Apie 1880 m. gatves apšvietinėti žibaliniais žibintais buvo per brangu, per prasta ir tai reikalavo sudėtingos ir brangios priežiūros. Todėl XIX a. pabaigos Kaune buvo statomi ne tik fortai ir kiti reikalingi tvirtovės pastatai, bet ir belgų projektuota ir valdyta elektrinė. Belgai įsipareigojo pastatyti modernią elektrinę, įrengti elektros skirstomąjį tinklą ir gatves apšviesti 75-iomis elektros lempomis. Sutartis buvo pasirašyta 1895 m. rudenį, o 1900 m. sausio 8 d. elektrinė jau buvo užbaigta ir inventorizuota.

Aukšta lentų tvora aptvertame pastate buvo katilinė, mašinų salė, akumuliatorinė, du atsarginių dalių sandėliai, elektros lempų patalpa, raštinė, sargo kambarys, du kambariai bokštelyje. Buvo įrengti ne tik elektrinės darbui būtini 170 AG varikliai ir katilai, siurbliai ir vandens bakai. Katilinė buvo naudojama ir dirbtuvėms – joje buvo elektrinės frezavimo ir gręžimo staklės, priekalas, kiti remonto dirbtuvių įrengimai, 8 tonų keliamosios galios tiltinis kranas. Katilams maitinti elektrinė vandenį ėmė elektriniu siurbliu iš elektrinės teritorijoje iškasto 10 metrų gylio šulinio. Bendra elektrinės galia siekė 350 kW.

Palaipsniui daugėjant dyzelinių variklių, didėjo jos galia, daugėjo lempų ir elektrifikacija apėmė vis didesnes miesto teritorijas. Pirmosios elektros linijos ėjo dabartine Laisvės alėja ir Savanorių prospektu, Senamiesčio nesiekė. O jau Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse miesto dūma nutarė elektrinį apšvietimą įrengti Senamiestyje, Žaliakalnyje, Šančiuose, Panemunėje ir Vilijampolėje. Žinoma, tai buvo daroma ne vien gyventojų patogumui, bet ir tvirtovės poreikiams patenkinti.

Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių nuotr.

Tiesa, garo varikliuose panaudotas garas buvo išleidžiamas į atmosferą ir dėl to elektros savikaina buvo didelė. Miesto valdžia niekam kitam Kaune neleido įrengti viešojo naudojimo elektrinių ir elektrinio apšvietimo. Leistos tik privačios elektrinės atskiriems namams, įstaigoms ir įmonėms. Tokia iškreipta konkurencija ir išskirtinės sąlygos pakenkė normaliai Kauno elektrifikacijai. Padėtį sunkino ir belgų koncesininkai, taikę itin aukštus tarifus.

Pirmojo pasaulinio karo metais Vokietijos okupacinė kariuomenė daug laidų ir įrangos rekvizavo ir išsivežė. Prastai prižiūrima elektrinė labai stipriai dėvėjosi. Palikdami Kauną, 1919 m. vokiečiai užminavo ir ketino susprogdinti elektrinę, tačiau Lietuvos kariuomenės kariškis M. Nurka dagtis nukarpė ir, rizikuodamas gyvybe, elektrinę išgelbėjo.

Nepriklausomybės laikais elektrinė toliau buvo modernizuojama, plėstas elektros tinklas, daugėjo vartotojų. Šiuo civilizacijos džiaugsmu naudojosi 6000 abonentų, o 1924 m. iš Kauno elektra pasiekė Prienus ir Jonavą. Jei vos pastatytoje elektrinėje dirbo vos devyni žmonės, tai 1925 m. elektrinėje dirbo 155 žmonės. Elektrinė dyzeliniais varikliais pasiekė 3000 AG ir energiją galėjo tiekti ištisą parą.

Elektrinė buvo sunaikinta Antrojo pasaulinio karo metais. 1944 m., Rytų frontui atsiritant atgal, besitraukiantys vokiečiai didesnes elektrines ketino išsivežti kartu, o ko neįmanoma išvežti – susprogdinti. Tų metų liepos pabaigoje buvo susprogdinta ir Kauno centrinė elektrinė. Nors žiemą energetikams pavyko paleisti vieną variklį, tai buvo senosios elektrinės pabaiga.