Laivas keleivių tradiciškai laukė Kaune, prie Vytauto Didžiojo bažnyčios esančioje prieplaukoje.
"Norėčiau išsimaudyti", – žiūrėdamas į laivo skrodžiamą Nemuną tarstelėjo vienas mažųjų plaukimo dalyvių, vos prasidėjus kelionei. Tačiau kitų galvose tokia mintis greičiausiai nebuvo šmėkštelėjusi. Diena buvo šilta, bet vėjo šuorai buvo vėsoki.
Kai kurie keleiviai, nusprendę įsitaisyti ant denio, traukėsi striukes, megztinius. Reikėjo prisilaikyti ir skrybėles, kad nenupūstų, tačiau tokie menki trukdžiai nuotaikai neturėjo jokios įtakos. Vienas keleivis net ėmė muzikuoti – pūtė lūpinę armonikėlę.
Šis vyras kelionę pradėjo grodamas, o kai kurie kiti keleiviai vos pajudėjus laivui traukė užkandžius.
Vieni įsikūrė atviroje laivo dalyje, kiti – po stogu. Apžiūrėdama, ar viskas gerai, laivo įgula užtiko ir tokių keleivių, kurie per anksti apsidžiaugė atradę atokią atvirą laivo vietą jo galugalyje apatiniame aukšte.
"Nematote užrašo ant durų? Čia negalima būti", – išprašė kompaniją vienas įgulos narių, rodydamas į užrašą, kad įėjimas pašaliniams draudžiama. Kol jaunimas nuėjo ieškoti, kur įsitaisyti, kiti aptarinėjo įspūdžius: "Viskas pagal planą".
"Laisvas savaitgalis, norėjome pabūti gamtoje", – pasakojo kaunietė Rima, plaukusi su keturių artimųjų kompanija.
Vilkijai pasiekti – 2,5 valandos. "Vietoje nuspręsime, ką ten veiksime", – sakė moteris. Tokį universalų planą turėjo daugelis plaukusiųjų. "Gal dviračius išsinuomokime?" – siūlė vienas mažųjų kompanijos dalyvių. Tačiau suaugusieji suabejojo, ar tam pakaks laiko. Pusantros valandos skiriama Vilkijos pažinimui ir išjudama atgal į Kauną.
Ūkininkas Vaidas, pro laivo bortą su antrąja puse Violeta stebėjęs besikeičiančius Nemuno pakrančių vaizdus, pasakojo plaukiantis praktiškai namo. Jis užaugęs netoli Vilkijos – už trijų km esančiame Saulėtekių kaime. Jie džiaugėsi pagaliau turį laisvą dieną ir ją norėję praleisti turiningai, tad pasirinkę plaukimą laivu. "Daug dirbame – ūkininkaujame", – aiškino Vaidas.
"Vilkijos" denyje įsitaisęs Vytautas taip pat mėgavosi vaizdais, saule, šiluma ir laisvadieniu. "Gera proga apžiūrėti apylinkes", – sakė vyras, savaitės dienomis besidarbuojantis Šilutėje statybininku.
Pakeliui į Vilkiją stojama Kačerginėje, Zapyškyje ir Kulautovoje. Ateityje planuojama sustoti ir Paštuvoje. Kelionės metu praplaukiama pro sutvarkytą Pyplių piliakalnį, Sklandytojų kalvą, Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią.
"Mes ir patys nustebę, kad žmonės renkasi būtent ilgiausią maršrutą", – kalbėjo Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centro direktorė Emilė Kaminskaitė-Sutkuvienė.
Plaukiantieji laivu gali išlipti norimoje pusiaukelės prieplaukoje, grįžti namo dviračiu, autobusu, pėsčiomis arba, sulaukę grįžtančio laivo, parplaukti atgal.
100 vietų keleivinis laivas „Vilkija“ plukdo ir dviratininkus, tačiau jų tarp keleivių kol kas – mažuma. Šįkart dviračių visai niekas nesivežė.
Plaukimus šiuo maršrutu dalinai kompensuoja Kauno rajono savivaldybė, tad prie maršruto populiarumo prisideda ir nedidelė kelionės kaina. Suaugusiems visa kelionė – 8 eurai, vaikams iki 7 metų – nemokamai.
"Labai norime surasti, kas atplaukusiesiems į Vilkiją galėtų papasakoti apie miestelį, bet jis yra unikalus, bet dar nesurandam", – apgailestavo E. Kaminskaitė-Sutkuvienė. Vilkija savo reljefu yra lyg Šveicarija. Tai urbanistikos paminklas, savitas kalvų miestas. Keleiviai nepraleidžia progos užsukti į parką prie prieplaukos, į Šv. Jurgio bažnyčią, iki apžvalgos aikštelės, nes iš jos atsiveria labai gražūs Nemuno vaizdai, apsilanko A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejuje. "Gal tik laiko iki išplaukimo mažoka išsamiau susipažinti, išgirsti istoriją", - kalbėjo centro vadovė.
Plaukiama ir pavieniui, ir šeimomis, ir didelėmis draugų ar giminaičių kompanijomis, daug vietų užsisako ir įvairios organizacijos.
Laivais galima pasiekti ir kitus Kauno rajono vietas: Raudondvarį, Kadagių slėnį, kuris keliautojus žavi viena gražiausių Nemuno slėnio atodangų.
Naujausi komentarai