Ir jokia paslaptis, kad turistus bet kuriame pasaulio kampelyje traukia ne tik išvardyti dalykai, bet ir sklandančios legendos. Reta pakaunės vietovė gali didžiuotis tokia jų gausa kaip Paštuva. Įdomi detalė: nors ir yra Tolivardžių kaime, kapinės ir kapinių koplyčia, vienuolynas ir bažnyčia vadinami Paštuvos, šiam kaimui priskiriami ir kiti Tolivardžiuose esantys objektai: šv.Jono šaltinis, Karpio tuopa.

Tikras netikras dvarininko kapas

Bene mįslingiausia vieta – Igno Karpio kapas Paštuvos kapinėse. Antkapis su jauno vyro nuotrauka pagal anų laikų madą iš karto krenta į akis, mat jis pastatytas ant 2 m aukščio kauburio. Laiko nė kiek neišblukintas įrašas byloja, kad čia palaidotas Paštuvos dvaro, bažnyčios ir kapinių savininkas.

Masalas: bene paslaptingiausia vieta – Igno Karpio kapas Paštuvos kapinėse / Vilmos Kasperavičienės nuotr.

I.Karpis į istoriją įėjo kaip pirmas dvarininkas, Lietuvoje ir carinėje Rusijoje panaikinęs baudžiavą. Pagal jo 1808 m. vasario 29 d. testamentą apie 7 tūkst. baudžiauninkų buvo suteikta laisvė. Negana to, I.Karpis paleistiems valstiečiams nurašė jų skolas ir skyrė po 30 olandiškų talerių savarankiško ūkininkavimo pradžiai. Tai joks mitas ar legenda – I.Karpio baudžiavos panaikinimą Adomas Mickevičius apdainavo poemoje "Ponas Tadas".

Tačiau šis kilnios, bet neramios sielos valstybės veikėjas, filantropas, mecenatas buvo silpnos sveikatos ir po nesėkmingos operacijos mirė sulaukęs vos 29-erių, nė metų nepraėjus po testamento surašymo.

O toliau jau prasideda ginčai. Vieni tikina, kad, I.Karpis buvo palaidotas Paštuvos kapinėse kaip eilinis baudžiauninkas – be jokio paminklo ar kryžiaus. O štai leidinyje "Pakaunės dešimtmečiai" rašoma, kad "Ignacijus Karpis (1780–1809) negalėjo valdyti Paštuvos dvaro, kadangi šis jam nepriklausė. Po tėvo Benedikto mirties I.Karpis, būdamas vienturtis sūnus, paveldėjo tėvo dvarus, taip pat ir pats buvo jų nemažai įsigijęs, tačiau Paštuvos tarp jų nėra. Joniškėlis – šios Karpių giminės centras. Jame Ignas Karpis praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, tad greičiausiai ten mirė, ten ir yra palaidotas."

Abejones I.Karpio kapo tikrumu sustiprina ir tai, kad jis negalėjo, kaip nurodoma antkapyje, būti Paštuvos bažnyčios savininku, mat jo gyvenimo laikotarpiu bažnyčios čia net nebuvo. Paštuva, kaip teigiama Vikipedijoje, 1643–1842 m. priklausė Kauno vienuolėms benediktinėms. Spėjama, kad tuo laikotarpiu buvo pastatyta nedidukė koplyčia, jai 1754 m. paskelbti atlaidai. O medinė bažnyčia Paštuvoje iškilo tik 1923 m.

Batniavos seniūnas Šarūnas Pikelis, nemažai domėjęsis šia istorija, laikosi istorikų versijos. "Romantizmo laikotarpiu buvo įprasta mirusius žymius žmones laidoti dalimis skirtingose vietose", – seniūnas linkęs manyti, kad I.Karpio kapas yra tikras.

Paminklas atsirado tarpukariu

Tiesa tokia, kad paminklas I.Karpiui Paštuvos kapinėse atsirado tik tarpukariu, tuomečio kapinių sargo Stasio Veličkos iniciatyva. Esą S.Veličkos žmona susapnavusi buvusį dvaro savininką, kuris prašęs pastatyti jam kryžių. Apylinkėse iki šių dienų dar gyvas pasakojimas, kad, I.Karpiui mirus, jo siela – ar dėl padarytų nuodėmių, ar dėl per didelio sielvarto – niekaip negalėjusi nurimti.

Atsikeldavusi ir vaikščiodavusi po apylinkes gąsdindama žmones. Neapsikentę paštuviškiai pasiskundė kunigui. Šis pataręs atkasti kapą ir mirusiajam nukirsdinti galvą, o tada vėl užkasti. Bet tai nepadėjo. Vaiduoklis ir toliau klajojo po apylinkes, tik dabar jau galvą nešdavosi rankose. Teko žmonėms dar kartą kapą atkasti ir padėti galvą prie kojų, kad numirėlis jos nebepasiektų. O kad būtų tikriau, tai kauburį supylė ir ant jo paminklą su kryžiumi pastatė. Nuo tada siela aprimo ir nebesivaideno.

Liudininkė tuopa

Nesvarbu, buvo ar nebuvo I.Karpis dvaro savininku, dar vienas istorinis reliktas – Karpio tuopa – liudija, kad šis valstybės veikėjas, filantropas, mecenatas nebuvo tik svečias Paštuvoje. Vietiniai gyventojai porina, kad 1780–1809 m., abu nesukūrę savo šeimų, I.Karpis ir jo sesuo Jadvyga gyveno dvare, bet labai nesutarė. Jadvyga buvo griežtų bausmių baudžiauninkams šalininkė, o Ignas juos užstodavo ir užtardavo. O vieną jų, lietuvaitę Martą, net įsimylėjo ir paskyrė savo kambarine. Jadvyga negalėjusi pakęsti brolio ryšių su prasčioke lietuve, nemokėjusia lenkiškai. Ignui išvykus į kelionę užsienin, ji įsakiusi rykštėmis užplakti Martą ir dar kelis baudžiauninkus.

Spėlionės: o gal akmeniu pavirto žiauriosios Jadvygos, įsakiusios nužudyti I.Karpio mylimąją, širdis?

I.Karpis, sugrįžęs iš Italijos ir neradęs mylimosios gyvos, liepęs pasodinti rykštes, kuriomis buvo plakami baudžiauninkai. Viena iš jų prigijo ir per 200 metų išaugo į galingą medį, vadinamą Karpio tuopa. Jos apimtis 1 m aukštyje siekia 5,34 m.

Į šalikelėje augančią Karpio tuopą 2011 m. trenkė žaibas, nulaužė jos viršutinę dalį, išdegino kamieną iš vidaus. Garsiajame medyje atsirado didžiulė drevė. Bendruomenė saugumo sumetimais didžiąją medžio dalį nupjovė ir uždengė stogeliu.

Akmeninės širdies paslaptis

Bet, kaip sakoma, nelaimės po vieną nevaikšto: 2012 m. gegužės 9 d. padegtą medinę Paštuvos Šv.Barboros bažnyčią nuniokojo gaisras. Po jos pamatais tuometinis klebonas V.Dudonis aptiko širdies formos akmenį. Iš jo padarytas stilizuotas dubuo, kuris atgimusioje šventovėje tarnauja Krikšto sakramento apeigoms.

Faktai: žinoma, jog kunigas Juozas Vailokaitis (1880–1955), Lietuvos nepriklausomybės akto signataro Jono Vailokaičio brolis, koplytėlėje laikydavo šv. mišias, slaptai ruošdavo vaikus komunijai.

Įdomus sutapimas: lentelėje ant senosios koplytėlės sienos, tarp kitų Batnavos seniūno Šarūno Pikelio surinktų ir įamžintų prisiminimų, yra ir toks įrašas: "Senoliai pasakodavo, kad iš senosios koplytėlės altorėlio sklinda Jėzaus širdies plakimas, todėl ši vieta laikoma šventa."

Prisiminimai: senoliai pasakodavo, kad iš senosios koplytėlės altorėlio sklinda Jėzaus širdies plakimas, todėl ši vieta laikoma šventa.

Kas žino, o gal akmeniu pavirto žiauriosios Jadvygos, įsakiusios nužudyti I.Karpio mylimąją, širdis? Turistams tokia versija būtų itin patraukli!

O legendomis apipintų Paštuvos objektų puokštę papildykime dar vienu. Mat šalia bažnyčios, pušynėlio pakraštyje, į Tamsės upelį įteka Šv.Jono šaltinėlis, kuris, vietos gyventojų teigimu, turi gydomųjų savybių. Senieji vietos gyventojai prisimena: "Takelis, kuriuo eidavome į koplytėlę, vingiavo pro Šv.Jono šaltinį. Vyresnieji liepdavo rankeles nusiplauti, veidelį nusiprausti. Sakydavo: "Čia šventas vanduo, vaikai." Šaltinis 1999 m. atgaivintas ir atšventintas, šiuo metu jis yra privačioje valdoje.