"Su visais pastatais reikia elgtis pagarbiai", – sako portugalų architektas Ricardo Rodrigues. Jis vienas tų žmonių, kurie antram gyvenimui prikėlė istorinio Portugalijos miesto Gimarainso senamiestį, įtrauktą į UNESCO sąrašą.

Portugalo apsilankymas Kaune ir patarimai – ypač naudingi. "Jei jūs patys šių pastatų neprižiūrėsite, jais nesirūpinsite, UNESCO sąrašas nieko nepakeis", – kauniečiams, siekiantiems tarpukario modernizmo statinius įtraukti į UNESCO sąrašą, primena žinomas portugalų architektas.

Jo atstovaujama architektų komanda sukūrė ir įgyvendino XI a. siekiančio Gimarainso istorinio senamiesčio, siekiančio XI a., reanimavimo viziją. Pagal ją sena apleista odų gamykla pritaikyta muziejui ir mokslo centrui. Šį ir kitus tris Gimarainso miesto objektus UNESCO pripažino geriausiais architektūrinės ir urbanistinės intervencijos pavyzdžiais istorinėje aplinkoje. Buvusios uždaros ir nesaugios teritorijos buvo paverstos viešomis erdvėmis, greta jų įkurti nauji gyvenamieji kvartalai ir biurų patalpos.

Pirmojo Portugalijos karaliaus Alfonso Pirmojo gimtasis miestas dažnai vadinamas portugalų tautos lopšiu. 50 tūkst. gyventojų turintis Gimarainsas, kaip buvęs pramoninis miestas, prieš keletą dešimtmečių išgyveno nuosmukį. Tačiau jo tapsmas Europos kultūros sostine (EKS) 2012 m. (kartu su Mariboro miestu Slovėnijoje) pavertė Gimarainsą atsigaunančiu miestu, vieta, kur susilieja šiuolaikinis kūrybiškumas ir tūkstantmetis kultūrinis palikimas. Prie šių permainų daug prisidėjo architektai, tarp jų – vienos iš UNESCO patariamųjų organizacijų Tarptautinės paminklų ir paveldo vietovių tarybos, arba ICOMOS narys, Gimarainso savivaldybės architektas R.Rodrigues.

– Palyginti neseniai Gimarainso senamiestis buvo apleistas. Nuo ko prasidėjo permainos, atsinaujinimas?

– Visos permainos prasideda smegenyse. Tai yra suvokimo klausimas. Gimarainso miesto gyventojai labai myli savo miestą, yra tikri jo patriotai. Daugelis išlikusių senų, įdomių statinių išliko ne dėl to, kad būtų įrašyti į paveldo sąrašus. Daugelio jų paveldo sąrašuose nėra. Jie išliko iš esmės dėl to, kad jų savininkai stengėsi pratęsti tų pastatų gyvenimą.

Kažkada Gimarainse planuota nugriauti XI a. siekiančią pilį, tačiau gyventojai susivienijo ir tam pasipriešino, pasakė: tai miesto simbolis, negalima jos griauti.

– Studentams užsiminėte, kad pastatų savininkus tenka suvedžioti. Ką turėjote omenyje?

– Turiu omenyje, kad mes, architektai, padarome savo darbą – pastatome arba atnaujiname namus – ir paliekame jų šeimininkus vienus (juokiasi).

Kalbant rimtai, aš esu išmokytas elgtis atsakingai su visais ištekliais, o žmonės, pastatų savininkai yra labai svarbūs ištekliai. Negali jų įtikinti remdamasis tik įstatymu. Negali sakyti: įstatymas liepia taip daryti, todėl mes taip ir darysime. Žmonėms reikia paaiškinti, ieškoti dialogo. Tuo labiau kad architektūroje objektyvios tiesos nėra. Jei paveldo architektai diskutuoja apie transformaciją, vieni bus už, kiti – prieš. Ir jie visi turės savo tiesą.

– Kaune yra daug XX a. pr. medinių namų, sugadintų plastiku. Mat naudojant šią medžiagą atnaujinti namus – daug pigiau. Kaip jūs įtikinate namų savininkus naudoti medį? Ar randate, kas tai finansuotų?

– Ir mes turime plastiko problemą. Tačiau daugeliu atvejų tai nėra įtikinėjimas. Iš pat pradžių mes daug kalbėjome su šių namų savininkais. Dabar jau visiems aišku, kad Gimarainso istoriniame senamiestyje negalima dėti langų aliuminio rėmais. Nors tada, kai pradėjome atnaujinti senamiestį, tai nebuvo svarbiausias klausimas. Svarbiausia buvo žmonėms ir miestui pagerinti gyvenimą. Kai kurie namai ten buvo neremontuoti 90 metų. Atnaujinant namus buvo pakeistos, kai kur – naujai įrengtos kanalizacijos sistemos, kiti dalykai. Buvo labai suklypusių namų su įstrižomis grindimis, ant kurių padėjus pieštuką jis nuriedėdavo į vieną pusę. Reikėdavo galvoti, kaip sugrąžinti tokiam namui pusiausvyrą. Su žmonėmis, susidėjusiais langus aliuminio rėmais, tarėmės, kad ateityje jie juos pakeis į tinkamus.

Svarbiausia buvo negriauti to, kas išsaugota. Šiais laikais daug dalykų senuose namuose yra pakeista; tai, kas buvo autentiška – sugadinta. Tada architektui belieka sukurti kažką nauja, remiantis praeitimi. Ir net kurdamas kažką nauja, stengiesi nenaudoti aliuminio, bet medį. Ir bandai namų savininkams įrodyti, kodėl verta taip daryti. Šiame etape reikia politinių sprendimų, politinės paramos. Nes jei mes, architektai, sakysime, kad aliuminio naudoti negalima, o savininkas gaus mero ar savivaldybės leidimą, nieko nebus.

Gimarainso istorinio senamiesčio pastatų atnaujinimą finansavo ir patys savininkai, ir savivaldybė, ir valstybė. 2001 m., paaiškėjus, kad Gimarainsas bus EKS, gavome daugiau paramos. Tais pačiais metais mūsų istorinis senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Prieš tai labai ilgai mūsų senamiestis nebuvo saugojamas paveldo institucijų – tik prieš imantis žygių, kad Gimarainsas patektų į UNESCO, visa ši zona buvo įrašyta į nacionalinį paveldo sąrašą. Dabar nemažai gyvenamųjų pastatų patenka į Gimarainso pilies, jos sienų ar saugojamų bažnyčių buferinę (tarpinės apsaugos – red. past.) zoną.

– Jūsų akimis, kuo skiriasi reikalavimai paveldo ir ne paveldo pastatams?

– Mes iš esmės stengiamės taikyti tuos pačius kriterijus visiems pastatams – ir seniems, ir naujiems, ir saugojamiems, ir nesaugojamiems. Kalbu apie aplink mus esančius senus pastatus, kurie yra vertingi mums patiems. Reikia atsižvelgti į visus pastatus, elgtis pagarbiai. Kartais tie taškai, kuriuos daugelis žmonių išskirtų kaip ne paveldą, kaip tik gali tapti prioritetiniai. Jei su jais kažkas blogai, vadinasi, reikia galvoti, kaip juos padaryti mažiau blogus. Juk su gražiais pastatais nieko nereikia daryti – jie ir taip gražūs. Reikia taisyti tuos, kurie neatrodo gerai.

Labai sudėtinga kalbėti apie paveldą mieste. Kai kalbi apie pilis, rūmus – viskas aišku. Tai toks nepajudinamas paveldas, kuriame niekas negyvena. O kai kalbi apie paprastus namus ir jų gyventojus – kitas reikalas. Kodėl reikėtų skirtingus reikalavimus kelti žmogui, kuris gyvena XVI a. rūmuose, ir tam, kuris gyvena sovietinių laikų blokiniame name? Žmonės yra lygūs, ir jiems turėtų būti keliami tokie patys reikalavimai. Tačiau architektūra primeta skirtingus kriterijus.

– Dažnai lietuviai, gyvenantys paveldo namuose, sako, kad paveldo institucijos jiems draudžia daryti bet ką, todėl pastatai griūva.

– Ir kai kurie Gimarainso gyventojai sako: tie savivaldybės architektai mums nieko neleidžia. Tai netiesa. Mes neleidžiame žmonėms daryti tik didžiulių klaidų. Pavyzdžiui, kas būtų pavojinga namų konstrukcijoms. Nemažai Gimarainso istorinio senamiesčio pastatų turi bendrų sienų, kitų bendrų konstrukcijų vienas su kitu. Mes aiškinome gyventojams, kad kai kurių dalykų fiziškai neįmanoma padaryti. O kartais mes būdavome pirmi, kurie pasakydavo: nugriaukite tai, kad atsivertų ši graži siena arba erdvė. Kartais žmonės sako: tinkamai atnaujinti namus reikia labai daug lėšų. Bet yra kita medalio pusė. Gimarainso istorinio senamiesčio pastatų savininkai nemoka nekilnojamojo turto mokesčių. Jie turi optimalias susisiekimo galimybes: šalia – gerai išvystyta viešojo transporto sistema, kultūros renginiai taip pat jiems dažniausiai vyksta visai šalia. Ir, gaudami visa tai, jie visiškai nenori prisidėti prie to, kad senamiestis geriau atrodytų? Juk jų namai yra to paties senamiesčio dalis. Taip skatinome savininkus investuoti.

– Kaip renovuoti ar rekonstruoti senus namus, kad jie nebūtų sugadinti, o priešingai – jų autentiškumas dar labiau atsiskleistų?

– Nėra jokios fundamentalios taisyklės, tačiau, visų pirma, reikia labai gerai pažinti tą objektą, kurį ruošiamasi atnaujinti. Tokio darbo besiimantis architektas turėtų savęs paklausti, ką aš ruošiuosi daryti? Kokios yra alternatyvos? Ar tai tikrai geriausia vieta šiai idėjai įgyvendinti? Nes kartais problema yra ta, kad tam tikroms idėjoms įgyvendinti pasirenkamas ne tas namas. Studentams visada sakau, kad jie vengtų siauro požiūrio, o priešingai – žvelgtų plačiai, tai yra, apsidairytų ir stengtųsi pastebėti, kas yra aplink. Turi plačiai atsimerkti ir erdvės, ir laiko – epochų, amžių – prasme.

– Užsiminėte, kad architektūra turi derėti prie aplinkos. Ar pastebėjote Kaune nederančios su aplinka architektūros pavyzdžių?

– Senamiestyje einant plačia pėsčiųjų alėja, staiga turi leistis po žeme (į požeminę Vilniaus gatvės perėją – red. past.), kad pereitum gatvę. Tai nėra geras sprendimas. Transporto arterija šioje vietoje tarsi visiškai nesiderina. Visų pastatų fasadai atsukti į pėsčiųjų alėją, o ką mato sėdintieji automobiliuose? Pastatų šonus arba galines sienas. Aš nepasiūlysiu sprendimų, tiesiog, manau, jūs turėtumėte atkreipti į tai dėmesį.

Pastebėjau, kad daugelis pastatų Kauno senamiestyje, centre funkcionuoja, net tie, kurie yra komercinėse zonose. Galbūt jie gana gerai atrodo dėl to, kad tai yra dideli, tvirti mūriniai namai – ne tokie jautrūs pokyčiams kaip mediniai namukai.

Bendruomenei svarbu suprasti savo miesto evoliuciją. Todėl reikia, kad mieste būtų medinių namų, didelių visuomeninių pastatų, senų sienų ir naujų statinių. Per šią įvairovę vaikams, draugams, ekspertams galima daug papasakoti apie Kauno ir Lietuvos istoriją, apie skirtingus ciklus, kuriais žmonės čia gyveno įvairiais metais, dešimtmečiais, amžiais.

– Kaune apžiūrėjote nemažai tarpukario modernizmo architektūros pavyzdžių. Kaip manote, kokie šios architektūros šansai patekti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą?

– Tai priklauso ne tik nuo UNESCO – nuo daugelio dalykų. Nuo momento, kada kandidatuoji, nuo tarptautinių dalykų, nuo visos sprendimą lemiančios sistemos. Kartais būna tinkamesnis laikas įtraukti į sąrašą gamtos – ne urbanistinius dalykus. Nepaisant to, pateksite į sąrašą ar ne, jei manote, kad tie pastatai yra svarbūs ne tik jūsų bendruomenei, bet ir kur kas plačiau – tam tikra prasme reprezentuoja žmonijos kultūros istoriją, teikite paraišką.

– Kaune yra ne vienas apleistas tarpukario modernizmo statinys. Nuo Centrinio pašto byra tinkas, universitetai, valdantys du išskirtinius pastatus Laisvės alėjoje ("Pažangos" ir "Pienocentro" rūmus), taip pat ketina jų atsisakyti.

– Atsižvelgiant į tai, ar ši architektūra pateks į UNESCO sąrašą, jei ji bus svarbi jums patiems, jūs ją išsaugosite. Jei jūs patys jos nebranginsite, šių pastatų neprižiūrėsite, jais nesirūpinsite, UNESCO sąrašas nieko nepakeis. Juk jei aš turiu pastatą, kurio nenaudoju ir nesirūpinu, bet noriu, kad jis būtų įtrauktas į paveldo sąrašą. Kodėl kažkas turėtų pasikeisti, jei mano namas bus įtrauktas į sąrašą? Pirmiausia turite atsakyti į klausimą, kodėl norite tuos pastatus įtraukti į UNESCO sąrašą. Jei tik dėl to, kad kažkam pasigirtumėte, nieko nebus. Tai tik tuštybė.

– Jūsų patarimas Kaunui, siekiančiam EKS vardo 2022 m.?

– Nemėgstu dalyti patarimų. Tiesiog pasakysiu, kad reikia daug nuveikti. Nepažįstu Kauno, bet žinau, kad daug darbų turi padaryti kiekvienas miestas, siekiantis EKS statuso. Norėtųsi, kad iš to jūs turėtumėte tam tikrų privilegijų. Jei, pavyzdžiui, kas atvyktų į Gimarainsą ir pasikalbėtų su mano vaikais, pagalvotų – oho, kiek jie žino ir kaip jie elgiasi! Ir mes galėtume atsakyti: na, mes juk buvome kultūros sostinė! Tai privilegija įgyti tam tikrų išliekamąją vertę turinčių dalykų. Tai gali būti ir muzika, ir sportas – bet kas. Aš tai pastebiu daugelyje buvusių EKS. Svarbiausia, kad vietiniai po EKS metų galėtų išdidžiai sakyti: mes buvome EKS.