"Mes ne tik žengiame į žmogaus sukelto visuotinio atšilimo erą, bet ir į žmonijos sukeltos absoliučios kančios erą. Mes nežinome, kuo norime būti, ir dėl to kenčiame kiekvienas", – sako filosofas Algirdas Davidavičius.

Gruodžio viduryje Kaune vykusioje "TEDxVDU" konferencijoje "Priimk pokyčius" pranešimą apie stoicizmą kaip kelią į sėkmę šiuolaikiniame pasaulyje pristatęs filosofas pabrėžė, kad visi mes šiandien patiriame labai didelius iššūkius, tačiau aplinkybės mums neleidžia atsitraukti ir susimąstyti, ką iš tikrųjų darome su savo gyvenimu.

"Mane, kaip pedagogą, šiandieniniame diskurse labiausiai erzina švietimo galios pervertinimas su tam tikromis narciziškomis perspektyvomis, kad tu esi viskas. Kaip kad Holivudo aktorius, raginantis: tu gali, tu tai padarysi! Manome, kad visada reikia dar šiek tiek save paspausti, ir viską pasieksime. Tik reikia lavintis ir turėti išsilavinimą, kuris įgalins mus konkuruoti ir eiti koja kojon su rinka. Tačiau visi žinome, kaip greitai keičiasi rinka", – A.Davidavičius kalbėjo apie šiuolaikinį siekį paversti save "narciziškais, kapitalistiniais, save parduodančiais produktyvumo herojais".

Kaip priešpriešą tam filosofas įvardijo pasaulyje vis labiau populiarėjantį modernaus stoicizmo judėjimą, kildinantį save iš senovės Graikijoje atsiradusios stoicizmo filosofijos. "Tai yra praktinė filosofija, kurią šiais laikais galime pavadinti autoterapija. Antikinis stoicizmas teigė, kad būti stoiku tai reiškia lavintis. Išbandykite stoikų ugdymą – jis nėra toks brangus ir gali išlaisvinti", – stoikų išsilavinimą siūlė A.Davidavičius.

Anot jo, modernus stoicizmas – tai žmonijos pasipriešinimas rinkos diktatui ir prievartiniams įsipareigojimams. "Mes gyvename nuolat kovodami, kad pakeistume save ir padarytume geresnį: produktyvesnį, kūrybiškesnį, kad suspėtume viską padaryti laiku, sukurti viena, išmokti kita. Tai nesibaigiantys darbų, kuriuos turime padaryti, sąrašai. Šis amžinas tobulybės siekimas yra be galo varginantis dalykas", – teigė A.Davidavičius.

Pasak filosofo, kankiname save kaltinimais, kad kažko nepadarėme ar buvome ne tokie, kokie turėtume: "Jaučiame atsakomybę būti gera mergaite ar geru berniuku, geru piliečiu, geru darbuotoju, geru studentu. Bet ar nes pajėgūs pasiekti tą kankinančią siekiamybę?"

A.Davidavičiaus receptas, kaip ištrūkti iš to amžino savęs kaltinimo ir nesibaigiančio noro keistis – Sizifo darbo, yra pirmiausia paklausti savęs – kokie yra mūsų sąmoningi norai ir kas iš tikrųjų priklauso nuo mūsų.

"Kai tai sužinai, pamatai, kad tai tikrai nėra nesibaigiantis darbų sąrašas. Daugelis dalykų, kurias bruka rinka, iš tikrųjų nėra tokie svarbūs dalykai. Svarbu yra tai, ko norime mes kaip asmenys, kaip draugai, kaip bendradarbiai, o ne tai, kas užrašyta nesibaigiančiame darbų sąraše", – sakė filosofas, prieštaraudamas daugelio paprastai Naujiesiems metams sudaromiems darbų ir norimų pokyčių sąrašams.