Lietuva paskelbė savo nepriklausomybės atkūrimą 1990 m. kovo 11 d., tačiau tik 1993 metų rugpjūčio 31 dieną, 23.46 val. paskutinis Rusijos armijos karinis ešelonas nesustodamas pravažiavo Kenos geležinkelio stotį.
Minint šią datą, šeštadienį Kaune, Karininkų ramovėje, prisiminti ir pagerbti vyrai, tuo ypatingu laikotarpiu priėmę sprendimą ginti tik atsikuriančios valstybės saugumą.
Atminimo ženklai ir liudijimai už nuopelnus išvedant Rusijos kariuomenę iš Lietuvos teritorijos įteikti žmonėms, kurių širdis, o ne fizinis ar karinis pasirengimas lėmė sprendimą ginti savo šalį.
Renginys pradėtas tylos minute. Tuometinės Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos (SKAT) vyrų gretos jau praretėjusios.
„Mums, pirmiesiems savanoriams, malonu, kai mus prisimena. Aš vadovavau Kauno rinktinei, kurioje buvo apie 2 tūkst. žmonių. Aš žinau, kad žmonėms malonus šis pagerbimas“, – neabejojo SKAT pirmasis Kauno rinktinės vadas, garbės savanoris, dimisijos majoras Vitalijus Edvardas Straleckas.
1990-aisiais dienraštyje „Kauno diena“ pamatęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kvietimą 19–40 metų vyrus burtis į SKAT, V. E. Straleckas suprato turįs būti šios struktūros dalimi. Tačiau nepriminus istorijos, sunkiai įvertinama ką reiškė būti SKAT dalimi.
1990 m. lapkričio 23-iąją Lietuvos kariuomenės įkūrimo sukakčiai paminėti Kaune įvyko pirmasis po pusės šimtmečio okupacijos Lietuvos karių paradas. Tačiau vos po kelių mėnesių, 1991 m. sausį, sovietų ginkluotosios pajėgos Vilniuje ir kitose šalies vietovėse jėga užėmė svarbiausius šalies objektus.
Tomis dienomis SKAT kariai savanoriai prisiekė ištikimybę Lietuvai, nors buvo aišku, kad neturėdami tinkamos ir pakankamos ginkluotės nepajėgs ilgai priešintis. Tačiau okupantų mėginimas 1991 m. sausio 13 d. įvykdyti valstybinį perversmą baigėsi nesėkmingai.
Tragiški Sausio 13-osios įvykiai tik paskatino krašto apsaugos formavimą. 1991–1992 m. tūkstančiui savanorių buvo pavestos itin atsakingos užduotys – saugoti svarbius energetikos ir kitus valstybinius objektus. Lietuvos valstybės vadovai sėdo prie derybų stalo dėl Rusijos kariuomenės išvedimo.
„Nedrįsome taip drąsiai kalbėti, kad jie ims ir išeis. Tai buvo tuometinės valdžios nuopelnas. Mūsų diplomatai stipriai dirbo ir pavyko susiderėti. Mes buvome silpnai ginkluoti, viskas susiklostė labai gerai, šiandien taip, vargu, ar pavyktų, – šyptelėjo V. E. Straleckas – Mes vykdėme įsakymus. Stengėmės išvengti konfliktų, provokacijų. Aišku, buvo vietiniai niekadėjai „jedinstvininkai“, kurie bandė provokuoti, bet mes sukandę dantis laikėmės“.
Aišku, buvo vietiniai niekadėjai „jedinstvininkai“, kurie bandė provokuoti, bet mes sukandę dantis laikėmės.
V. E. Straleckas atvirai prakalbo, kad šis – pirmųjų savanorių pagerbimas yra Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos, buvusio Lietuvos kariuomenės SKAT Alytaus rinktinės vado dimisijos pulkininko Arūno Dudavičiaus nuopelnas:
„Labai mažai tų apdovanotųjų. Čia pulkininko A. Dudavičiaus iniciatyva šis apdovanojimas, nes valdžios keičiasi ir pamiršta, ką žadėjo. Pulkininkas padarė didžiulį darbą. Niekas neprašė tų medalių, bet malonu žmonėms būti prisimintiems“.
Lietuvos Nepriklausomybės gynėjas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininkas dimisijos majoras Gediminas Reutas ironiškai pasidžiaugė šalia stovinčiu kolega: „Gerai, kad šalia, o ne prie karsto“.
Paklaustas, ar šie apdovanojimai pavėluoti, nedaugžodžiavo: „Šiandien tylos minute pagerbėme tuos, kurie prieš 32 metus atliko tarnybą, saugojo Lietuvos teritoriją. Dalis jų – nei pagerbti, nei apdovanoti. Man atrodo, kad teisybės dėlei reikėtų šeimos nariams įteikti jų apdovanojimus, nes jų šeimos nariai taip pat dalyvavo šiame procese, aukojo savo laiką, gyveno baimėje, nes niekas nežinojo ar sovietų kariuomenė išeis. Juk Lietuvos kariuomenė tuo metu tik kūrėsi. Šiais metais minėsime 35 metus, kai 200 savanorių, tarp kurių buvau ir aš, prisiekė ginti Lietuvą“.
1992 m. sausio 31 d. įvyko pirmosios derybos ir rugsėjo 8 d. Maskvoje buvo pasirašytas Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos grafikas. Išvedimas buvo pradėtas rugsėjo 8 d. ir vyko keturiais etapais. Išvedimas nebuvo sklandus. Rusijos pusė, bandydama išsiderėti įvairių Lietuvos pusei nepriimtinų nuolaidų, ne kartą skelbė, kad kariuomenės išvedimas yra stabdomas.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė užėmė tvirtą poziciją. Uždraudus į Rusijos karinius dalinius Lietuvoje įvesti naujokus, tai buvo daroma nelegaliai tiek geležinkelių, tiek oro transportu. Rusijos kariuomenė sistemingai pažeidinėjo Lietuvos įstatymus.
Siekiant, kad Rusijos karinės pajėgos nebūtų papildomos naujokais, Lietuvos kariuomenei ir savanoriams teko blokuoti jos dalinius. Prieš pradedant Rusijos kariuomenės išvedimą, Lietuvos teritorijoje buvo dislokuota maždaug penkios divizijos – apie 34,6 tūkst. karių, 1000 tankų, apie 180 lėktuvų, 1901 šarvuotis.
„Tuo metu jautėme didžiulę įtampa. Ir, taip, netikėjome, kad rusai atsitrauks. Lietuva dar niekad taip gerai negyveno kaip šiandien. Labai nesinorėtų, kad anūkai pamatytų tai ką mums teko patirti“, – jaudulio neslėpė dimisijos leitenantas Algirdas Kunigiškis.
Labai nesinorėtų, kad anūkai pamatytų tai ką mums teko patirti,
Visus nesklandumus, kilusius išvedant Rusijos kariuomenę, Lietuvos Vyriausybei pavyko išspręsti derybų keliu, pasinaudojant įvairiais politiniais kanalais. Galiausiai 1993 m. rugpjūčio 31 d., kaip ir buvo numatyta patvirtintame išvedimo grafike, Rusijos kariuomenės išvedimas iš Lietuvos teritorijos buvo baigtas.
Sveikindamas susirinkusius pirmuosius savanorius pulkininkas A. Dudavičius ragino: „Kiekvienas sugrįžkite į savo mokyklą. Susitikite su mokytojais, vaikais. Jūs esate liudininkai, jūs galite papasakoti ir paliudyti tai kas vyko pirmaisiais Atkurtos Nepriklausomybės metais Lietuvoje“.
1940 m. okupacinė Sovietų Sąjungos kariuomenė įžengė į Lietuvą. Prasidėjo ilgus dešimtmečius trukusi okupacija. Sovietinės okupacijos laikotarpiu buvo išžudyta ar ištrempta per 300 tūkst. Lietuvos gyventojų.
(be temos)