S. Dovydaičio gyvenimas buvo susijęs su kova už Lietuvos laisvę. Jo tėvo brolis – profesorius Pranas Dovydaitis, Vasario 16-osios Akto signataras, „Aušros“ gimnazijos direktorius, Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto dėstytojas. Kitas dėdė – Vincas Dovydaitis, 1920 m. žuvęs pirmasis Lietuvos šaulių būrio vadas, su šauliais gynęs Valkininkus nuo lenkų. Dengdamas besitraukiančius kovos draugus jis žuvo mūšyje ir po mirties buvo apdovanotas Šaulių žvaigždės ordinu.
Ši šeimos istorija formavo ir patį S. Dovydaitį. Nuo 1945 m. pakaunėje, jų namuose, veikė partizanų bunkeris. Kaip pats pasakojo, kartu su tėvu jis pirmą kartą į užsienį išlydėjo Juozą Lukšą-Skirmantą – dienos metu, paprastame vežime, padarius dvigubą dugną, kuriame buvo gabenami dokumentai, nuotraukos, o kartu slėpėsi pats J. Lukša ir du ginkluoti partizanai.
Dar besimokydamas S. Dovydaitis įkūrė pagrindinę antisovietinę „Aušros“ organizaciją, platino atsišaukimus, ypač Kauno botanikos sode. Tėvui nerimaujant dėl sūnaus gyvybės, su mokytojos pagalba jam buvo sutvarkyti dokumentai ir jis išsiųstas mokytis į ryšių mokyklą Kaune. Gavęs paskyrimą į Kaišiadoris, jis atkūrė kovinę organizaciją „Aušra“. Tuo metu jo tėvai jau buvo areštuoti.
1952 m. S. Dovydaitis buvo suimtas. Atsisakęs bendradarbiauti su okupacine valdžia ir šnipinėti, jis buvo nuteistas dešimt metų griežto režimo lagerio Rusijoje. Kaip pats pasakojo, lageryje „du kartus mirė, bet liko gyvas“. Visą gyvenimą nepamiršo lagerio numerio – AM244-10. Išbuvęs ne visą skirtą laiką, 1956 m. grįžo į Lietuvą.
Tais pačiais metais jis kartu su broliu dalyvavo Vėlinių protestuose Kaune, skirtuose Vengrijos sukilimui palaikyti. „Ėjau priekyje visų, buvau aršus... O minia skandavo eidama per visą Laisvės alėją: „Laisvę Vengrijai! Laisvę Lietuvai!“ Jaučiausi baisiai pakiliai, nežinau, kaip galima apibūdinti tą jausmą“, – interviu yra pasakojęs S. Dovydaitis.
1990 m. gegužės 5 d. S. Dovydaitis tapo Lietuvos šaulių sąjungos nariu, priklausė Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės 203-iajai Tvirtovės kuopai.
1991 m. sausio įvykių metu S. Dovydaitis neliko tik stebėtojas – sausio 9–vasario 15 d. stojo ginti Aukščiausiosios Tarybos rūmų, vėliau buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.
1991 m. rugsėjo 8 d. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje jis dalyvavo pirmojoje atkurtos Vyčio Kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ceremonijoje. Buvo vienas iš tos ceremonijos atgaivinimo iniciatorių. Daugelį metų, būdamas Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, jis pats keldavo šią vėliavą valstybinių švenčių ir savaitgalių metu.
Net sulaukęs garbingo amžiaus, Stasys Dovydaitis išliko aktyvus, orus ir šviesus. 2025 m. vasario 16-ąją jis su gausia kauniečių minia šventė Karo muziejaus sodelyje, tik apgailestavo, kad dėl sveikatos jau nebegali pats kelti Vyčio Kryžiaus ordino vėliavos. „Tokia iškilminga ir svarbi ceremonija, o aš dar imsiu ir pargriūsiu, kaip čia atrodys“, – tuomet savikritiškai juokavo jis.
S. Dovydaitis garsėjo savo galantiškumu – sutikęs moterį visada tardavo „bučiuoju rankelę“ ir taip pat mandagiai atsisveikindavo.
Sulaukęs 90-ojo jubiliejaus, kantriai mokėsi dirbti kompiuteriu, sakydamas: „Reikia sutvarkyti nuotraukų aprašus, nes kas gi paskui tą mano vištos kojos raštą įskaitys?“
Laidotuvės – sekmadienį
Atsisveikinimas su S. Dovydaičiu „Tylos namuose“, Jonavos g., Kaune, sausio 24 d., šeštadienį, 15–21 val., sausio 25 d., sekmadienį, 9–12 val. Laidojamas sekmadienį Petrašiūnų kapinėse.
Naujausi komentarai