Kartu nuo pirmų dienų
„Saviškių mes nepaliekame. Būsime kartu tiek, kiek reikės“, – pažadą, kurį davė sau karo pradžioje, Lietuvos šaulių sąjungos narys Raimundas Lumbis tęsia iki šiol.
Visai neseniai į Ukrainą iškeliavo visiškai mechanizuotas neįgaliojo vežimėlis. Rugpjūtį ta pačia kryptimi bus išsiųsti dar keli įrenginiai, palengvinsiantys negalią turinčių ukrainiečių dalią. Per daugiau kaip 150 dienų trunkantį karą lietuvio dėka Ukrainos kovotojus pasiekė termovizoriai, dronai. Suvienijus jėgas su pagalbą teikiančios savanoriškos organizacijos „Blue / Yellow“ įkūrėju Johnu Ohmanu, į karo siaubiamą šalį buvo išsiųsta antidronų sistema.
Tvirtas: šaulys Raimundas ukrainiečiams norėtų padėti sustiprėti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. (Asmeninio archyvo nuotr.)
„Turiu puikų draugą Mikolą – ukrainietį, gyvenantį ir Lietuvoje, ir Ukrainoje. Vasarį mudviem susitikus, jis pasakė, kad mėnesio pabaigoje vyks aplankyti saviškių. „Ne pirmas kartas!“ – pasakiau jam, o vasario pabaigoje prasidėjo karas“, – R.Lumbis pasakojo, jau netrukus sulaukęs bičiulio skambučio ir pagalbos prašymo. Fronte esantiems kovotojams labai reikėjo šiltų drabužių, miegmaišių, šarvinių liemenių, nešiojamųjų įkroviklių. Raimundas pasakojo, kad žmonės buvo geranoriški ir reagavo žaibiškai – skyrė piniginę paramą, patys jam vežė daiktus. Jau per pirmąsias savaites į Ukrainą išvyko trys pilni mikroautobusai.
„Aš gerai pažįstu Mikolą. Jis yra jis buvęs diplomatas. Dirbo Ukrainos ambasadoje Vilniuje. Turi daug kontaktų, pažįsta ne vieną aukšto rango karininką, todėl žinojau, kad viskas, ką surenkame ir siunčiame, keliaus ne per trečias rankas, o tiesiai į frontą kariams“, – kalbėjo R.Lumbis.
Teko bėgti į slėptuves
Pirmuosius kartus vykęs vienas, jau netrukus Raimundas į mikroautobusą sodinosi artimus bičiulius. Daugiau patikrintų žmonių, anot jo – daugiau galimybių ir mažiau baimės.
„Nebijo tik kvailiai. Paskui, kai jau matai, kad kažkas eina tuo keliu, eini ir tu, maksimaliai besisaugodamas nuo visko, o svarbiausia – suvokdamas, kad esi ne vienas. Važiuoji į reisą, palieki suaukotus daiktus, tada sėdi prie vairo ir pradedi galvoti, kaip surinkti kitą siuntą“, – nors prie maršruto Lietuva–Ukraina priprato, R.Lumbis neatsipalaiduoja.
Kelis kartus lietuviui savu kailiu teko patirti Ukrainos žmonių kasdienybę, šokti iš automobilio ir bėgti į slėptuves, kad apsisaugotų nuo rusų atakų.
„Pirmosiomis dienomis išgirdę signalus vietiniai bėgdavo ir slėpdavosi, paskui priprato, atbuko. Tačiau po įvykių Vinicoje, Odesoje, Mykolajive, kai kala bombos ir nežinai, kur jos nukris, žmonės nebeužduoda klausimų. Išgirsta signalus, renkasi daiktus ir lenda į slėptuves“, – pasakojimą tęsė šaulys.
Išpildė svajonę
Jau penktą mėnesį betarpiškai su ukrainiečiais bendraujantis vyras pasakojo, kad lietuvių noras padėti Ukrainos žmonėms atslūgo. Pirmosiomis savaitėmis buvusio sujudimo nėra. Liko ištikimiausi, nuolatiniai paramos teikėjai, kas mėnesį atriekiantys tam tikrą pinigų sumą.
Iš sąstingio, anot Raimundo, lietuvius išjudino ukrainiečių paauglių istorija, kuria prieš kelias savaites jis pasidalijo savo feisbuko profilyje.
Irina ir Jevgeni – imigrantai iš kairiojo Mariupolio kranto. Rusų okupantams sugriovus jų namą netoli gamyklos „Azovstal“, visa šeima liko be gyvenamosios vietos. Paaugliai su mama keturis mėnesius gyveno rūsiuose, kol galiausiai savanoriams pavyko juos išvežti į kontroliuojamą teritoriją. Irina serga įgimta genetine liga, kuri nuolatos progresuoja. Šiuo metu Irina negali judėti be pagalbos net neįgaliojo vežimėliu, jai nepakanka jėgų rankomis pasukti ratus. Merginos brolio Jevgeni diagnozė tokia pat. Raimundui brukštelėjus kelias eilutes virtualiojoje erdvėje, žinia apie seserį ir brolį nuvilnijo labai plačiai. Žmonės gausiai aukojo ir padėjo surinkti pinigų ne vienam, o keliems vežimėliams. Prieš porą dienų siuntinys pasiekė paauglį. Vaizdo įrašą su džiaugsmingu jo veidu Raimundui atsiuntė Jevgeni artimieji.
Nebijo tik kvailiai. Paskui, kai jau matai, kad kažkas eina tuo keliu, eini ir tu, maksimaliai saugodamasis nuo visko.
„Ačiū kiekvienam, kuris prisidėjote. Jevgeni raudonasis bolidas jau rieda pirmuosius kilometrus. Vairuotojas posūkiuose lenkia savo tėvus, iš trasos neišvažiuoja. Lenktynininkas turi realių šansų džiaugtis kitokia gyvenimo kokybe. Dėkui, kad išgirdote, jūsų širdys plaka išvien“, – R.Lumbis dėkojo visiems geradariams.
Laiko klausimas, kada vežimėlis pasieks ir Iriną. Šiuo metu priemonė pritaikoma pagal merginos poreikius, nes jai yra būtina galvos atrama.
Dovana: Jevgeni jau džiaugiasi nauju neįgaliojo vežimėliu. (Asmeninio archyvo nuotr.)
Turi daugiau planų
Dabar didžiausia Raimundo svajonė, kad parama paaugliams specialiosiomis priemonėmis turėtų ir tam tikrą tęsinį.
„Fronto linija ilga – apie 1 200–1 400 km. Kaip nuo Varšuvos iki Barselonos. Daug žmonių patiria rimtų traumų. Kai pastarąjį kartą buvau Ukrainoje, lankiausi viename reabilitacijos centre, kur guli kovotojai, netekę galūnių. Karininkai pasakojo, kad ne visi susitaiko su tuo, ką mato. Pasitaiko visokių atvejų, būna savižudybių. Nepakanka protezo, – R.Lumbis neabejojo, kad suvienijus jėgas nukentėjusiems Ukrainos kariams būtų galima teikti psichologinę pagalbą, reabilitaciją. – Žmonėms uždeda protezą, pastato ant kojų, ačiū ir viso gero. Bet to nepakanka, reikia kur kas daugiau. Deja, karo metu to neišeina padaryti.“
Paramos poreikis, anot Raimundo, išlieka didelis. Tarkim, šiuo metu labai stinga repelentų nuo uodų ir kitų vabzdžių įkandimų. Žmonėms reikia elementarių dalykų – patalynės, skalbyklių. Todėl Raimundas ragina nepriprasti prie karo, o prieš perkant antrą puodelį kavos vienoje miesto kavinių gerai pagalvoti, ar jo tikrai reikia.
„Kaip jau minėjau, paramos poreikis išlieka didelis. Ypač dabar, kai jaučiama antrinė banga – traumos, neįgalumas. Ukrainos žmonėms labai reikia mūsų pagalbos“, – nelikti abejingus kvietė šaulys.
Padėti negalią turintiems Ukrainos paaugliams galite ir jūs
VšĮ „Ačiū, kad esi“
LT097300010171360773
PAYPAL
