Karantinas – į naudą

Nors karantinas baigėsi, dauguma mūsų jį prisimins dar ilgai. Kažkam jis asocijuosis su atrasta knyga, kuriai iki tol nelikdavo laisvos minutės, kažkam – su stalo žaidimais, subūrusiais šeimą, ar jogos pratimais, kol namiškiai dar miega. Karantiną ilgai prisimins ir A.Silkinis, tiesa, ne kaip laiką, skirtą save pažinti. Kauno filmų biuro vadovo apribojimai neuždarė namuose. Apsiginklavęs apsaugine kauke kiekvieną dieną į darbą jis ėjo įprastu maršrutu, tik priešingai nei anksčiau, gatvę kirsdavo ne pėsčiųjų perėjoje, nebijojo būti partrenktas mašinos – žmonėms užsidarius namuose, ištuštėjęs miestas parodė savo veidą.

"Mūsų darbe labai svarbios yra lokacijos. Nufotografuoti jas darbo dienomis centre ar prie valstybinių įstaigų, ypač jei tai pirmas aukštas, labai sunku, todėl dažniausiai fotografuojame mašinų stogus, – miestui išsivalius nuo transporto priemonių, A.Silkinis išsitraukė fotoaparatą. – Pasinaudojome situacija ir fotografavome eksterjerus, kurie anksčiau buvo užgožti mašinų. Jų nebuvo net privačiuose kiemuose, tai padariau išvadą, kad žmonės į sodybas ar į kaimus pas tėvukus išvažiavo."

Kino pramonė, anot A.Silkinio, ir vėl atsigauna.

Karantino metu netilo A.Silkinio telefonas. Į pašto dėžutę nesiliovė kristi laiškai – sėdėdami namuose režisieriai skaitė scenarijus ir siuntė užklausas apie ieškomas vietas. Nė vienam jų Kauno filmų biuro vadovas neatsakė "ne". To esą neleido daryti reputacija, kurią užtarnauti sunku, o prarasti labai lengva.

"Taip, galėjau sakyti, kad karantinas, nieko nedarysiu, bet kodėl turėčiau taip elgtis? Jei einu į dešinę, galiu nueiti ir į kairę", – kalbėjo A.Silkinis.

Perkelti filmavimai

Dar metų pradžioje kalbėdamas su "Kauno dienos" žurnalistais, A.Silkinis džiaugėsi, kad šie metai bus neeiliniai – segtuvas, kurį tąkart su savimi nešėsi Kauno filmų biuro vadovas, saugojo mažiausiai septynis projektus ir pasauliui gerai žinomus vardus, kuriuos vylėmės išgirsti po poros mėnesių.

Visgi, karantinas turėjo parengęs savo planą. Kovo–balandžio mėnesiais numatyti filmavimai buvo perkelti į metų pabaigą arba 2021-uosius. Teko keisti ir kelių lietuviškų projektų datas. Tarkim, vos prieš kelias dienas baigti Edmundo Jakilaičio prodiusuojamo atkuriamosios dokumentikos filmo "1920. Didžioji Diena", skirto Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmečiui paminėti, filmavimo darbai. Nors jie turėjo vykti kur kas anksčiau. Kovo 30-ąją Kauno valstybiniame muzikiniame teatre buvo numatyta masinė scena, kurios dalyviais galėjo tapti visi norintys kauniečiai, o pats filmas turėjo pasirodyti gegužės 15-ąją.

"Lygiai tą pačią dieną prieš 100 metų, Kaune, Miesto teatre įvyko pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis", – istorijos puslapius vertė A.Silkinis.

Deja, numatytu laiku kino juostai nebuvo lemta pasiekti žiūrovų. Planuojama, kad tai įvyks spalį, vykstant Seimo rinkimams.

Pasinaudojome situacija ir fotografavome eksterjerus, kurie anksčiau buvo užgožti mašinų.

Rūpinasi gerove

"Kartais manęs klausia – negaila projektų, kurie pasistūmėjo? Aš atsakau, – kad man gaila ne projektų, bet gaila žmonių. Reikia suprasti vieną dalyką, kad kino komandos yra internacionalinės, todėl, jei filmą stato švedai, tai nereiškia, kad dirba vien tik jie. Išvien su jais gali eiti ir italai, ir britai. Taip jie keliauja iš vieno projekto į kitą. Kas atsitiko pandemijos metu? Vienas projektas nebaigtas, o reikia pradėti naują, bet to daryti negali, nes kabo pirmasis. Viskas sugriuvo kaip domino kaladėlės", – A.Silkinis patikino, kad situacija tikrai nėra beviltiška.

Suvaržymų su kiekviena diena mažėja, todėl filmavimai ir vėl grįžta į miestą. Tiesa, tam tikrų Sveikatos apsaugos ministerijos rekomendacijų vis dar tenka laikytis.

"Žinoma, su kiekviena diena jų vis mažiau. Dar prieš dvi savaites reikėjo dezinfekuoti visas patalpas ir matuoti kiekvieno ateinančiojo temperatūrą. Įsivaizduokite, filmuojama masinė scena teatre, o žmonių kokie 200!" – Kauno filmų biuro vadovas patikino, kad nesusipratimų dėl to nė karto nekilo. Filmavimo grupės sąmoningos, laikosi visų reikalavimų ir rūpinasi žmonių sveikata.

"Komandos apsauga – maksimali. Nesvarbu, kad suvaržymų nuolat mažėja. Šiuo klausimu didžiosios kompanijos itin dėmesingos. Smagu, kad jos taip rūpinasi žmonėmis. Tarkim, jei tą dieną bus galima mažinti žmonių kiekį aikštelėje, jos tą ir padarys", – pasakojo A.Silkinis.

Laukia dideli darbai

Rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesiais numatytų projektų datos nesikeis, o kai kurios komandos jau krauna lagaminus. Todėl dabar Kauno filmų biuro komanda sukasi kaip voverės rate ir laukia žinių iš atvykstančiųjų. Šiems pranešus apie planuojamų filmavimų pradžią, Kauno filmų biurui teks ne tik derinti eismo apribojimus tam tikrose miesto atkarpose, bet ir spręsti begalę kitų klausimų.

Pastaraisiais metais Kaune filmuotas ne vienas kino filmas.

Pastaraisiais metais Kaune filmuotas ne vienas kino filmas.

"Negaliu kalbėti nei apie skaičius, nei apie režisierius ar aktorius. Toks sutarimas galioja, kol neprasidėjo darbai. Jei viskas bus gerai, o aš tikiu, kad taip ir bus, į Kauną atvažiuos du dideli projektai, o mes ir vėl kažkada sudrumsime miesto ramybę gerąja prasme", – A.Silkinis tikino, kad tuomet prireiks ne tik Kauno filmų biuro, bet ir viso miesto pastangų.

Savivaldybės, kuri patikėjo entuziastais, kai šių vardas buvo niekam nežinomas ir, žinoma, žmonių, kurie kiną, pirminėje jo stadijoje, labai noriai įsileidžia ir į savo namus, ir į savo kiemus.

"Aš visuomet žavėjausi Kauno gyventojais, įstaigų vadovais. Ateini pas juos, prašai nejungti šviesų, nežiūrėti televizoriaus, kuris kameroms tamsoje yra peilis, ir jie klauso – sėdi savo namuose visiškoje tamsoje. Kaip aš sakau, pakliūti į kino draugiją sunku, sunku joje ir būti, bet pats geriausias atpildas – sėdėti premjeroje ir suprasti, kad visame tame yra ir tavo indelis, – baigdamas pokalbį Kauno filmų biuro direktorius prisiminė tą neapsakomai gerą jausmą, kai "Emmy" apdovanojimų ceremonijoje miniserialo "Černobylis" scenaristas paminėjo Lietuvos vardą. – O tai reiškia, kad ir Kauno."