Biržietiškos šaknys
Tiesa, pokalbyje dėdelis menkai tedalyvauja – klausa jau ne ta. Užtat mamule meiliai vaikų ir anūkų vadinama B.Šumskienė nuo pirmos akimirkos priverčia pamiršti jos metus: nuotaikinga, šneki, atidi, lengvai verianti į prisiminimų giją praeities faktus ir įvykius. Ir glostanti ausį biržietiška tarme, vis dar gimtesne už bendrinę: gera gyven, kol vaikai mažūs buva...
Kol pati maža buvo, gyvenimas skaudžiai mušė. Vos vienų, jauniausia iš penkių vaikų, neteko mamos. Tėvas vedė kitą, tada – dar penki vaikai.
"Buvau našlaitėlė, prie pamotės užaugau, – mena B.Šumskienė laikus, kurie pasikeitė jos gyvenime pasirodžius Petrui. – Jis Biržuose gyveno, pas mane į Medinių kaimą pirštis atvažiavo. Aš tada šešiolikos buvau. Nužiūrėjo, kad labai jauna, sako, tegul paauga. Po dvejų metų sugrįžo."
Ketvirtą kartą reiks šliūbą imti, Dievulį užrūstinsim.
Ar suvirpino širdį būsimasis jaunikis? "Tai dabar – meilė, draugauja, kartu pagyvena, anksčiau nebuvo tokios mados. Žinojau, kad reikia kurti savo gyvenimą", – neromantizuoja praeities už dešimčia metų vyresnio Petro ištekėjusi ir mergautinę Jurkonytės pavardę į Šumskienės iškeitusi Bronė.
Dabar jau drauge – greit 70 metų. Kitą vasarą, rugpjūtį, švęs palaimintąsias vestuves. "Ketvirtą kartą reiks šliūbą imti, Dievulį užrūstinsim", – juokiasi Bronelė, prisiminusi, kad atnaujino santuokos įžadus per auksines (50 metų) ir deimantines (60 metų) vestuves.
Gyvenimą jauna pora prie Petro tėvų kūrė. Jie savo žemės atrėžė tiek Petrui, tiek jo seseriai. "Trys sklypai, trys namai, taip visi draugiškai ir gyvenome", – leidžia numanyti apie savo taikų būdą į marčias atėjusi Bronelė. Kaip kitaip: būti draugėje abu mokėjo. Petras – iš šešių vaikų, ji – iš dešimties, nes tėvo su kita moterimi sugyventus tikrų tikriausiais savo broliais ir seserimis laiko.
Jubiliatas: rugsėjo 30 d. 100 metų sulaukęs P.Šumskus sulaukė ne tik šeimos, bet ir bendruomenės, politikų sveikinimų. Vilmanto Raupelio nuotr.
"Gražiai gyvenom, Petras geras buvo: negėrė, nerūkė, namus statė, tvarkėsi, vaikus drauge auginom, – išduoda jai savaime suprantamą laimės receptą ir šelmiškai nusijuokia: – Ir manęs klausė. Norėjau, kad nerūkytų, – metė, prie mamos kopūstų nevalgė – įpratinau."
Neaplenkė netektis
"Į Kauną visa šeima atvažiavome 1972-aisiais, kai buvau dvylikos", – sako Jonas, jauniausias iš Šumskų vaikų, dirbantis Panemunės socialinės globos namuose. Jis – arčiausiai tėvų, gyvena Žaliakalnyje, vis užsuka, buityje padeda, maisto nuperka.
"Ir mėgstamų lašinių nuperka, – juokiasi vyriausia dukra Ligita, tėvus aplankyti atvažiuojanti iš Akademijos miestelio Kėdainių rajone. – Biržuose tėveliai karvytę laikė, o čia, Kaune, – paršelį. Anksčiau lašinių patys pasirūkydavo."
"O kaip be mėsos?! – pertaria B.Šumskienė ir nuglosto akimis visus: – Va, žiūrėkit, kokie dideli vaikai užaugo. Geri, rūpestingi. Ir vaikai, ir anūkai."
Vyriausioji dukra Ligita Almanaitienė, iki pensijos SEB banko Kėdainių skyriuje dirbusi, dabar pas tėvus ir po savaitę pasisvečiuoja: namus sutvarko, maisto atsargų paruošia. Jos pačios dukros Eglė ir Astra – suaugusios, o ir anūkus Augustą ir Lauryną jau padėjo ant kojų pastatyti. Džiaugiasi, kad mamulė dar oho kaip pakruta: "Ir namus apžiūri, ir valgyti pasidaro, ir į parduotuvę dar nueina."
Senelius labai nudžiugino Jono vyresnėlis sūnus Redas. Jis jau vienuolika metų gyvena ir dirba Londone, Lietuvon per metus tik kelis kartus sugrįžta, o štai dėdelio jubiliejui nieko nesakęs šast ir parlėkė.
Bronė ir Petras Šumskai turtingi – trys vaikai juos apdovanojo šešiais anūkais, aštuoniais proanūkiais: vyriausias Augustas – 22-ejų, jauniausia Klaudija – pusantrų.
Bet likimas juodviem lėmė iškęsti ir didelį skausmą: būdamas 30-ies žuvo vidurinysis sūnus Tautvydas, tokia pati tragedija vėliau ištiko ir jo 25-erių sūnų Tomą.
Sveikatos dovana
Pas Šumskus šiuo metu gyvena proanūkis Augustas, Ligitos anūkas, mediciną Kaune studijuojantis. Jis, kaip būsimasis daktaras, turi teisę paauklėti senolius: ragina daugiau vaikščioti, mitybą prisižiūrėti, vaistų reviziją padaro. Nors tų vaistų labai ir nereikia – Bronė ir Petras yra gavę geros sveikatos dovaną.
Sūnus Jonas juokdamasis pasakoja, kaip mamulė veržėsi ligoninėje pagulėti: ir naują chalatą, ir pižamą naują pasidėjusi buvo, tik niekaip pravėdinti nepavykdavo. Prieš dešimt metų pirmą kartą ligoninėn pateko – marti paguldė tyrimams, o ligos jokios gydytojai neatrado.
Man nieko daugiau nereikia – tik gerų žmonių.
Dabar, įžengusi į dešimtąją dešimtį, B.Šumskienė skundžiasi tik kelio sąnariu ir gailisi, kad nepakeitė jo prieš dešimtį metų. Proanūkis Augustas ir garsiojo gydytojo Alvydo Unikausko knygą "Klauskite daktaro" yra nupirkęs. "Liepia skaityti. Skaitau, – juokiasi B.Šumskienė. – Tai kad aš viską žinau. Kai ilgą gyvenimą gyveni, visko sužinai."
P.Šumskus irgi nevarstė medikų durų. Yra traumas gydęsis: prie statybų dirbdamas vieną kartą koją susilaužė, kitą – stuburą susitrenkė nuo pastolių nukritęs.
Smulkutė ir lieknutė Bronė niekada gyvenime savęs dietomis nealino. Anaiptol – visada norėjo apkūnesnė būti, nes gražios jai tokios moterys. Ir draudžiamo maisto namuose nebūta. "Viską valgome: kiaulieną, bulbytes, miltus. Dažnai burokėlių sriubą verdu, kugelį kepu, cepelinus verdu", – vardija tradicinius lietuviškus valgius. Savo cepelinais Bronelė garsėja per visą giminę – ne pyragais, o cepelinais visus svečius vaišindavo.
"Vis baliukai ir baliukai – smagiai gyvenom. Vargo pamačius, labai gera gyventi buvo. Aš ir šokti, ir dainuoti mėgau, – net cakteli liežuviu pasakodama smagioji pašnekovė ir surimtėjusi prisipažįsta: – Man nieko daugiau nereikia – tik gerų žmonių. Myliu visus, tik rankos per trumpos, kad visus apkabinčiau."
Vaikus auklėjo meile
Dosniai meile apdalijo ir savo vaikus: Ligitą, Tautvydą, Joną. Tiesa, mamos žodis buvo griežtesnis, ko nors prisidirbę vaikai jos labiau bijojo. Beržinės košės nėkart negavo, bet ir Ligita, ir Jonas prisimena, kaip kelis kartus labai užrūstino tėvus.
Pagerbė: P.Šumskų artimieji šventėje buvo apjuosę vardine juosta. "Na, pasirodykim", – ragina vyriausia dukra Ligita, jaunėlis sūnus Jonas ir iš Londono specialiai prosenelio pasveikinti sugrįžęs jo sūnus Redas. Vilmanto Raupelio nuotr.
"Tėvukas turėjo tokį sidabrinį laikrodį su dangteliu ir grandinėle. Jis sugedęs buvo, tai aš kartą pasiėmiau iš stalčiuko, išsinešiau į lauką ir klases žaidžiau – labai gerai slydo, – prisimena vaikystės nuotykį Ligita. – Žinoma, subraižiau, va tada tai gavau pylos."
Užtat kitą laikrodį – tėčio mamai padovanotą auksinį, tačiau dėl korpuso pažeidimo nebesutaisomą, mokėjo tausoti. Užsakė juvelyrui iš jo padaryti žiedą, kurio jau keturiasdešimt metų nenusiima.
Jonas irgi turi vaikiškų nuodėmių. Pasakoja, kaip maži abu su broliu Tautvydu vištą pardavė. Biržuose, namų kieme, prie savų išleistų palesioti vištų įsimaišė ir svetima. Savas aptvaran suvarė, o svetimą nešiojo per kaimynus klausdami, ar tai ne jų. Niekas nepasigedo, tai ėmė tą vištą ir pardavė, už gautus pinigus ledų prisipirko. O tada ir vištos savininkas atsirado... "Oi, kaip nuo tėvo kliuvo", – iki šiol prisimena Jonas.
Mamulė klausydamasi tik šypsosi ir galvą linguoja: "Geri vaikai buvo, o kad eibių prikrėsdavo – kam nepasitaiko."
Daug visko buvo... Gyvenimą nugyventi lengviau, nei jį išpasakoti.
Pažadai Dievui ir sau
Kalbamės apie tai, kad šiandien žmonės greiti tuoktis, greiti ir skirtis. Ko reikia, kad su tuo pačiu žmogum širdis širdin visą gyvenimą nugyventum? "Geram būti, nusileisti, – vardija B.Šumskienė ir staiga liaujasi: – Stengtis gyventi kartu, ir viskas, juk prieš Dievą pasižadėjai!"
Neišgirsi iš B.Šumskienės ir nusikundimų dėl gyvenimo – nei dėl ankstesnio, nei dėl šiandienio. "Vargo mačiau, kol maža buvau, o dabar tai ponia. Gal jaunimui šiandien sunkiau su darbais, o mums, pensininkams, dabar gerai. Tik mažiau dejuoti reikia! Šypsokimės, kalbėkimės, klausykimės", – ragina vyresnio amžiaus žmones, o aš mintyse priduriu, kad ir jauniems neprošal to pasimokyti.
P.Šumskus visą gyvenimą prie paminklų dirbo, B.Šumskienė visokių darbų ragavo: mezgė, saldainių ir audimo fabrikuose dirbo. Ir vyrui padėjo – cementą maišydavo. Abu žinojo, kad pinigai lengvai neateina, tačiau darbo nebijojo. Visą gyvenimą prie namų sodą, daržą turėjo. Ir būtinai – erdvią pavėsinę, kad šiltais vakarais su būriu svečių būtų kur susėsti. Tokia yra ir Žaliakalnyje, prie paties P.Šumskaus apmūryto buvusio medinio namo.
Šumskų durys ne tik linksmybėms visad buvo atviros. Kol gyveno Biržuose, visus iš tremties sugrįžusius pažįstamus priglaudė, kol šie kur įsikurti rasdavo. "Mes geri, – nebijo pasakyti B.Šumskienė, nes gerumas yra šios šeimos tikėjimas, ideologija ar kaip tik nori gali pavadinti. – Kai kitiems gera darai, ir tau gerai. Daug visko buvo... Gyvenimą nugyventi lengviau, nei jį išpasakoti."
Naujausi komentarai