Vida Danylienė, viešbučio darbuotoja (35 metai)
Garbė prasideda nuo mažų dalykų. Tai ir pagarba vyresniesiems, vietos užleidimas, supratingumas, tolerantiškumas. Kasdien, kiekvieną akimirką. Gyvenu Londone, tad malonu ir garbinga jausti žmoniškumą, kai einu su vaiku, ir nepažįstamasis padeda užnešti vežimėlį, užleidžia vietą, kai praleidžiama moteris. Ir tų nedidelių dalykų labai daug. Skaudu matyti ir jausti negarbingus poelgius, nepagarbą. Pavyzdžiui, kai troleibuse laikiau ant kelių dukrelę, mane už plaukų tampė vyresnio amžiaus moteris, norėdama atsisėsti būtent toje vietoje, nors aplink buvo daug tuščių vietų. Negarbingas poelgis, privertęs pravirkti vaiką.
Svajūnas Sabaliauskas, žurnalistas (42 metai)
Garbingas žmogus savo poelgiais, darbais ir sprendimais. Garbė, kai žmogus tai suvokia. Ir jei atsikėlęs ryte jaučiasi kitaip, tądien galėtų į gatvę neišeiti. Lietuvos garbė yra Maironis. Klasikas, kuris iki šiol cituojamas ir dainuojamas.
Gintarė Vasiliauskaitė, studentė (22 metai)
Būti Lietuvos piliete, kauniete. Šalies ir miesto, turinčio gilią, gražią istoriją, gyventoja. Garbė išgelbėti kažkam gyvybę, juolab dėl kitos gyvybės ar gėrio paaukoti savąją. Garbingi žmonės? Mano tėvai ir daug garbingų žmonių, sutinkamų kasdien – pirmieji į galvą šauna būtent jų, o ne žinomų žmonių ar politikų vardai.
Vismantas Michejevas, kirpėjas (26 metai)
Pilietiškumas, pagarba kitam žmogui – artimam, senam, sau, nepažįstamam. Tai galime patirti ir patiriame kiekvieną dieną. Garbė – ir paprasti dalykai. Nuoširdus pasisveikinimas, geros dienos palinkėjimas senam žmogui ar piktesniam darbuotojui. Tai ir pagalba močiutei ar seneliui autobuse. Garbingų žmonių sutinku ir matau daug. Daug jų ir tarp mano draugų bei pažįstamų. Lietuvoje tokių žmonių yra ir sporte, ir politikoje. Mes atkreipiame dėmesį į blogus dalykus, bet neretai nepastebime gerų, garbingų poelgių.
Kęstas Morkūnas, šaltkalvis (52 metai)
Garbė – pasitikėjimas savimi. Kas daugiau? Įsipareigojimas dėl kitų. Garbė kažką pasiekti, pavyzdžiui, sporte. Lietuvos garbė – Arvydas Sabonis.
Regina Kazlauskienė, buvusi inžinierė-dujininkė (70 metų)
Ištikimybė. Viskam. Sau, žmogui, savo vaikams. Juos išmokyti ištikimybės, supratimo, kad garbė – ištikimybė. Stengiuosi būti garbingu žmogumi, tokių žmonių matau Lietuvoje. Kad ir kas ką kalbėtų, garbingas, inteligentiškas – Vytautas Landsbergis. Kasdien matau daug garbingų poelgių. Net ir labai mažų. Pavyzdžiui, kai mano vyras atnešė puokštę gėlių. Iš nuostabos nepatikėjau, ištįso veidas, galvojau, kur jas nuskynė? O jis nustebo dėl tokios reakcijos ir nusijuokė: "Kitą kartą nešiu po vieną gėlę." Vėliau papasakojo, kad pirko gėles kioskelyje – jam patiko malonus pardavėjos veidas. Ji išrinko įvairių gėlių puokštę. Įdomu tai, kad joje nebuvo gvazdikų ir rožių – šių gėlių nemėgstu.
Ina Pukelytė, dėstytoja (50 metų)
Garbė – tai, ką kiekvienas jaučiame savyje, galvodami apie garbę. Tai orumas, ir svarbiausias dalykas – neprasilenkti su savo sąžine. Elgtis, kaip atrodo padoru. Garbinga ginti tėvynę, kažką išgelbėti ar dėl kito žmogaus net paaukoti gyvybę. Tačiau garbinga turi būti kiekviena diena. Ir Lietuvoje yra daug tokių žmonių. Ir nežinomų, ir žinomų, pavyzdžiui, Valdas Adamkus.
Algirdas Lipskas, muzikantas (61 metai)
Duoto žodžio ir mūsų visuomenėje priimtų vertybių laikymasis. Sutinku daug žmonių, kurie laikosi pagrindinių žmogiškų, krikščioniškų vertybių. Jas ne tik deklaruoja, propaguoja, bet taip ir elgiasi bei gyvena jomis besivadovaudami. Toks gali būti ir krikščionis, ir ateistas. Garbingų žmonių daug. Nežinomų ir žinomų. Pasinaudosiu proga, paminėsiu vieną iš garbingų žmonių – Justiną Marcinkevičių. Labai liūdna, kad neseniai kilo diskusija, jis buvo apkaltintas ateizmu ir tuo, kad jo kūryba – vos ne KGB užsakymas. Tuo apkaltinti gali tik ateistas. Krikščionis žino, kad Jėzus seniai atleistų, kad ir koks žmogus būtų. Prisipažinsiu, jaunystėje buvau paveiktas sovietinių idėjų ir tą ideologiją manyje suskaldė tik Romo Kalantos susideginimas. Tapau kultūriniu disidentu. Tos kartos buvo labai daug garbingų meno, kultūros, inteligentijos atstovų. Ne tik J.Marcinkevičius. Gaila, bet dabartinėje kartoje jų nematau. Todėl neretai savęs klausiu, kai išeis anapilin visi tie žmonės – aktoriai, menininkai, kultūros, inteligentijos veikėjai, – kas juos pakeis? Ar jie turės tokį svorį? Vargu. Dabartinėje kartoje matau daug savanaudiškumo, kuris anksčiau ar vėliau išlenda. Deja, tai ne garbingumas, bet garbės troškimas. Mumyse yra daug pykčio, prisimenant sovietmetį. Turime suprasti, kad daugelis žmonių buvo apgauti, tikėjo tomis idėjomis, suklydo. Bet atėjo laikas, kai beveik visa tauta stovėjo Baltijos kelyje ir tas gėris bei garbingumas mus nuvedė į nepriklausomybę.
Naujausi komentarai