Vis dar prisimena

Dar nebuvome spėję pamiršti rytinės kavos aromato, vis dėlto atsisakyti puodelio karšto gėrimo iš Kenijos, kuriam lenkiasi viso pasaulio ekspertai, gurmanai ir degustatoriai, nesugebėjome.

"Pas gydytojus visuomet rasite dar ir vyno su saldainiais, – ant stalo dėdama šokoladinių kriauklyčių dėžutę ne mažiau saldžiai šyptelėjo gydytoja odontologė Algimantė Lošytė. – Daugiau net ir labai norėdama neturiu ko pasiūlyti, mat tik vakar grįžau iš Barselonos."

Įsitaisiusi samanų žalumo minkštasuolyje 31-ų kaunietė nebandė suskaičiuoti Katalonijos regiono sostinėje sutiktų besišypsančių žmonių ar šį kraštą garsinančių architektūros perlų. Svajingai primerkusi akis, ji budino dar neišblėsusius žiemos prisiminimus iš karščiu alsuojančio žemyno tarp Atlanto ir Indijos vandenynų.

"Regis, burnoje tebejaučiu Afrikos skonį. Gaila, kad jis pamažu blėsta", – šviesiaplaukė savo pasakojimais mus perkėlė į Kenijos Respubliką, iš kurios grįžo kiek daugiau nei prieš mėnesį.

Tai nebuvo eilinė poilsinė ar turistinė kelionė, į kurią leidosi nuotykių ieškotoja. Kartu su bendraminčiais tūkstančius kilometrų moteris tirpdė dėl kilnaus tikslo – sutvarkyti vietinių gyventojų dantis.

Atėjo metas dalytis

"Ką užsibrėžiau, tą pasiekiau. Supratau, kad gyvenime turiu pakankamai, todėl atėjo metas dalytis, – jauna moteris neslėpė, kad iššūkiu virtusios kelionės tikslas nebuvo vien tik altruistinis. – Šis žingsnis buvo kažkiek ir egoistiškas. Norėjau išeiti iš komforto zonos ir gal net kitokių atostogų."

Praėjusių metų pradžioje Algimantė ėmė ieškoti tarptautinių organizacijų, kurios padėtų įgyvendinti jos svajonę ir skleisti savanorystės žinią. Tiesa, paieškos strigo. Dauguma savanoriškų misijų truko mažiausiai tris mėnesius. Tokios prabangos specialistė sau negalėjo leisti.

"Tai man būtų kainavę ne vieną, o net dvi darbo vietas", – prasitarė A.Lošytė.

Naujienos užklumpa netikėtai. Taip nutiko ir "Kauno dienos" pašnekovei. Besiruošiant gimtadieniui ji sulaukė žinutės iš odontologės, kuri kartu su kolege prieš metus lankėsi Kenijoje ir, kaip sako Algimantė, gerokai praretino vietinių gyventojų dantis.

"Įsivaizduokite, kad dabar svetainėje paguldyčiau jus ant kėdės ir imčiau tvarkyti dantis su tuo, ką turiu po ranka. Taip, tąkart jos dirbo tik su įrankiu kariesui pakrapštyti ir replėmis, todėl išvažiuodamos organizacijos "Kinga Africa" vadovui iškėlė uždavinį parūpinti gręžimo aparatus. Gavus teigiamą atsakymą, jos ėmė organizuoti naują misiją ir ieškoti bendraminčių ir bendrakeleivių", – gyvenimą apvertusios žinutės tekstą ir nevalingai pirštų išbarbentą atsakymą "taip", prisiminė pašnekovė.

Netilpo net blakstienų tušas

Netrukus po to prasidėjo didysis pasiruošimas – bilietų ir rėmėjų paieškos. Užmezgusi ryšius su oro linijų bendrove "Turkish Airlines", jau netrukus jauna moteris džiaugėsi pirmąja pergale – aviakompanija kiekvienam bilietui dovanojo daugiau nei 100 eurų nuolaidą.

"Turint omenyje, kad mūsų skrido keturiolika, suma buvo išties nemaža", – sutaupytus pinigus skaičiavo pašnekovė. Savo asmeninėmis lėšomis į kelionę besiruošiančiai Algimantei esą nemažai padėjo jos draugai, bičiuliai ir kolegos.

"Nuvykę į Keniją turėjome lankyti mokyklas, todėl mums reikėjo dantų šepetėlių ir dantų pastos tūbelių. Tiek vienų, tiek kitų gavome daugiau nei po tūkstantį. Visa tai nemokamai nugabenti į tolimąją Keniją sutiko siuntų pristatymo bendrovė UPS, – geradarius vardijo ir čia mitus apie nemokamą savanorystę griovė dėkinga savanorė. – Klystate manydami, kad specialistų laukia išskėstomis rankomis ir už juos moka. Realybė kitokia."

Iš asmeninių santaupų Algimantė pirko lėktuvo bilietus, kurie atsiėjo kone 700 eurų. Iš tos pačios kišenės teko apmokėti organizacijos nario mokestį, išlaidas už maistą ir gyvenamąjį plotą Kenijoje. Maža to, visi savanoriai su savimi vežėsi priemonių, skirtų dantims taisyti – nuo plombų iki plokštelinių dantų protezų gamybai skirtu plastiku.

Jauna moteris juokavo, kad, priešingai nei keliaujant į Europos didmiesčius, tąkart jos rankiniame bagaže spraudėsi dveji šortai, tiek pat marškinėlių, darbo apranga, šlepetės, sportiniai bateliai, keturios knygos ir lūpų vazelinas. Registruotame, 30 kg talpinančiame bagaže Algimantė sausakimšai sugrūdo darbui reikalingas priemones.

"Skrendant atgal į namus ten talpinau mangų vaisius ir kavą", – darsyk įkvėpdama pastarosios aromato prisiminimus gaivino pašnekovė.

Laiko neskaičiuojantys vietiniai

Po keliolikos valandų skrydžio su persėdimais, specialistai iš Lietuvos galiausiai nutūpė Kenijoje ir sveikino ne tik vietinę žemę, bet ir kylančią saulę, dieną orą sušildančią iki 30 laipsnių karščio.

"Baiminomės, ar bus, kas mus pasitiks. Nežinojome, ar visi tilpsime į autobusiuką, ar išvis kas nors atvažiuos mūsų paimti", – įvykių seką dėliojo bendrosios praktikos gydytoja odontologė. Didelei savanorių nuostabai, oro uosto teritorijoje jų laukė kiek juokingas, tačiau labai patogus "Toyota" autobusiukas, kuriame tilpo ne tik visa komanda, bet ir vos nuo žemės atkeliami lagaminai.

"Organizatorių dovana – pusryčiai vietiniame viešbutyje, kuriame pakeliui stabtelėjome", – nosį užgulusius kvapus ir šiukšlyną anapus langų prisiminė A.Lošytė. Degustuoti neaiškios konsistencijos kukurūzų košės ir mėsos dešrelių tąsyk niekas nesiryžo. Alkį atvykėliai malšino mažiau įtariais daržovių troškiniais.

Po pusryčių lietuvių laukė dar vienas iššūkis. Šį kartą ne skrandžiams, o kantrybei valiutos keitimo punkte, kuriame prie gyvenimo tempo pratusiems europiečiams laikas, regis, sustojo.

"Dešimt JAV dolerių prilygsta tūkstančiui vietinių pinigų. Pamatę mano 600 dolerių, saviškę valiutą keityklos darbuotojai ėmė nešti krūvomis ir skaičiuoti visai neskubėdami. Susigrupavome po du, bet procedūra vis tiek užtrukdavo pusvalandį kiekvienai porai", – vietinių apsukomis stebėjosi pašnekovė.

Kenijoje kaip Šančiuose

Keturiolikos gydytojų odontologų, dantų technikų, higienistų ir asistentų komanda apsistojo aukšta tvora apsuptoje elektros tinklų stovyklavietėje. Svečiams buvo skirti dviejų, aštuonių ir šešių vietų namai.

"Kambariuose – dvigulės lovos, tinkleliai nuo uodų. Vonia ir du tualetai, vienas kurių neveikė. Aptrupėjusios plytelės. Turėjome kažką panašaus į svetainę ir net terasą su skalbykle joje. Taip, lauke stovėjo skalbimo mašina, kurios mes nemokėjome įjungti, todėl teko prašyti vietinių moterų pagalbos. – Reziumuodama pirmąjį įspūdį dantų gydytoja neslėpė, kad pastarasis buvo net šiek tiek geresnis, nei ji tikėjosi. – Žinote, kažkada dirbdama Šančiuose mačiau ne vieną žmogų, kuris dantų skyles su "Super glue" užsitaisė, todėl kelionė į Afriką ir tai, ką joje radau, manęs visai negąsdino."

Žinote, kažkada dirbdama Šančiuose mačiau ne vieną žmogų, kuris dantų skyles su "Super glue" užsitaisė, todėl kelionė į Afriką ir tai, ką joje radau, manęs visai negąsdino.

Vakarais svetainėje namo gyventojai susirinkdavo kortų partijos. Pralaimėjusysis ruošdavo pusryčius, kurie ant stalo garuodavo kasdien tuo pačiu metu.

"Nusiprausęs ar tik ką iš lovos pakilęs prie stalo privalai būti 7.15 val.", – apie pačių sukurtas laikinas taisykles pasakojo A.Lošytė.

Prausimosi po dušu, iš kurio bėgdavo verdantis vanduo, arba vonioje, kur iš krano tekėdavo ledinis, grafiko nebuvo. Čia galiojo posakis: kas greitesnis – tas gudresnis.

Šamanas rauna dantis

Medikų iš Lietuvos komanda darbą pradėdavo su aušra. Pusvalandžiui užrėmę duris, vidudienį drauge papietaudavo ir toliau mosuodavo replėmis ar grąžtais.

"Saulė Kenijoje leidžiasi apie 18 val. Panašiu laiku mes važiuodavome namo", – dėl nepritaikytų sąlygų, pasak A.Lošytės, dirbti ilgiau savanoriai negalėjo. Klinikoje elektra buvo, tačiau šviesos šaltiniais čia niekas nepasirūpino, todėl palinkę virš vietinių burnų, jas medikai apšviesdavo ant galvos pritvirtintais turistiniais žibintuvėliais.

"Juos vadiname ciklopais", – pataisė pašnekovė.

Į kėdes vietiniai gyventojai sėdo noriai, tačiau su nežinios baime, mat apsilankymas pas odontologus daugumai jų buvo pirmas gyvenime. Vienų teko prašyti plačiau išsižioti, kitiems pirštų paspaudimais į ranką demonstruoti, kokie pojūčiai lydi leidžiant skausmo malšinamuosius vaistus.

"Suskaičiavau gal penkis pacientus, kurie turėjo jau anksčiau tvarkytus dantis. Dar keli atėjo su visiškai sveikomis burnomis. Buvo ir tokių, kurie Nairobyje buvo susiprotezavę plokšteliniais protezais. Vis dėlto didžiosios daugumos gyventojų dantų būklė buvo tragiška", – prisiminė A.Lošytė. Skaudama širdimi kaunietė rovė paskutines šaknis vos 30-ies sulaukusioms moterims. Su tokia pat širdgėla ji žiūrėjo ir į šamano išdraskytas viršutines vaikų dantenas.

"Vietiniai tiki, kad viduriavimas ar pakilusi temperatūra tik dėl iltinių dantų, todėl šamanas juos išlupa, taip pažeisdamas nuolatinių dantų struktūrą. Vėliau šie ima augti kažkur viršuje, todėl galiausiai ir juos ištraukia", – afrikiečių papročiais baisėjosi pašnekovė.

Afrikiečiai nepratę dėkoti

Įprastai Algimantės darbo diena trunka apie dvylika valandų, o jos kėdėje vienas kitą pakeičia iki penkiolikos žmonių. Kenijoje savanorių komanda kasdien pražiodindavo kone dešimt kartų daugiau pacientų. Būta ir tokių dienų, kai už durų eilėje trypčiojo daugiau nei 150 vaikų ir suaugusiųjų.

"Kiekvienam atėjusiajam būdavo pamatuojamas kraujospūdis, įvertinama dantų būklė ir užpildomas lapelis jo vardu. Vėliau tuos lapelius kaip loterijoje traukdavome ir kviesdavome. Vieną dieną nutarėme pirmenybę teikti motinoms su vaikais, tačiau jau kitą rytą atžalas atsivedė pusė kaimo. Greitai perkando sistemą", – nusijuokė simpatiška šviesiaplaukė.

Per beveik mėnesį, Algimantės skaičiavimais, lietuviai dantis rovė, plombavo ir nuo akmenų vadavo daugiau nei 1,2 tūkst. vietinių gyventojų.

"Turėkite omeny tai, kad vienas žmogus nereiškia vienos danties skylutės. Būdavo, kad tam pačiam žmogui užplombuodavai penkis dantis, o dar tris išraudavau", – plūstančius žmonių srautus prisiminė pašnekovė. Bene daugiausia – apie 180 afrikiečių – susirinko vieną pirmadienį, po to, kai pamaldų metu pastorius juos paragino nemokamai susitaisyti dantis.

"Kaip tyčia tądien dingo elektra, todėl porą valandų tik rovėme dantis", – nesklandumai A.Lošytės neišmušė iš vėžių. Atvirkščiai, moteris, kuriai geriausiai sekasi estetinis plombavimas, su kolegių pagalba meistriškai darbavosi replėmis.

Dėkoti afrikiečių kultūroje nepriimta, todėl, pakilę nuo kėdės, pro duris vietiniai nerdavo nė neatsisveikinę. Vis dėlto organizacijos vadovui rankas bučiuojančio vyro, kurio plikas dantenas per kelias dienas papuošė balta šypsena, Algimantė iki šiol negali pamiršti.

"Mums jie geriausiu atveju pasakydavo: "Telaimina jus Dievas." Gal jie galvoja, kad mes skolingi už jų vergovės metus, o tą skolą turi atiduoti karta iš kartos? O gal taip ir yra?" – retoriškai klausė pašnekovė.

Sugrąžino į realybę

Lietuvą palikusi praėjusių metų gruodį, atgal į namus moteris su likusiais komandos nariais grįžo besibaigiant sausiui. Tiesa, prieš išvykdama ji spėjo aplankyti ne tik kelias mokyklas, kuriose skurstantiems vaikams atidavė savo paskutinius drabužius ir batus.

Kartu su kelionės bičiuliais laisvu nuo darbo metu Algimantė pamatė vieną iš nacionalinių parkų. Jo didybės klajoklė negali pamiršti iki šių dienų.

"Pirmąją valandą galvoji, kad esi zoologijos sode, bet kai girdi leopardo nasruose traškančius zebro kaklo slankstelius, suvoki, kad tu čia viso labo svečias. Mačiau ir mirštantį drambliuką, kurį nuo saulės savo straubliais bandė uždengti didieji drambliai. Pradžioje išjungęs automobilio variklį, galiausiai vairuotojas iš pagarbos paliko gedintį būrelį", – emocijas sunkiai tramdė pašnekovė.

Ašaros jos akyse sublizgo ir besibaigiant viešnagei Kenijoje, kai atsisveikinusi su stovyklaviete lietuvių grupelė nuskrido į kurortinį miestelį šalia Indijos vandenyno.

"Viešbučio administracija mus pasitiko su šiltais drėgnais rankšluosčiais ir atvėsintomis sultimis. Esu pratusi prie panašių sutikimų, tačiau tą akimirką užplūdo keistas jausmas. Susigraudinau. Pirmiausia turbūt dėl ilgesio tai vietai, kurioje praleidau beveik mėnesį", –  pasakojo gydytoja odontologė.

Nebijokite būti savimi

Moteris neslėpė, kad jos ir kolegų sprendimą vykti į Afriką ir ten gelbėti vietinių gyventojų dantis lydėjo lietuvių nepasitenkinimas. Į visus "kodėl?", Algimantė jiems paruošė nuginkluojantį atsakymą.

"Tik mano valia spręsti, kaip leisti pačios sutaupytus pinigus. Tai, ką dariau, – ne iš mokesčių mokėtojų kišenės, o asmeninių santaupų. Juolab kalbėti apie tai, kiek daug gauna Afrika, kai joje nesi net buvęs – kvaila", – pradėti nuo savęs, o tik tada mėtyti akmenis į kitų daržą kvietė gydytoja odontologė, labdaringa veikla užsiimanti ir gimtajame mieste. – Ne vienus metus mažuosius darželiuose mokiau, kaip teisingai valyti dantukus, remiu kelis fondus, kurie nepasiturinčioms šeimoms padeda susigrąžinti šypsenas."

Tik mano valia spręsti, kaip leisti pačios sutaupytus pinigus. Tai, ką dariau, – ne iš mokesčių mokėtojų kišenės, o asmeninių santaupų. Juolab kalbėti apie tai, kiek daug gauna Afrika, kai joje nesi net buvęs – kvaila.

Paklausta, kaip misija Kenijoje pakeitė ją pačią, Algimantė ilgai negalvojo. Tylą, vienatvę ir komfortą dievinančiai moteriai laikas, praleistas su septyniais nepažįstamais žmonėmis, suteikė daugiau patirties dirbti komandinį darbą. Atstumas ir Kenijos skurdas privertė dar labiau pamilti savo darbą.

"Meilė jam niekada nebuvo dingusi, gal tik atsirado šiokia tokia rutina. Grįžusi į viską pažvelgiau naujai. Nepatikėsite, kai po pertraukos atsisėdau į savo darbo kėdę, ji man tokia minkšta atrodė, o asistentas toks geras", – naujais pojūčiais dalijosi moteris. Išėjimas iš komforto zonos jai leido darsyk suprasti, kad ne šildoma automobilio sėdynė ar pasibuvimas prabangiame restorane prioritetų sąraše turi užimti aukščiausias vietas.

"Daugelis mūsų per gyvenimą pameta vertybes, o atranda jas tik per netektis ar kitus skaudžius įvykius, o juk galima tai daryti kur kas gražesniais ir šviesesniais būdais", – nebijoti žengti žingsnį į naujas erdves ir pasielgti kitaip, nei nori ir tikisi visuomenė, ragino degančių akių šviesiaplaukė.