Anksčiau nuo įvairių rūšių pomidorų raudonavę Kauno stoties turgavietės prekystaliai šią savaitę užleido vietą braškėms.

Šeši litai. Lenkija. Tokie užrašai prie lietuvių ypač mėgstamų uogų vienus pirkėjus glumino, kitus – džiugino. "Na, iš kur taip anksti lenkiškos braškės? – stebėjosi pensinio amžiaus vyras. – Negali būti."

Pardavėja parodė plastikines dėžes, kuriose atvežamos braškės. "Ar vežtų tokiose dėžėse iš Ispanijos? – klausė ji. – Iš ten atveža po du kilogramus, kartoninėse". To užteko pirkėjui įtikinti – vyras uogų nusipirko.

Netrukus prie braškių prekystalio priėjusi kita pirkėja aiškino negalinti atsispirti taip skaniai atrodančioms uogoms. Ji per daug nesiaiškino, iš kur atvežtos braškės, tik paklausė, ar saldžios.

Vien tik braškėmis prekiavęs vyras patikino, kad jos tikrai lenkiškos, o taip anksti užderėjo, nes yra auginamos po agroplėvele.

Braškių kainos ant prekystalių per daug nesiskyrė – vyravo nuo 6 iki 6,50 lt už kilogramą. Žinant, kad beveik visi turgaus pardavėjai prekes perka iš tos pačios vaisių ir daržovių bazės, vienodos kainos nenustebino. Abejoti, kad jos atvežtos iš Lenkijos, o ne iš Ispanijos, turbūt irgi neverta. Nebent kilmės šalį būtų klaidingai nurodę patys tiekėjai.

Išskirtinis dienos pardavėjas Stoties turguje – lietuviškomis braškėmis prekiaujantis ūkininkas Vygantas Lečkauskas. Kad niekam nekiltų įtarimų, ant prekystalio kabėjo oficialus Kauno rajono savivaldybės raštas, kad uogos yra auginamos Ringaudų seniūnijos Gaižėnų kaime.

Braškių kilmę liudijo ir atitinkama kaina – 25 litai už kilogramą. Nors žmonės aplink vyrą gausiai nesibūriavo, jis patikino, kad pirkėjų yra.

"Balandžio mėnesį užklupusios šalnos sunaikino dalį derliaus, tad kaina vėliau gal ir nukris iki 15 litų, bet ne daugiau", – aiškino V.Lečkauskas. – Tąkart per dvi dienas nukrito visi žiedai ir iš pusės hektaro užderėjo tik pusė visų daigų."
Anot ūkininko, agroplėvelė, po kuria auga braškės, apsaugo tik nuo dviejų laipsnių temperatūros pokyčio. Plėvele V.Lečkauskas daigus uždengė kovo mėnesį, o atidengė prieš dvi savaites.

Pernai tame pačiame turguje pirmosios braškės pasirodė porą savaičių vėliau. Lenkiškos ir ispaniškos braškės tuomet kainavo 7 litus, o lietuviškas uogas siūlę pardavėjai prašė 24 litų už kilogramą.

Gintautas Kligys

Kauno visuomenės sveikatos centro direktorius

ES šalių teisinė bazė yra vienoda, tad ūkininko produkcijos kokybė priklauso nuo finansinių galimybių ir sąžinės. Kiek trąšų jis naudoja, mes nežinome, todėl čia yra labiau pasitikėjimo klausimas. Jeigu esame įsitikinę, kad lietuviai neturi pinigų ir mažiau chemijos naudoja, tai mums ir atrodo, kad lietuviškas braškes yra saugiau pirkti. Lietuvių ūkininkai yra savi ir mes jais labiau pasitikime. Tačiau verslas yra verslas, ir negali žinoti, kaip yra iš tikrųjų.

Be abejo, šviežias produktas yra geriau nei ilgą kelią išbuvęs šaldytuvuose, kuriuose yra palanki terpė įvairioms grybelio formoms atsirasti. Tikėtina, kad tokios braškės taip pat bus papildomai chemiškai apdorotos, nes ilgas transportavimo laikas atima kokybę. Tačiau kaip yra iš tikrųjų, nežinome, nes šito proceso nekontroliuojame.

Aš asmeniškai lietuviška produkcija pasitikiu tada, kai ja prekiaujama prie pat sklypo – kai pats savo akimis matau daržą, kuriame jos auga. Tuomet esu tikras, kad nusipirksiu šviežias braškes. Skandinavijoje veikia praktika, kai pirkėjai gali patys prisirinkti uogų iš ūkininko daržo. Pirkėjams gerai, nes moka mažiau, mato, ką perka, ir dar beskindami gali prisivalgyti, kiek nori. O ūkininkas džiaugiasi, kad nereikia už braškių surinkimą mokėti. Manau, Lietuvoje ūkininkai irgi galėtų dažniau tokiu požiūriu vadovautis.