Pasmerkti mirti
Antrojo pasaulinio karo metais nacių kariuomenės okupuotuose kraštuose buvo masiškai naikinami civiliai. Karo pradžioje naciai nesistengė slėpti masinių žudynių. Karui užsitęsus ir naciams patyrus skaudžių pralaimėjimų, suskubta naikinti žudynių pėdsakus masinių naikinimų vietose. Atkasti nužudytų žmonių palaikus ir juos deginti privalėjo mirti pasmerkti kaliniai. Beveik visi jie buvo žydai, prievarta atvežti iš geto ir priversti deginti net ir savo artimųjų palaikus.
Kaliniai suprato, kad tampa žiaurių nusikaltimų liudininkais, todėl taip pat bus nužudyti. Nenorėdami būti nacių bendrininkais ir trokšdami pasauliui papasakoti apie tai, ką matė, 1943 m. gruodžio 25-osios naktį iš IX forto pabėgo 64 palaikų degintojai, duryse slapta išgręžę 314 skylučių. Deja, 37 iš jų buvo sugauti, penki sušaudyti iškart. Išsigelbėjo tik 22 bėgliai.
Šiam neįtikėtinos drąsos ir išmonės pareikalavusiam pabėgimui atminti Kauno IX forte atidaryta ekspozicija, kurios kūrimui vadovavo muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Vytautas Petrikėnas. Dailininkas Mindaugas Lukošaitis nupiešė piešinius, įkvėptus išlikusių pabėgimo dalyvio Anatolijaus Garniko (Grano) iliustracijų, o architektas Džiugas Karalius viską sujungė degintos medienos ir audinių menine instaliacija.
Ekspozicija kviečia lankytoją patirti visą pabėgimo seką nuo kalinių palaikų degintojų atvežimo į IX fortą iki pabėgimo planavimo ir jo įvykdymo.
Regimanto Zakšensko nuotr.
Svarbios metaforos
Ekspozicijos architektas Dž. Karalius pasakoja, kad ieškodamas tinkamiausio būdo šiuolaikiniam žmogui perteikti tragiškų 1943 m. įvykių kompleksiškumą, jis pasirinko degintą medį. Pasak menininko, gyvas sudegintas medis simbolizuoja nekaltus, Holokausto metu nužudytus žmones.
Svarbiausia pamoka, kurią išmokau iš savo tėvo, – nėra beviltiškų situacijų. Visada yra išeitis iš bet kokios padėties.
„Norėjome lankytojui perteikti tai, ką IX forte galėjo jausti kaliniai. Deginta mediena sukuria tam tikrą destrukcinę erdvę, primenančią laužą, kuriame kaliniai turėjo sudeginti savo artimųjų kūnus, arba tranšėją, į kurią buvo varomi ir žudomi žydai. Instaliacijoje vyrauja juoda ir balta spalvos, simbolizuojančios tarpusavyje kovojančius gėrį ir blogį, tragiškus įvykius ir neblėstančią viltį. Baltas, vos švytintis lubų audinys yra tam tikra kovos su nacistiniu režimu metafora. Be to, kaliniai bėgo prisidengę baltomis paklodėmis, kad sniege nesimatytų jų tamsių siluetų“, – paaiškino architektas.
Medinė instaliacijos struktūra primena mišką, kuriuo klaidžiodamas lankytojas atranda M. Lukošaičio sukurtus IX forto baisumus vaizduojančius piešinius, išlikusius artefaktus ir eksponatus.
Dž. Karaliaus teigimu, instaliacija buvo sukurta taip, kad primintų sapną ar iliuziją, kadangi visos pabėgimo detalės nežinomos. Ekspozicija buvo kuriama remiantis pabėgimo dalyvių dienoraščiais ir vieno iš pabėgimo dalyvių – A. Garniko (Grano) išlikusiais šešiais piešiniais.
Detalės: stiklinis buteliukas, deformavęsis nuo karščio deginant nužudytųjų palaikus, ir nacių kareivių žieminiai batai – tokius avėjo ir IX forto kalinių prižiūrėtojai. / Regimanto Zakšensko nuotr.
„Ši ekspozicija yra istorinės medžiagos, meninės-erdvinės interpretacijos, piešinių ir daiktinių eksponatų pynė. Džiaugiamės, kad pavyko viską sėkmingai supinti į vientisą instaliaciją, kurios visos dalys viena kitą papildo, – sakė Dž. Karalius. – Ekspozicija rodo didžiulę drąsą nepabūgti, nepasiduoti ir kovoti. Kai pagalvoji, protu nesuvokiama: kaliniai sugebėjo susiorganizuoti, susitarti, neišduoti vienas kito ir paslapčia tunelyje, kuriame garsiai aidi kiekvienas garselis, išgręžti per 300 skylučių. Stebėtina, kad pabėgimas buvo suorganizuotas taip vieningai, siekiant ne išgelbėti savo gyvybes, bet pasauliui papasakoti apie nacių žiaurumus, kad jų daugiau nepasikartotų.“
Patyrimas – trimis sluoksniais
Kauno IX forto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas, ekspozicijos projekto vadovas Vytautas Petrikėnas pastebėjo, kad pabėgimo iš IX forto tema yra stipriai susijusi su paties Kauno IX forto muziejaus egzistavimu.
1959 m. gegužės 30 d., atidarant muziejų, čia susirinko tie, kuriems pavyko išgyventi Holokausto baisumus, pabėgimą iš IX forto ir Antrąjį pasaulinį karą.
„Išgyvenusieji siekė, kad ši istorija niekada nebūtų pamiršta, nes kitaip jų pabėgimas prarastų prasmę. Jie nusprendė bėgti ne norėdami išsaugoti savo gyvybes, o siekdami pasauliui papasakoti apie IX forte vykdomus nusikaltimus žmoniškumui ir priversti kaltuosius už tai atsakyti, – pabrėžė jis. – Ši tema yra emociškai sunki, todėl teko pasukti galvą, kaip ją patraukliomis formomis pristatyti šiuolaikiniam lankytojui, ypač jaunam žmogui. Kitaip nei kiti muziejai, negalime naudoti interaktyvių priemonių, projekcijų, nes esame autentiškose erdvėse, alsuojančiose istorija, negalime jų suteršti.“
Pasak V. Petrikėno, atspirties tašku tapo pabėgimo dalyvio Anatolijaus Garniko (Grano) piešiniai, kuriuos jis paliko tardymo metu. A. Garnikui pavyko išgyventi pabėgimą, tačiau pasitraukęs į Baltarusiją jis buvo pagautas sovietų partizanų. Šie nepatikėjo bėglio istorija ir jį sušaudė. Vis dėlto A. Garniko byloje išliko jo grubiomis, ryškiomis linijomis nupiešti šeši piešiniai.
Atmintis: M. Lukošaičio piešiniai, sukurti pagal pabėgimo dalyvio A. Garniko (Grano) iliustracijas. / Regimanto Zakšensko nuotr.
„Ieškojome menininko, kuris pieštų panašia maniera ir sugebėtų neprarasdamas savo unikalumo, pridėdamas trūkstamų detalių pratęsti A. Garniko pasakojimą. Pagalbos ranką mums ištiesė M. Lukošaitis, kuris įvertino mūsų turimą nedidelę ekspozicinę erdvę, ir suprasdamas, kad reikia papasakoti istoriją jos neperkrovus, sukūrė piešinių ciklą, – atskleidė pašnekovas. – Mindaugo piešiniai pasakoja visą kalinių pabėgimo iš IX forto istoriją – nuo planavimo iki jau pabėgus, besislapstant Kauno gete, pasirašyto pabėgimo akto.“
V. Petrikėno teigimu, ekspozicijoje lankytojas gali pabėgimo iš IX forto istoriją patirti per tris pažintinius sluoksnius. Pirmasis sluoksnis – Dž. Karaliaus sukurta degintos medienos instaliacija, skleidžianti deginto medžio kvapą ir perteikianti simbolinę laužo prasmę. Antrasis sluoksnis – piešiniai, kuriuos M. Lukošaitis pateikia tarsi prisiminimų nuotrupas ir leidžia lankytojui pačiam sudėlioti galutinę pasakojimo dėlionę. Trečiasis sluoksnis – muziejiniai eksponatai. Dalį jų sudaro artefaktai, XX a. 7-ajame dešimtmetyje aptikti masinių žudynių lauke. Eksponuojamos ir šovinių tūtelės, grandinės, kuriomis buvo sukaustomi kaliniai, vedami į darbus. Galima pamatyti ir asociatyvių eksponatų – grąžtą, panašų į tą, kuriuo forto duryse buvo išgręžtos skylės, degalų kanistrą, sargybinio žieminius batus.
Išliko ir visų pabėgimo dalyvių sąrašas, sudarytas vieno iš pabėgimo dalyvių. Rengiant ekspoziciją, talkino ir pabėgimo dalyvių artimieji, su kuriais muziejus palaiko ryšį: Mendelio Deičo sūnus Grisha Deičas, Alekso Faitelsono sūnus Yakovas Faitelsonas, metalinėse forto duryse 314 skylučių išgręžusio Pinios Krakinovskio dukra Ya’arit Glezer.
Iliustruota istorija
Dailininkas M. Lukošaitis Holokausto tema kūrė ir anksčiau, tad jis neatsitiktinai atsidūrė kūrybinėje komandoje. Pasak pašnekovo, pabėgimo iš IX forto tema yra išties unikali, tad buvo be galo įdomu dirbti.
„Perskaitęs šią istoriją bandžiau įsivaizduoti tą brutalų darbą, kurį turėjo atlikti kaliniai, mąsčiau, kaip pats jausčiausi tokioje situacijoje. Kūrybos laikotarpiu būta nemažai slogių minčių. Kita vertus, tai įkvepianti istorija apie viltį ir pergalę, nes pabėgimo dalyviams pavyko nepalūžti ir įgyvendinti savo sumanymą. Labai įsijaučiau į pabėgimo istoriją, su ja emociškai susisiejau, tad, manau, prie šios temos dar grįšiu“, – sako jis.
M. Lukošaitis pasakoja piešęs grubiai, eskiziškai, piešinių neperkrovęs detalėmis, kad jie primintų ne profesionalaus dailininko darbus, bet autentiškus pabėgimo dalyvio liudijimus. Dailininkas pripažįsta, kad kūrybos procesas kėlė iššūkių, nes reikėjo sugalvoti, kaip rekonstruoti pabėgimo istoriją, kad piešinys būtų įtaigus, suprantamas lankytojui.
„Piešiniai yra tarsi tam tikros nuorodos, į kurias pažvelgęs lankytojas gali įsivaizduoti to meto įvykius. Piešiniai ir visa ekspozicija yra labiau atmosferinė, patirtinė, neperkrauta detalių. Jos tikslas – ne gąsdinti ar sukrėsti lankytoją, bet paskatinti jį prisiminti šią neįtikėtiną istoriją. Manau, ekspozicija pasakoja ne tik apie praeitį, bet ir apie dabarties įvykius, kurie vyksta šiandien. Ji – tarsi perspėjimas, kad turime nepamiršti praeities ir iš jos pasimokyti“, – pabrėžė dailininkas.
Kruopštus planas
Pasak V. Petrikėno, pabėgimas iš akylai saugomo IX forto nebuvo lengva užduotis. Kaliniai žinojo, kad pabėgus kelio atgal jau nebus – lauks laisvė arba sušaudymas. Pabėgimas buvo planuojamas itin kruopščiai, iš pradžių apie jį žinojo tik keli pagrindiniai organizatoriai, baiminantis, kad kitus kalinius sargyba gali iškvosti.
Pabėgimo dalyvio A. Faitelsono prisiminimuose užfiksuota, kad, pradėjus planuoti pabėgimą, sargybiniai tikrino centrinio tunelio duris (kaliniai planavo pabėgti pro kairįjį). Vadinasi, sargybinių ausis buvo pasiekusios nuogirdos apie pabėgimą. Laiko kaliniai palaikų degintojai turėjo nedaug, nes planuota vasario viduryje jau baigti deginimo darbus. Šiuos darbus vykdžiusių kalinių taip pat laukė mirtis. Tad gruodžio 25-ąją pasiruošta bėgti.
Kaliniai pabėgo pro metalines Kauno IX forto duris, kuriose slapta buvo išgręžta 314 skylučių. Tai padarė P. Krakinovskis, apsimetęs, kad serga, ir paslapčia kiekvieną dieną rankiniu grąžtu gręžęs duris.
Regimanto Zakšensko nuotr.
„Tai buvo beprotiškai sunkus darbas, nes rankinis grąžtas su 3 mm diametro grąžteliu toli gražu nepriminė šiuolaikinių įrankių, o juo reikėjo įveikti plienines storas duris. Kaip pasakojo P. Krakinovskio dukra Y. Glezer, tėčio rankos buvo kruvinos, iki kaulų nutrinta mėsa. Vis dėlto ryžtas buvo stiprus, o laisvė svarbesnė už asmeninę sveikatą, – pasakoja Istorijos skyriaus vedėjas. – Kiekvienąkart, prieš grįžtant į kamerą, P. Krakinovskis skylutes užtepdavo purvo mase, kad jų neaptiktų sargyba.“
Pasiduoti neleido viltis
V. Petrikėno teigimu, pabėgimui reikėjo pasirinkti tinkamą laiką. Kaliniai norėjo bėgti anksčiau, tačiau iškrito pirmasis sniegas, kuris galėjo labai greitai išduoti, į kurią pusę nubėgo bėgliai. Todėl kaliniai nusprendė palaukti Kalėdų, kai apylinkėse gyvenantys žmonės keliaus vienas pas kitą į svečius ir sniegą ištryps. Pabėgimas įvyko naktį iš gruodžio 25-osios į 26-ąją.
Kaliniai sugebėjo susiorganizuoti, susitarti, neišduoti vienas kito ir paslapčia tunelyje, kuriame garsiai aidi kiekvienas garselis, išgręžti per 300 skylučių.
„Viską reikėjo apgalvoti iki smulkmenų – pagaminti raktą, kuris tiktų visoms keturioms kalinių kameroms, parengti kopėčias, kurios padėtų perlipti 6 m aukščio betono sieną, paruošti baltas antklodes, kuriomis prisidengus, žmonių siluetų nesimatytų sniege, – atskleidė pašnekovas. – Pagrindinio pabėgimo organizatoriaus kamera buvo arčiausiai durų. Tačiau pabėgimo naktį, kad nekiltų panika, žmogui, kuris perlipo per grotas ir raktu atrakinėjo kameras, pasakyta pirmiausia pradėti nuo toliausiai esančių kamerų. Atrakinus kameras, kaliniai grupelėmis pajudėjo link betoninės sienos per kelis tunelius, kol atsidūrė lauke.“
Ekspozicijos projekto vadovas pasakoja, kad pabėgę kaliniai vienbalsiai nenutarė, kur toliau reikėtų bėgti. Iš Kauno geto atvežti kaliniai siūlė bėgti atgal į getą pas artimuosius – pasikeitus drabužius ir nusiprausus, bus galima slapstytis. Tačiau kaliniai karo belaisviai netikėjo šia idėja ir nenorėjo iš vieno kalėjimo bėgti į kitą. Tad vieni bėgliai patraukė link Kauno geto, kiti – į mišką, tikėdamiesi rasti antinacinio judėjimo dalyvių ir paprašyti jų pagalbos.
„Deja, šis pasirinkimas nebuvo sėkmingas, nes miške susekti kalinius, kurių drabužiai persismelkę aitraus deginamų palaikų kvapo, buvo gana lengva. Išgyveno nedidelė dalis pabėgusių kalinių, daugiausia tie, kurie pasislėpė Kauno gete. Į getą patraukė 27 kaliniai, iš jų išliko gyvi vienuolika, – atskleidė V. Petrikėnas – Šiam neįtikėtinam pabėgimui atminti skirta mūsų ekspozicija pasakoja apie viltį ir didžiulį ryžtą. Nors dauguma pabėgusių kalinių neišgyveno, išgyvenusius nepasiduoti motyvavo būtent viltis pasauliui papasakoti šią istoriją, atskleisti atsakingus už šiuos nusikaltimus ir pasiekti, kad jie būtų nubausti.“
Regimanto Zakšensko nuotr.
Įkvėpė tėvo istorija
Į ekspozicijos atidarymą su šeimos nariais atvyko P. Krakinovskio duktė Y. Glezer, kuri pasidalijo savo prisiminimais. Renginio svečiai taip pat klausėsi iš IX forto pabėgusių kalinių artimųjų – Alekso Faitelsono sūnaus Yakovo Faitelsono ir M. Deičo sūnaus Grishos Deičo – įrašytų kalbų, kuriose jie pasakojo apie savo tėvų patirtį. Y. Faitelsonas atskleidė, kad IX forte kalėjusiam jo tėvui – tuomet 20-mečiam vaikinui, teko ne tik deginti siaubingai nužudytų žmonių kūnus, bet ir į laužą nešti savo tėvų palaikus.
„Kaliniai negalėjo atsikratyti minties, kad jie leidžia nusikaltėliams slėpti savo nusikaltimų įrodymus. Ši mintis suteikė jėgų organizuoti ir įgyvendinti pabėgimą iš IX forto, – kalbėjo jis. – Svarbiausia pamoka, kurią išmokau iš savo tėvo, – nėra beviltiškų situacijų. Visada yra išeitis iš bet kokios padėties, jei nepasiduodi ir toliau kovoji. Mano tėvas – tuomet 20 metų vaikinas, sugebėjo suorganizuoti 63 kalinius ir išvesti juos iš Kauno mirties forto į laisvę. Tėvo istorija man buvo pavyzdys ir tada, kai dalyvavau kovoje už Sovietų Sąjungoje gyvenančių žydų teisę repatrijuoti į Izraelį. Tėvui mirus, užuojautą mums pareiškė garsus britų istorikas seras Martinas Gilbertas. Jis rašė: jūsų tėvas buvo labai ypatingas žmogus. Jo istorija įkvėps ištisas kartas – ne tik žydus, bet visus, kurie vertina drąsą ir laisvę.“
Pamokos šiandienai
P. Krakinovskio duktė Y. Glezer į renginį atvyko nepaisydama Izraelyje kilusio karo. „Praėjo 80 metų nuo to laiko, kai mus, žydus, niekino ir žudė. Deja, dabar tas pats vyksta pas mus Izraelyje. Vis dėlto šįkart viskas yra kitaip, nes mes dabar turime savo šalį, savo kariuomenę“, – sakė ji.
Apie pabėgimą iš IX forto moteris nuo vaikystės daug girdėjusi, tačiau dabar suprantanti, kad iš tikrųjų žinojusi labai mažai. „Tėvas nemėgo pasakoti apie tuos įvykius. Tačiau žinojau, kad kažkas tragiško buvo nutikę jo gyvenime, nes naktimis jis kartais pabusdavo šaukdamas. Mama tada klausdavo: „Vėl IX fortas?“ Aš atnešdavau jam vandens, tėvas nusiramindavo ir užmigdavo. Gruodžio 25-oji – pabėgimo diena, mūsų šeimoje visada buvo šventė. Mano tėvelis ją vadindavo antrąja savo gimimo diena. Tie, kurie išgyveno pabėgimą ir karą, kiekvienais metais atvažiuodavo į IX fortą, tyliai praeidavo pro jo teritoriją, o vėliau susirinkdavo pas mus namuose ir dalydavosi prisiminimais.“
Į ekspozicijos atidarymą Kauno IX forto muziejuje atvyko ir Izraelio ambasadorė Lietuvai Hadas Wittenberg Silverstein. „Vyrai, moterys ir vaikai iš Kauno geto, kitų Europos miestų buvo atvežti į IX fortą ir čia žiauriai nužudyti. Tad ši vieta mums skaudžiai primena apie galybes čia prarastų nekaltų gyvybių. 64 iš IX forto pabėgę kaliniai simbolizuoja stiprybę ir nepalaužiamą dvasią. Nors buvo griežtai saugomi sargybinių, jie sugebėjo pabėgti, suplanavę neįtikėtiną operaciją, reikalavusią didžiulės drąsos ir išminties. Tai buvo tikras Chanukos stebuklas, – kalbėjo ji. – Mūsų pareiga yra išsaugoti Holokausto atminimą ateities kartoms. Šiais Izraeliui sunkiais laikais, kai mes vėl išgyvename karą, siekiantį sunaikinti mus, visiems labai svarbu kovoti su neapykanta, netolerancija ir stereotipais.“
Naujausi komentarai