„Kauno dienai“ pasiteiravus, kas ją įkvepia, D. Spūdienė atvirauja: „Mėgstu būti viena, nuošaliai, nepastebėta. Bet smalsumas ir troškimas dalyvauti visuose gyvenimo reiškiniuose visada nugali.“
Svarbu kapanotis
– Ne paslaptis, kad garbaus amžiaus žmonės lyg ir pristinga jėgų, sveikatos ar tiesiog noro, o gal ir užsispyrimo visavertiškai gyventi. Kas jums suteikia impulsų, noro ir įkvėpimo skirti laiko kūrybai, ieškoti saviraiškos būdų, džiaugtis kiekviena diena“, - „Kauno diena“ pasiteiravo D. Spūdienės.
– Manau, daug lemia žmogaus prigimtis. Yra žmonių, kurie jau nuo mažens, nesvarbu į kokią situaciją pakliūtų, kapanojasi kaip ta pelytė grietinėje. Kapanojosi, kapanojosi, sviestą sumušė ir išlipo. Ir aš panašiai visą gyvenimą taip darau.
– Anot jūsų išsireiškimo, kapanotis išmokote dar vaikystėje. Kokios tai buvo patirtys?
– Keturių vaikų šeimoje buvau vyriausia, net aštuoniolika metų vyresnė už jauniausią seserį, todėl teko auginti visas savo seseris. Gyvenome ūkiškai ir visada būdavo įvairiausių darbų – tai daržuose, tai laukuose, tai namuose. Juokais kalbant, vaikystėje buvau vargo pelė. Žinojau, kas yra atsakomybė ir įsipareigojimai.
Raginti nereikėjo
– Iš kur esate kilusi?
– Esu zanavykė nuo Šakių. Mano tėtis – žemaitis nuo Luokės, mama zanavykė. Kaip ir daugelis, turėjome gabalą žemės, auginome kviečius, laikėme karvę, kiaulių.
– Gyvenant aplinkoje, kur gyvenimo ritmą diktuoja ūkinės užduotys - tokiomis sąlygomis turbūt nelengva nenuslopinti kūrybiškumo. Kad ir kaip būtų, baigusi mokyklą, pasirinkote Vilniaus universiteto filologijos fakultetą ir neakivaizdiniu būdu baigėte lietuvių kalbos ir literatūros studijas.
– Nebuvo taip, kad gyvenčiau vien ūkiniais rūpesčiais. Tai buvo tėčio rūpesčiai, o mes, seserys, buvome tik pagalbininkės. Nors mano tėtis buvo beveik bemokslis, bet buvo labai šviesus žmogus, įdomi asmenybė, labai daug skaitė, pagal galimybes viskuo domėjosi, tą patį skatino daryti ir mus. Tiesą sakant, manęs skatinti skaityti nereikėjo. Daug skaičiau. Knygos tada buvo labai pigios, viena kainuodavo apie 25 kapeikas. Būdama dvylikos metų perskaičiau Žiulio Verno knygą „Kapitono Granto vaikai.“ Paskui skaičiau Fiodorą Dostojevskį, kitus. Aišku, didelę įtaką darė ir mokykla, kurią baigiau apie 1970 m. Mokykloje dirbo geri mokytojai. Ir ne dėl pinigų jie dirbo. Mūsų klasėje buvo 24 mokiniai ir visi įstojo į aukštąsias mokyklas. Studijas universitete baigiau neakivaizdiniu būdu, paskui 24 metus dirbau mokytoja.
Dramatiška patirtis
– Kada pradėjote rašyti eilėraščius. Kokios aplinkybės, impulsai paskatino eiliuoti?
– Buvau susirgusi mirtina liga. Buvo skydliaukės vėžys, turėjau tris sunkias operacijas. Po paskutinės operacijos pasakė, kad… tiesiog nepavyko jos maksimaliai gerai padaryti. Buvo sunku, jau negalėjau paeiti. Kas to nepatyrė, negali įsivaizduoti. Karštai meldžiau Dievą, kad padėtų pasveikti, nes vaikai buvo dar maži, negalėjau jų palikti.
Religinga buvau nuo vaikystės ir rusų laikais bažnyčią lankydavau.
Nesu nei viena, nei vieniša. Gyvenu, kaip noriu. Ir gerai gyvenu.
Dievas mane išgirdo, kaip ženklą davė didžiulį srautą eilėraščių. Vos spėjau juos užrašinėti. Visi eilėraščiai buvo apie Dievą ir viltį.
Prirašiau pilną storą sąsiuvinį. Jei kurio nespėdavau užrašyti, dingdavo amžinai. Kai ėmiau sveikti, gal ir melstis mažiau, eilėraščiai mane paliko. Dabar eilių neberašau. Tik kartais, progai pasitaikius, paskaitau. Poezija man daug davė ir iki šiol daug tebeduoda. Buvau pakviesta savo eilėraščius skaityti į Maironio lietuvių literatūros muziejų, kuriame vyko Kauno rajono TAU studentų „Lietuviškos poezijos popietė“.
– Esate nenuobodžiaujanti senjorė. Įdomu būtų sužinoti, kas paskatino ieškoti naujos veiklos Kauno rajono TAU?
– Esu smalsi, viskuo domiuosi. Kai tik sužinojau, kad toks universitetas yra, iš karto nuėjau. Visada norėjau plėsti akiratį, bendrauti. Aš, be to, ir labai politikuoju – pamatytumėte, ką rašau savo feisbuke. Bet politikoje nesu organizuota, veikiu vien sau. Kalbant apie TAU, labai vertinu paskaitas bei bendravimą su įvairiais žmonėmis. Daug keliaujam. Tikrai įdomiai gyvename.
Ėmėsi tapybos
– Kaip atsitiko, kad susidomėjote tapyba ir, atrodo, labai rimtai susidomėjote – rengiate parodas.
– Tapyti mokausi naudodamasi internetu. Mane tai labai įtraukė. Paveikslą tapau ilgai, kelis mėnesius. Mane džiugina pats procesas. Pradedu, rodos, vieną, o išeina visai kas kita. Dirbu su keliais paveikslais iš karto, juos vis papildydama.
Piešdama gamtą, aš tiesiog joje maudausi – tai man kaip šventė, kaip religija. Kai netapau, nuolat galvoju, kaip čia vieną ar kita išgauti, kaip užbaigti, kaip pradėti. Ačiū Dievui, kad man tas mintis siunčia, kad suteikia prasmės mano gyvenimui.
Pirmą paveikslų parodą surengiau Veiverių bibliotekoje. Atėjo daug žmonių, stebėjausi jų gausa ir dovanomis man. Po parodos dalį paveikslų pernešiau į Veiverių seniūnijos salę. Ten ir dabar jie kabo.
Šiemet, vasario mėnesį, parodą surengiau Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje Garliavoje. Vėl buvau labai šiltai sutikta, apdovanota, mane stebino dėmesys man ir mano darbams.
– Neišleidote poezijos knygų, nesiekėte tautodailininkės vardo. Kodėl?
– Turiu savo nuomonę dėl kūrybos būtinumo, motyvacijos. Manau, kad dailininkai prikuria daug paveikslų, o paskui neturi, kur jų dėti.
Nutapo ir – į šoną, nutapo ir – šoną. Aš pati savo paveikslus nuolat peržiūriu, stengiuosi pamatyti juos nauju žvilgsniu ir suprasti, ko jiems trūksta, o gal kažko yra per daug. Pagal savo supratimą ilgai tuos paveikslus tobulinu ir niekur neskubu. Kiekybė man visiškai nesvarbi.
Kam reikia daug paveikslų, kas juos pirks? Nebent kažkam padovanoti arba už 20 eurų atiduoti. Noriu, kad būtų gražu, kad žmogus matytų, gėrėtųsi ir to, mano nuomone, užtenka. Tobulindama savo paveikslus, pati jaučiuosi įgyjanti įdomios patirties, kaip menininkė darausi brandesnė.
Būna, kad pataisau paveikslą, kurį buvau pradėjusi prieš tris mėnesius.
– Gal planuojate grįžti prie poezijos?
– Ne. Poezijos yra tiek daug prikurta, tiek prirašyta, tiek knygų ir knygučių išleista ir, deja, niekas jų neskaito. O štai, pavyzdžiui, Paulius Širvys išleido tik vieną knygutę. Bet kokią! Visi eilėraščiai – rinktiniai. Visi – gražūs, visi – įdomūs, visi – vertingi. O kam yra reikalinga ta masinė poezija. Manau, reikia atrinkti tik tai, kas geriausia.
– Gyvenate įdomiai, turiningai. O kokia yra jūsų kasdienybė, rutina?
– Labai mėgstu gėles. Galima sakyti, gyvenu tarp gėlių. Ir daržus turiu, ir namą turiu, ir gyvenu kaime – vienkiemyje. Su manimi gyvena mano vaikai. Nesu nei viena, nei vieniša. Gyvenu, kaip noriu. Ir gerai gyvenu.
Komentaras
Edita Žaromskienė,
Kauno rajono TAU rektorė
Nuoširdžiai žaviuosi Dalės Spūdienės kūrybine istorija. Jos gyvenimo patirtis ir talentai yra gražiausias įrodymas, kad kiekvienas žmogus gali atrasti prasmingos veiklos ir saviraiškos galimybių bet kuriame amžiaus tarpsnyje.
Kauno rajono TAU suburia daugybę smalsių, kūrybingų, veiklių žmonių, kurių talentai neretai atsiskleidžia būtent čia – lankant paskaitas, užsiėmimus, dalyvaujant renginiuose. Ne vienas mūsų klausytojas atranda savyje gebėjimus, apie kuriuos anksčiau nė nesusimąstė. Turime ir daugiau tautodailininkų, poetų, muzikantų, kuriančių nuoširdžius ir įkvepiančius darbus. Labai norėčiau, kad apie tokius žmones sužinotų platesnė visuomenė. Esu įsitikinusi, kad Dalės bei kitų TAU klausytojų pavyzdys galėtų paskatinti ir padrąsinti vyresnio amžiaus asmenis prisijungti prie Kauno rajono TAU, išbandyti naujas veiklas ir susirasti širdžiai mielą užsiėmimą, kuris praturtina gyvenimą ir teikia džiaugsmą, ypač vyresniame amžiuje.
Naujausi komentarai