„Akli“ pėstieji

Kauno technologijos universiteto docentas Martynas Starevičius pastebi, kad pėsčiųjų saugumu susirūpinę specialistai sprendžia, kokiomis priemonėmis kovoti su pėsčiaisiais, kurie į kelią įžengia visiškai nevertindami to, kas vyksta aplinkoje.

„Naujausia problema – išmaniosios technologijos. Tikriausiai ne vienam vairuotojui teko matyti, kaip į perėją įžengia žmogus, naudodamasis mobiliuoju telefonu, ir net nekreipia dėmesio, spės ar ne iki pėsčiųjų perėjos sustoti transporto priemonės“, – beveik kasdienę situaciją keliuose nupasakojo pašnekovas.

Atsakymo į klausimą, ką daryti, kad taip nebūtų, neranda ne tik mūsų šalies specialistai. Pasak M.Starevičiaus, pėstiesiems reikia parodyti, kuo jie rizikuoja nesaugiai elgdamiesi gatvėje.

Vairuotojai dažnai būna įsitikinę, kad pėstieji per perėją eis apsirengę ryškios spalvos drabužiais, segės atšvaitą, tačiau taip toli gražu nebūna.

„Ne visuomet automobilio vairuotojas, net ir pamatęs, kad pėsčiasis žengia į perėją, sugebės sustabdyti automobilį, ir ne visuomet dėl to galime kaltinti vairuotoją. Galbūt kelio danga buvo šlapia ar slidi, todėl stabdymo kelias pailgėjo, o gal ir automobilyje staiga atsirado kažkoks gedimas“, – galimus scenarijus dėstė M.Starevičius.

Pėsčiuosius jis paragino prisiminti, kad jie galimybę išsaugoti gyvybę turi tik tada, kai automobilio greitis yra ne didesnis kaip 30 km/val., o jam didėjant galimybių likti gyvam po susidūrimo su transporto priemone smarkiai mažėja. „Kai automobilio greitis siekia apie 80 km/val., susidūrimo atveju pėsčiasis neturi jokių galimybių likti gyvas“, – tvirtino mokslininkas. KTU docentas pastebėjo, kad šiandien pėstieji žino savo teises, tačiau primiršta pareigas.

Perėja saugumo negarantuoja

Vairavimo mokyklos „Auto ABC“ vairavimo instruktorius Tadas Puidokas „Kauno dienai“ sakė taip pat pastebintis, kad išmaniosios technologijos labai pakeitė pėsčiųjų elgesį kelyje.

„Prieš kiekvieną perėją, kad ir kokia ji būtų – reguliuojama ar ne, vairuotojas neturi prarasti budrumo, nes į važiuojamąją dalį pėsčiasis gali įžengti bet kuriuo metu“, – kalbėjo T.Puidokas. Jis pats pasakojo matęs ne vieną sitauciją, kai ramiai šaligatviu žingsniavęs pėsčiasis, priėjęs perėją, staiga metasi į šoną ir net neapsidairęs iššoka į gatvę.

„Dažniausiai tai būna žmogus, užsimauklšinęs ant galvos striukės gobtuvą ir užsidėjęs ausines. Jis nieko negirdi, nieko nemato ir net nepagalvoja, kokį pavojų kitiems eismo dalyviams kelia“, – įsitikinęs pašnekovas.

T.Puidokas tvirtino, kad pėstieji yra susikūrę savotišką mitą, kad pėsčiųjų perėja yra kažkokia mistinė vieta, kur jiems negali atsitikti nieko blogo, tačiau taip toli gražu nėra. „Net Kelių eismo taisyklėse apibrėžiama, kad pėsčiasis į perėją gali įžengti tik tada, kai įsitikina, kad automobiliai sugebės laiku sustoti. Deja, daugumai pėsčiųjų KET atrodo negalioja“, – mintis dėstė pašnekovas.

Vis dėlto jis atkreipė dėmesį, kad apie tai, koks turėtų būti teisingas pėsčiųjų elgesys perėjose, jie dažniausiai supranta, kai ateina mokytis vairuoti. „Tuomet požiūris pasikeičia kardinaliai, nes ilgą laiką buvę vien tik pėsčiaisiais kelyje, jie nesupranta, kaip brangiai gali kainuoti neapdairi klaida ir kaip kartais sunku vairuotojui prognozuoti pėsčiojo veiksmus“, – įsitikinęs T.Puidokas.

Vairavimo instruktorius įsitikinęs, kad daug keblumų vairuotojams pridaro ir tie pėstieji, kurie linkę vaikščioti įstrižai perėjomis. „Nors pėsčiųjų perėja yra paženklinta ryškiai, tačiau mūsų pėstieji iki perėjos ateina bet kaip – įstrižai, skersai, kirsdami kampus, taip dar labiau apsunkindami vairuotojams supratimą apie jų elgesį kelyje“, – kalbėjo vairavimo mokytojas.

Akių kontaktas

T.Puidokas pripažino, kad perėjose labai didžiulio pastabumo ir akylumo reikia ir patiems vairuotojams.

„Vairuotojai dažnai būna įsitikinę, kad pėstieji per perėją eis apsirengę ryškios spalvos drabužiais, segės atšvaitą, tačiau taip toli gražu nebūna, nes dažniausiai pėsčiasis būna apsirengęs tamsios spalvos drabužiais ir vangiai reaguoja į tai, kas vyksta aplink“, – tvirtino T.Puidokas.

Pagrindinis jo patarimas vairuotojams būti itin akyliems artėjant prie perėjų. Mažiausiai, ką galime padaryti kiekvienas, – sumažinti greitį ir pažvelgti į kairę bei į dešinę, kad galėtume įvertinti, ar neatsiras pėsčiasis, kuris gali labai neapdairiai išbėgti į gatvę.

„Artėjant perėjos link, visuomet rekomenduočiau mažinti greitį ir įdėmiai stebėti aplinką“, – patarė T.Puidokas.

Jo teigimu, ypač sunkios sąlygos pėstiesiems, kai tenka įveikti dviejų ar trijų eismo juostų į vieną pusę gatvę. Net vienoje iš eismo juostų sustojus automobiliui, dar negalima jaustis užtikrintam, kad antrąja juosta važiuojantis vairuotojas spės laiku pastebėti pirmojoje juostoje sustojusį automobilį ir pats spės laiku sumažinti greitį bei sustoti.

Pašnekovas sakė, kad, net ir norėdamas staiga sustoti, išvydęs pėsčiųjų perėją planuojantį pereiti žmogų, vairuotojas ne visuomet tai gali padaryti.

„KET taip pat apibrėžia, kad vairuotojai kelyje turi susilaikyti nuo staigaus stabdymo manevro, todėl vairuotojas, matydamas, kad, greitai mažindamas važiavimo greitį, gali sulaukti smūgio į galinę automobilio dalį, nusprendžia nestabdyti prieš perėją“, – pasakojo T.Puidokas.

Pašnekovas vis dėlto atkreipė tiek pėsčiųjų, tiek vairuotojų dėmesį, jog perėjose itin svarbus akių kontaktas, kad pėsčiasis suprastų, ar vairuotojas jį pamatė, o vairuotojas pėsčiajam leistų suprasti, kad jį praleidžia per perėją.