„Rekviem“ atsisveikinimo namų Kaune administracijos vadovė Karolina Jancevičiūtė teigė, kad palaikų kremavimas turi nemažai privalumų, lyginant su tradiciniu laidojimu karste. Pasak jos, laidojant kremuotus palaikus urnoje, artimieji turi didesnes galimybes sutaupyti, taip pat tai sprendžia laidojimo vietos trūkumo klausimą.

„Didžiuosiuose miestuose dažnai trūksta naujų kapaviečių arba veikiančios kapinės yra nepatogioje lokacijoje. Kadangi urnai reikia mažiau laidojimo vietos, ją galima laidoti jau turimose šeimos kapavietėse, talpinti kolumbariumo nišoje arba pelenus barstyti jūroje, ne arčiau kaip 5 kilometrus nuo Baltijos jūros kranto, upėse, išskyrus urbanizuotas teritorijas ar paplūdimius. Vis dėlto, atsisveikinimas su velioniu prie atviro karsto vis dar lieka pagrindine laidotuvių tradicija Lietuvoje“, – pasakojo K. Jancevičiūtė.

Karolina Jancevičiūtė/„Rekviem“ nuotr.

Vadovė išskyrė, kad kremuojant kūną, atsisveikinimo su mirusiuoju ceremonija dažnai būna privatesnė. Prieš kremaciją atsisveikinime dalyvauja tik patys artimiausieji, toks atsisveikinimas įprastai trunka iki dviejų valandų. Viešas atsisveikinimas organizuojamas su urna. Tiesa, velionio pelenai gali būti talpinami ir kitose, kiek originalesnėse vietose.

„Kremuojant kūną, asmens palaikai paprastai talpinami į urnas. Taip pat galime pasiūlyti galimybę pasigaminti stiklo dirbinį ar deimantą su velionio palaikais – tokiems dirbiniams reikia tik nedidelės dalies pelenų. Sulaukiame ir prašymų atskirti dalelę palaikų ir pripildyti jais medalioną ar mažą urnelę, bet tokie prašymai nėra itin dažni“, – teigė laidojimo namų administracijos vadovė.

Rinkoje daug aplinkai kenksmingų urnų

Žinomas urnų menininkas Algimantas Patamsis sakė pastebintis, jog rinkoje siūloma daug metalinių ir medinių, nuodingais dažais dažytų urnų, kurios yra žalingos aplinkai. Pats A. Patamsis kuria keramikines, įvairaus dydžio urnas, kurios yra ne tik draugiškos gamtai, bet ir gali išlikti tūkstančius metų.

Anot menininko, urnos kūrimo procesas tęsiasi mažiausiai dvi savaites – tiek užtrunka, kol urna yra suformuojama, išdžiovinama, deginama, glazūruojama, deginama su glazūra bei aušinama.

„Urnas gaminu iš akmens masės ir porceliano, jas glazūruoju pačia sudėtingiausia pasaulyje kristaline glazūra, todėl kiekvienas kūrinys, nepriklausomai nuo jo formos, yra unikalus. Urnos net iki 6 valandų ir daugiau dega 1270 laipsnių temperatūroje. Jeigu urnos yra nesudaužomos, jos gali išlikti tūkstančius metų. Apskritai džiaugiuosi, kad Lietuvoje didėja palaikų kremavimo paklausa. Žmonės pradeda suprasti, kad kremavimas yra daug geresnis ir lengvesnis pasirinkimas atsisveikinti su artimuoju“, – sakė A. Patamsis.

Populiariausi – pakabukai

Menininkė Irena Žukauskytė jau kone dešimtmetį užsiima papuošalų, skirtų mirusiojo palaikams laikyti kūryba. Moteris kuria seges, ant kaklo kabinamus medalionus, žiedus. Visi tokio pobūdžio papuošalai yra neatsidarantys.

„Yra žmonių, norinčių šalia savęs visuomet turėti artimojo dalelę. Papuošalai leido tai tauriai įprasminti. Galiu teigti, kad domėjimasis tokiais papuošalais per pastarąjį dešimtmetį padidėjo. Kuriu seges, žiedus, pakabukus. Būtent pastarieji sulaukia didžiausio susidomėjimo“, – pasakojo menininkė.

„Rekviem“ nuotr.

I. Žukauskytė savo kūriniams renka neiššaukiančias, ramesnes spalvas. Papuošalus ji kuria iš sidabro ir chromkobalto medžiagos, kuri kaitinimo metu įgauna specifinį – žalią, mėlyną – atspalvį. Menininkės kūryboje taip pat gausu simbolikos, augalinių, širdies motyvų. Tarp mėgiamiausių akmenų – gintaras ir granatas, kuris, kaip ji sako, yra bažnytinis akmuo, o jo sodri raudona spalva simbolizuoja kraują, meilę.

Menininkės papuošalų dirbtuvės įsikūrusios namuose. Nors tiesioginių užsakymų pasitaiko, ji stengiasi dirbinius perduoti krematoriumui bei laidojimo namams išvengiant bendravimo su mirusiųjų artimaisiais.

„Su artimaisiais bendrauju labai retai – tai man pernelyg sunku. Pamenu, dar pačioje kūrybos pradžioje į mane kreipėsi mamą palaidojusi mergina, kuri sau ir sesei norėjo užsakyti pakabukus. Man buvo labai sunku su ja bendrauti, aš išgyvenu, perimu žmonių emocijas. Būna, kad velionių artimieji patys mane susiranda, bet dažniausiai nė nežinau, kas perka mano papuošalus. Sukuriu juos savo nuožiūra ir atiduodu“, – tęsė ir tradicinius papuošalus kurianti I. Žukauskytė.