijų ir antipatijų reiškinys, kai mokytojas, tiesiog mėgdamas mokinį, gali jam parašyti aukštesnius pažymius, o nemėgdamas – žemesnius, taigi toks skirstymas vėlgi sunkiai pasiteisintų.

– Šie lygių skirstymai taip pat verčia vaiką pradėti galvoti ir apie būsimą specialybę, o Lietuvoje profiliavimas prasideda tik 10 klasėje. Kada, jūsų nuomone, mokinys jau yra pasiruošęs priimti sprendimus dėl savo ateities?

– Šis lygių skirstymas Vokietijoje iš tiesų dar neverčia konkrečiai galvoti apie specialybę, nes visų lygių mokyklose mokiniai mokosi tuos pačius dalykus. Iš esmės skiriasi tik mokymosi trukmė ir pats žinių stiprumas. Pagrindinėje mokykloje mokslai trunka iki 9 klasės, vidurinėje – iki 10, o bendrąjį gilesnį kursą teikiančiose gimnazijose – iki 12 ar net 13 klasės. Profiliavimas Vokietijoje vyksta dažniausiai tik gimnazijose, nors yra ir vidurinių mokyklų, kurios turi savo tam tikrą specializaciją, pavyzdžiui, menų mokyklos.

Kalbant apie Lietuvą, viskas labai priklauso nuo paties mokinio, būna ir tokių, kurie net 12 klasėje dar nežino, ką jiems reikėtų rinktis. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad ypač vaikinai, kurie bręsta vėliau, ypač dažnai nenutuokia, ką jie nori veikti gyvenime. Labai gerai, kai mokykloje vaikas turi kažkokį mokytoją ar auklėtoją, kuris tokiu atveju padeda jam pasirinkti, baigti mokyklą, o vėliau jau žmogus suauga ir pats geba priimti sprendimus. Neretai tie, kurie nežinojo, kuo nori būti ateityje ir mokėsi prastai, baigę studijas susirado daug geresnius darbus už tuos, kurie daug mokydavosi. Negaliu paaiškinti šito paradokso.

Vis dėlto 10 klasė turbūt yra tinkamiausias laikas rinktis, tačiau aš labai norėčiau, kad būtų pakeista tvarka dėl pasirenkamų valandų skaičiaus. Dabar mokinys negali viršyti 32 valandų per savaitę, o tai yra blogai, jų turėtų būti bent 34 ar net 36. Kartais, kai 11 klasėje vaiko norai pasikeičia ir jam pritrūksta kažkokios pamokos, jis to padaryti nebegali, nes viršija 32 valandų limitą. Kiekvienais metais sulaukiu mokinių, kurie skundžiasi, kad per vėlai suprato ar persigalvojo dėl savo sprendimų ir jiems trūksta kažkokios pamokos, tačiau aš nieko negaliu padaryti dėl nelanksčios mūsų švietimo sistemos.

– Daugelyje Lietuvos gimnazijų vis dažniau atsiranda sustiprintos klasės, o ne tokie motyvuoti vaikai jungiami į silpnesnes klases. Toks skirstymas labiau padeda protingesniems ar tampa visiška praraja prasčiau besimokantiems moksleiviams?

– Pagal visas taisykles gimnazijose iš viso neturėtų būti silpnesniųjų klasių. Juk vien pavadinimas įpareigoja turėti ir mokyti motyvuotus vaikus, kurie nori gyvenime siekti aukštojo mokslo. Tačiau situacija Lietuvoje yra tokia, kad mokykloms trūksta mokinių, nes jos neišgyventų be jų krepšelių. Viskas yra labai sudėtinga, šiuo atveju vėlgi reikia pradėti nuo švietimo sistemos keitimo. Mano nuomone, visų pirma, per mažai dėmesio yra skiriama problemai, kodėl vaikas nenori mokytis.

Pati esu pastebėjusi, kad bėda bene visuomet yra šeimoje. Vaikai labai išgyvena tėvų skyrybas, šeimos narių išvykimą į užsienį, jos socialinę padėtį, konfliktus ir tuomet jie tiesiog užsidaro savyje ir atsiriboja nuo visko. Aš visada akcentuoju, kad tai nereiškia, jog jie nėra gabūs, tačiau dėl prastų rezultatų juos tiesiog perkelia į vieną klasę, kurioje būna sunku ir jiems, ir juos mokantiems mokytojams. Pačiam mokytojui svyra rankos, nes jis nebežino, kaip sudominti tokius mokinius, kaip juos motyvuoti, juolab kad jų skaičius klasėje būna labai didelis.

Pavyzdžiui, jei vaikų klasėse būtų po šešiolika kaip Skandinavijoje, mokytojas galėtų prieiti prie kiekvieno, pasikalbėti su juo, tačiau kai jų sėdi daugiau kaip 30, tai tiesiog neįmanoma. Vokietijoje mokinių skaičius klasėse irgi yra nemažas – maždaug 25 vaikai, tačiau ten mokytojams padeda jų padėjėjai, socialiniai pedagogai, kurie gilinasi į vaikų psichologinę būseną, bando aiškintis ir spręsti jų problemas. Lietuvoje ši sritis yra labai neišplėtota, visa atsakomybė yra užkraunama mokytojui. Taigi manau, kad pirma būtina išsiaiškinti, kodėl vaikas nenori mokytis, o tik tada spręsti, ar jis vertas būti stipresnėje klasėje, ar ne. Jeigu priežastys psichologinės, tokį vaiką vis dėlto siūlyčiau integruoti į stipresniąją klasę.

– Dabar dirbate geografijos mokytoja Kauno Jono Basanavičiaus gimnazijoje. Kuo iš esmės skiriasi švietimo sistema Lietuvoje ir Vokietijoje?

– Kaip jau minėjau, mokytojai Vokietijoje dėsto tris dalykus, o Lietuvoje – tik vieną. Taip pat ten vaikai gauna daug daugiau grupinio darbo, kuris padeda mąstyti ir atlikti užduotis savarankiškai, be mokytojo įsikišimo. Apskritai mokiniai yra labai vertinami dėl darbo pamokos metu, įsitraukimo į diskusijas, už tai pedagogas semestro pabaigoje gali labai stipriai pakelti arba sumažinti balą. O pats didžiausias ir reikšmingiausias skirtumas, kuris man Vokietijoje labai patinka, yra drausmės taisyklės. Mokinys, kuris trukdo vesti pamoką, gauna įspėjimą išeiti iš klasės. Jeigu jis gauna antrą įspėjimą, socialinė pedagogė iškart rašo tėvams laišką, kuriame nurodo, kad jų vaikas buvo nedrausmingas. Jeigu tėvai sulaukia trečio tokio laiško, vadinasi, jų vaikui savaitę draudžiama lankyti mokyklą. Jei ir toliau nereaguojama į perspėjimus, suspenduojama mėnesiui – negalima lankyti mokyklos, o atsiskaitymams vaikas turi ruoštis savarankiškai. Neatsiskaitęs jis yra šalinamas iš mokyklos. Tokių atvejų tikrai pasitaiko, todėl drausmė per pamokas yra tikrai didesnė.

– Kur mokytojo profesija yra gerbiama labiau? Kokių savybių trūksta Lietuvos mokytojams?

– Vienareikšmiškai Vokietijoje. Yra toks posakis, kad gydytojo, mokytojo ir kunigo profesijos visose šalyse yra gerbiamiausios, tačiau Lietuvoje iš šių trijų liko tik gydytojas.

Vokietijoje mokytojais tapti nori tikrai labai daug žmonių, tačiau studijos sunkios ir priimami tikrai ne visi. Kiekvienais metais valstybė nurodo, kiek pedagogų išeina į pensiją ir kiek maždaug jų reikės naujų, dėl šios priežasties galinčių įstoti skaičius tikrai nėra didelis. Be to, mokslai trunka net septynerius metus.

Mokytojų kvalifikacija ten yra didesnė ne tik dėl sunkesnių mokslų, bet ir dėl psichologinio jų paruošimo, jie supažindinami, kaip reikia elgtis susiklosčius kritinėms situacijoms, kilus įvairiems konfliktams ir t.t. Pagrindinis kriterijus, kodėl mūsų šalyje mokytojo specialybė nebėra prestižinė, kokia buvo kadaise, yra itin žemas atlyginimas. Jaunas žmogus šiandien turi labai daug pasirinkimų, ką mokytis ir kuriame pasaulio krašte gyventi, todėl 500 eurų alga protingam ir motyvuotam asmeniui tikrai nėra siekiamybė. Gimnazijos mokytojas Vokietijoje gauna apie 3 500 eurų – jeigu Lietuvoje jis gautų bent pusę šios sumos, tuomet ir mokytojais norėtų būti gabesni žmonės. Dabar stojančiųjų į šią profesiją yra labai mažai, dėl to ir stojamasis balas mažesnis, studijų kokybė savaime prastėja. Ateityje išvis nebeliks norinčiųjų būti informatikos ar fizikos mokytojais – juk žmogus, baigęs informacinių technologijų mokslus, įmonėse gauna apie 3 000 eurų, tai kam jam eiti į mokyklą, kurioje jis gaus šešis kartus mažiau?

Kalbant apie savybes, kurių trūksta Lietuvos mokytojams, labiausiai norėčiau išskirti pagarbą mokiniui. Žinau, kad daugelis atsakytų, esą mokiniai patys elgiasi nemandagiai, tačiau pedagogas yra suaugęs žmogus, rėkti ir visaip vadinti vaiką jam turėtų būti uždrausta. Mokytojas turi užsitarnauti pagarbą, jis turi būti draugas.