Gal ir nebūtina vardais žinoti nukentėjusiuosius ir jų skriaudėjus, tačiau atpažinti seksualinę prievartą patiriantį vaiką turėtume mokėti.

Praėjusį mėnesį Kauno apygardos teismui perduota pedofilijos byla – sugyventinis prisipažino kone metus prievartavęs sugyventinės nepilnametę dukrą. Galima tik spėti, kad tiek laiko niekas iš mergaitės aplinkos nepastebėjo jos karčios patirties, beveik metus mergaitė savyje gniaužė sumišusius jausmus ir tylėjo.

Kita jos likimo draugė taip pat tylėjo, tačiau besikeičiantis mokinukės elgesys užkliuvo mokytojai. Bendrauti su mergaite pradėję specialistai pastebėjo, kad ji žaloja save. Mergaitė kurį laiką tylėjo, tačiau vėliau priėmė specialistų pagalbą ir atsivėrė, pasisakė prievartaujama tėčio. Prabilusi ji išsivadavo pati ir apsaugojo mažesnius šeimos vaikus.

Nuo 2016 m. birželio Lietuvoje veikia globos namų "Užuovėja" Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centras. Apie vaikų patiriamą seksualinę prievartą, jos mastus, centro veiklą ir apie tai, ką turime žinoti, kad galėtume atpažinti ir padėti kenčiantiems vaikams, "Kauno dienos" pokalbis su "Užuovėjos" direktore Gyte Bėkštiene.

Svarbu paminėti, kad seksualinė prievarta nėra tik lytinis aktas, ji apima platų spektrą įvairiausių veiksmų, atliekamų vaiko atžvilgiu.

– Kaip įsivaizduoti, kokie mūsų šalyje pedofilijos mastai? Kaip dažnai jūsų pagalbos centrą aplanko galimai seksualinę prievartą patyrę vaikai?

– Nuo veiklos pradžios Pagalbos centre apsilankė 1 058 vaikai, galimai nukentėję nuo seksualinės prievartos. Tai yra skaičius tų vaikų, apie kurių galimai patirtą prievartą jau žinoma ir kurie sulaukė pagalbos, tačiau yra daug atvejų, kurie taip ir lieka neatskleisti ir nepatenka į jokią statistiką, todėl tikrasis seksualinės prievartos mastas nėra žinomas.

– Tačiau ir 1 058 yra daug.

– Labai daug.

Anot G.Bėkštienės, nors sunku patikėti, kad vaikai, ypač kūdikiai ar ikimokyklinukai, nukenčia nuo seksualinės prievartos, tačiau šį faktą svarbu žinoti. (Asmeninio arch. nuotr.)

– Dažnai įsivaizduojama, kad seksualinę prievartą dažniau patiria paauglės mergaitės. Ar tai klaidingas įsivaizdavimas? Kokio amžiaus vaikų būta globos namuose "Užuovėja"?

– Seksualinės prievartos auka gali tapti bet kuris vaikas, nepriklausomai nuo jo amžiaus, lyties, aplinkos. Remiantis Pagalbos centro statistika, net 18 proc. galimai nukentėjusių vaikų yra ikimokyklinio amžiaus, 46 proc. – 7–13 metų, likusi dalis – nuo 14 iki 17 metų, tarp jų beveik 700 mergaičių ir beveik 400 berniukų. Jauniausias vaikas – pusės metų kūdikis.

– Pusės metų? Neįmanoma net įsivaizduoti. Gal čia labiau tvirkinamieji veiksmai buvo?

– Duomenų apie Pagalbos centre apsilankiusius vaikus atskleisti negalime. Aplinkiniams išties dažnai sunku patikėti, kad vaikai, ypač kūdikiai ar ikimokyklinukai, nukenčia nuo seksualinės prievartos, tačiau šį faktą svarbu žinoti, nes priešingu atveju nebūsime pajėgūs net įtarti, jog šalia mūsų esantis mažas vaikas gali būti seksualinės prievartos auka. Taip pat svarbu paminėti, kad seksualinė prievarta nėra tik lytinis aktas, ji apima platų spektrą įvairiausių veiksmų, atliekamų vaiko atžvilgiu. Seksualinė prievarta gali būti net be prisilietimo, pvz., pornografinio turinio medžiagos rodymas, nuogo vaiko fotografavimas, vertimas stebėti lytinius santykius ir kt.

Pagalbos centras veikia pagal Islandijos pavyzdį ir kai ruošėmės atsidaryti, važinėjome į mokymus Islandijoje, islandai rengė mokymus Lietuvoje. Kai klausėmės, bet nebuvome susidūrę, atrodė, kad gal ir nėra tiek to seksualinio vaikų išnaudojimo. Tačiau jau dirbame daugiau nei ketverius metus ir matome visai kitokią statistiką.

– Ar tiesa, kad seksualinę prievartą vaikai dažniausiai patiria savo artimoje aplinkoje?

– Smurtas dažniausiai vyksta artimoje aplinkoje, ten, kur vaikas yra labiausiai prieinamas, pažeidžiamas ir priklausomas, o smurtautojas dažniausiai yra vaikui gerai pažįstamas asmuo.

– Ar vaikai pasakoja, kaip tai įvyksta? Ką seksualinių kėslų turintis artimasis vaikams pasako, ką su juo daro?

– Kartais vaikai apie patirtą prievartą papasakoja tiesiogiai, tačiau dažnu atveju galime pamatyti tik įvairius ženklus – emocinius, elgesio, žymes ant kūno ir kt., todėl turime būti itin atidūs ir jautrūs, pastebėti, kad vaikas galimai nukenčia nuo seksualinės prievartos. Svarbu pažymėti, kad vaikai, ypač ikimokyklinio amžiaus, dažnai nesupranta, kad tai, kas vyksta, yra seksualinė prievarta, todėl itin svarbu išmokyti vaiką kūno saugumo taisyklių, kad jis galėtų atpažinti netinkamą elgesį ir apie jį informuoti suaugusį asmenį, kuriuo pasitiki. Seksualinio smurto situacijos dažniausiai vaikui yra pateikiamos kaip paslaptis, kurią jis privalo saugoti. Čia vėlgi labai svarbi vaiko edukacija, jei vaikas žino, kad paslaptys gali būti ne tik geros, bet ir blogos, o blogų paslapčių negalima saugoti, atsiranda tikimybė, kad vaikas papasakos apie savo patirtis.

– Tarkime, paauglys jau suvokia, kas yra tam tikros glamonės ar intymūs veiksmai, tačiau mažamečiai vargiai ar supranta, kas su jais daroma. Ar vaikai vertina – gerai tai ar blogai, ką su jais darė? Ką jie pasakoja?

– Maži vaikai apie seksualinę prievartą gali užsiminti atsitiktinai, nesuprasdami, kas tai yra, ir negalėdami įvertinti, toks elgesys tinkamas ar netinkamas. Vaikai tiki tuo, ką jiems sako suaugusieji. Jei smurtaujanti mama pasako, kad "visos mamos taip daro savo vaikams, nes juos myli", vaikas tuo nesudvejoja. Mažų vaikų žodynas neretai per menkas, kad jie gebėtų aiškiai įvardyti smurtautojo veiksmus, pvz., vaikas prievartos metu patirdamas skausmą gali sakyti, kad jį muša. Jis gali tiesiog negebėti papasakoti, o galbūt apskritai dar nemoka kalbėti.

– Esu bendravusi su Vaiko teisių apsaugos specialistais, kurie ne kartą minėjo, kad vaikai sunkiai atsiskleidžia, pasipasakoja apie patyrimus. Ypač apsunkina situaciją, kai seksualinę prievartą vaikas patiria iš artimo žmogaus. Kokios jūsų patirtys? Kodėl vaikai nenoriai pasakoja tai, ką su jais daro artimasis?

– Nei vaikams, nei suaugusiems nėra lengva kalbėti apie sunkias asmenines patirtis. Pasakojimas apie patirtą seksualinę prievartą kelia itin stiprius gėdos, kaltės jausmus, vaikui neramu, kaip reaguos suaugęs žmogus, kuriam jis pasakoja, ar patikės, kokios bus to pasakojimo pasekmės. Atsiskleisti tikrai reikia drąsos ir pasitikėjimo aplinkiniais, kurio vaikas gali ir neturėti, ypač jei auga žalojančioje aplinkoje. Taip pat svarbu paminėti, kad vaikas smurtautojui gali jausti ambivalentiškus jausmus: viena vertus – nekęsti, o kita vertus – labai mylėti, ypač jei tai yra artimas ir vaikui svarbus asmuo. Ši aplinkybė taip pat gali trukdyti vaikui atsiskleisti.

– Kaip atskirti, kad vaikas patyrė seksualinę prievartą?

– Vaikai apie prievartą pasako arba tiesiogiai, arba netiesiogiai, kartais užuominomis, o kartais pastebime tik jų pasikeitusį elgesį, emocinę būseną, galime matyti smurto žymes ant kūno. Kai kuriems vaikams pasireiškia seksualizuotas elgesys, kai įprastos seksualinio elgesio formos tampa labai išreikštos, dažnai pasikartojančios, trukdančios įprastai kasdienei vaiko veiklai. Vaiko elgesys gali kelti fizinį skausmą jam pačiam, taip pat gali būti nukreiptas ir į kitus, t. y. nukentėjęs vaikas gali seksualiai išnaudoti kitus. Seksualinės prievartos poveikis vaikui kiekvienu atveju yra individualus, priklauso nuo jo asmeninių savybių, aplinkos, patiriamos prievartos pobūdžio ir kt.

– Kokia pagalba būtina smurtą patyrusiam vaikui? Jei vaikas negauna jokios pagalbos, kokie galimi liekamieji reiškiniai?

– Pirmoji pagalba vaikui – saugi aplinka, užtikrinanti, kad prievarta nepasikartotų. Priklausomai nuo situacijos, vaikui gali būti reikalinga medikų pagalba dėl fizinių sužalojimų, gali prireikti gydytojo psichiatro pagalbos, medikamentinio gydymo. Labai svarbi ilgalaikė, tęstinė psichologinė pagalba, kurios reikia ne tik pačiam vaikui, bet ir jo šeimos nariams. Nesuteikiant pagalbos galimi neigiami padariniai vaiko psichikai, elgesiui, tarpasmeniniams santykiams, mokymosi pasiekimams ir kt.

– Kaip ilgai jūsų globos namuose pabūna seksualinę prievartą patyręs vaikas?

Tikrasis seksualinės prievartos mastas nėra žinomas, nes daugelis atvejų lieka neatskleisti ir nepatenka į jokią statistiką. (Pixabay nuotr.)

– Vaikai globos namų "Užuovėja" Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centre dažniausiai būna tris paras, jei reikia, ir kiek ilgiau, tačiau jie nėra įstaigos globotiniai, o atvyksta gauti trumpalaikę psichologinę pagalbą.  Jiems atliekamas psichologinis įvertinimas, parengiamos rekomendacijos ilgalaikei pagalbai, taip pat, esant poreikiui, Pagalbos centre atliekamos ikiteisminio tyrimo procedūros – teismo medicinos eksperto apžiūra, teisinė vaiko apklausa.

– Ar kiekvienu atveju, kai į globos namus patenka vaikas, pasitvirtina galima pedofilija?

– Vaikui išvykus, informacijos apie tolesnę eigą Pagalbos centras neturi, tad nežinome, kiek atvejų pasitvirtina teisme. Kita vertus, gali būti ir taip, kad ikiteisminis tyrimas nutraukiamas, nors prievarta iš tiesų buvo. Seksualinės prievartos atvejus neretai yra sunku įrodyti, ypač jei tai prievarta be prisilietimo, kuomet nelieka jokių žymių ant kūno.

– Ką turėtume žinoti ir kokių klaidų neturėtume daryti, jei įtariame, kad vaikas gali būti patyręs seksualinę prievartą?

– Kai vaikas pasakoja apie patirtą prievartą, labai svarbu juo patikėti ir imtis veiksmų nekeliant sau dvejonių, ar prievarta tikrai buvo, ar ne. Vaikai dažniau meluoja apie tai, jog prievartos nebuvo, kartais neigia net itin akivaizdžius faktus, bandydami nuslėpti tiesą. Klausantis vaiko svarbu nedemonstruoti savo emocinių reakcijų smurtautojo ir situacijos atžvilgiu, nekamantinėti vaiko, neužduoti atsakymą menančių klausimų, pvz., "ar tau skaudėjo", "ar tai vyko tavo namuose" ir pan., tokios apklausos gali būti žalingos ir pačiam vaikui, ir ikiteisminio tyrimo procesui. Rekomenduojama, kad vaikas būtų apklausiamas tik vieną kartą ikiteisminio tyrimo teisėjo, siekiant išvengti antrinio traumavimo.

– Įsigaliojęs smurto artimoje aplinkoje įstatymas, regis, labiausiai orientuotas į socialinės rizikos šeimas, kuriose girtaujama, smurtaujama ne tik prieš kitą suaugusįjį, bet ir prieš vaikus. Ar seksualinė prievarta vyrauja tokio tipo šeimose, ar pasitaiko, kad prievartautojas – išsilavinęs, inteligentiškas, socialinę padėti visuomenėje pelnęs žmogus? Gal per girdėtas vaikų istorijas susidarėte prievartautojo paveikslą?

– Vaikas nuo seksualinės prievartos gali nukentėti įvairiose aplinkose, o smurtautojas gali būti bet kuris asmuo, nepriklausomai nuo jo lyties, amžiaus, socialinio statuso, išsilavinimo, sveikatos būklės ir kt. Jei galvosime, kad vaikas nukenčia tik socialinę riziką patiriančioje šeimoje, tuomet nepastebėsime tų seksualinės prievartos aukų, kurios auga "gerose" šeimose, lankosi tik "padoriose vietose".

– Jūsų žiniomis, ar egzistuoja tikimybė, kad į įprastą aplinką grįžęs seksualinę prievartą patyręs vaikas vėl atsidurs akistatoje su prievartautoju?

Nukentėjusiems nuo seksualinės prievartos vaikams "Užuovėjoje" sukurta draugiška aplinka. (Vaikų globos namų "Užuovėja" nuotr.)

– Taip, tokia tikimybė egzistuoja, tačiau visi pagalbą teikiantys specialistai siekia, kad vaikui būtų suteikta efektyvi pagalba, o prieš vaiką atliktas nusikaltimas būtų išaiškintas.

– Kokią aplinką jūs užtikrinate į globos namus patekusiems vaikams? Kokia turi būti aplinka, kas ir kaip turi bendrauti su vaiku ir kiek užtrunka, kol jis atsiveria apie savo patirtis?

– Kaip ir minėjome, vaikas patenka ne į globos namus, o į Pagalbos centrą, kuriame jam yra suteikiama trumpalaikė pagalba. Pagalbos centras yra saugi, vaikui draugiška aplinka. Visi dirbantys specialistai turi reikiamų žinių apie darbą su galimai nuo seksualinės prievartos nukentėjusiais vaikais. Vadovaujamasi individualumo principu, kai siekiama užtikrinti, kad pagalba būtų pritaikyta būtent tam konkrečiam vaikui, atsižvelgiant į jo poreikius, interesus, turimas traumines patirtis.

Vilma Paliaukienė, globos namų "Užuovėja" psichologė

Vaikų seksualinės prievartos prevencijos ir atpažinimo problema dar egzistuoja, tačiau tiek Pagalbos centras, tiek kitos institucijos intensyviai dirba, siekdamos kuo efektyvesnės vaikų apsaugos nuo seksualinio smurto. Jaučiame specialistų, dirbančių su vaikais, poreikį įgauti žinių, kaip atpažinti nukentėjusį vaiką, kaip reaguoti, kaip jam padėti. Pagalbos centre vyksta mokymai pagal Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patvirtintą socialinių darbuotojų profesinės kompetencijos programą "Seksualinis smurtas prieš vaikus: atpažinimas ir reagavimas". Specialistų susidomėjimas tikrai didelis, registracija į mokymus vykdoma daugiau nei metams į priekį. Šalia mokymų bei šviečiamojo pobūdžio susitikimų su įvairiais specialistais, Pagalbos centras vykdo edukacines programas vaikams (saugumo internete, kūno saugumo temomis) bei tėvams.

Vaikams derėtų išaiškinti kūno saugumo taisykles. Vaikas turėtų žinoti, prie kokių kūno vietų kitas žmogus gali liestis, o prie kokių negali. Tėvai internete gali rasti specialius filmukus, kuriuose aiškiai ir suprantamai vaikui rodoma, kas dera, o kas ne. Tarkime, ranka prisiliesti prie rankos – galimas veiksmas, tačiau ranka liestis po drabužėliais, maudymosi kostiumėliu yra netinkamas veiksmas. Vaikas turi žinoti, kad jo kūnas priklauso jam, kad jokie prisilietimai, jei jis nenori, negalimi.

Labai svarbu vaiką išmokyti atpažinti ne pavojingą žmogų, kaip dažniausiai sakome, kad vaikas nieko neimtų iš svetimo dėdės ar tetos, o atpažinti netinkamą elgesį. Netinkamai gali elgtis pats artimiausias žmogaus. Dėmesys turi būti ne į žmogų, o į jo elgesį.

Apatinių rūbų taisyklę tėvai labai nesunkiai gali paaiškinti vaikui suprantama kalba. Dar turėtų pasakyti apie paslaptis – kad paslaptys gali būti geros arba blogos. Pavyzdžiui, gera paslaptis, kai vaikas mamai paruošia dovaną ir nieko nesakęs laukia jos gimtadienio. Ta paslaptis yra maloni. Bet jei vaikas turi paslaptį, kuri jam yra nemaloni, turi pasakyti apie tai žmogui, kuriuo pasitiki. Seksualinė prievarta dažniausiai vaikui pateikiama kaip paslaptis "čia tik tarp mūsų", "tai mūsų paslaptis ir niekam nepasakok". Jei vaikas žino, jog paslaptis gali būti bloga ir jos nereikia saugoti, tada atsiranda tikimybė, kad papasakos, kas su juo vyksta.