Vienas kelių aukštosioms mokykloms geriau atliepti modernų pasaulį – universitetų potencialo sutelkimas ir efektyvesnis jo išnaudojimas. Iki 2022 m. bus siekiama sujungti penkis Kauno universitetus. Suomijos Aalto universiteto profesorius Markku Virtanenas įsitikinęs, kad šis žingsnis pakeltų Lietuvos aukštojo mokslo lygį, tačiau įspėja: jungimosi procesas yra sudėtingas ir ilgas.

Gruodžio pabaigoje apie siekį sujungti Kauno technologijos, Aleksandro Stulginskio, Lietuvos sporto, Lietuvos sveikatos mokslų ir Vytauto Didžiojo universitetus pranešė šių aukštųjų mokyklų rektoriai. Taip simboliškai būtų atkurtas istorinis tarpukariu mieste veikęs Lietuvos universitetas.

„Šis susijungimas suteiktų galimybę penkiems Lietuvos universitetams didinti aukštojo mokslo vaidmenį ir konkurencingumą tarptautinėje erdvėje. Globalėjančiame pasaulyje norint tapti lyderiu turi būti didelis, matomas ir maksimaliai išnaudoti turimus resursus. Tikiu, kad tokia galimybė yra įmanoma, jeigu sutelksime visą Kauno akademinį potencialą“, – teigia Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius Petras Baršauskas.

Su juo sutinka ir M. Virtanenas, prieš keletą metų viešėjęs Kaune. Profesoriaus atstovaujamas Aalto universitetas, kuris buvo įkurtas 2010 m. apjungus Helsinkio technologijos, meno ir dizaino universitetus bei Helsinkio ekonomikos mokyklą, dažnai pateikiamas kaip sėkmės istorija, kalbant apie skirtingų sričių aukštųjų mokyklų jungimą.

Taip pat šiame kontekste minimas ir Pietų Danijos universitetas, įkurtas 1998 m. prie Odensės universiteto prijungus Pietų Danijos verslo ir inžinerijos mokyklą ir Pietų Jutlandijos universitetinį centrą. 2006 m. į universitetą buvo integruotos dar kelios regioninės mokslo įstaigos.

„Universitetų susijungimo idėja – gera, galinti atnešti daug naudos Kaunui, efektyviau išnaudoti jo akademinį potencialą, atverti naujas galimybes. Jei tarp universitetų įvyks turinio sinergija, įgysite daugiau išteklių būti konkurencingais globalioje rinkoje.

Vis tik galutinį rezultatą atspindės studijų ir mokslo kokybė. Reikėtų išsiaiškinti, ką tie universitetai turi bendro ir kaip jų akademinis turinys bus panaudojamas ir integruotas. Tai yra esminiai klausimai, kalbant apie universitetų sujungimo prasmę ir naudą“, – svarsto A. Virtanenas.

Jis taip pat siūlo būti atidiems, kad jungimosi procese nebūtų prarasti daug žinių ir patirties sukaupę darbuotojai, jei jie neatitiks kai kurių formalių kvalifikacijos kriterijų, pavyzdžiui, tam tikro mokslinių straipsnių skaičiaus.

Kalbėdamas apie Aalto universitetą, M. Virtanenas pataria aklai jo atvejo nekopijuoti.

„Tikslas sukurti Aalto universitetą, kuriame susitinka mokslas, menas, verslas ir technologijos – puikus, tačiau vis dar yra daug požymių, kurie sako, kad šis procesas yra tik pradiniame etape. Administracinis aparatas yra vis dar per didelis ir jam išleidžiama daug lėšų, palyginti su tyrimams skiriamomis lėšomis. Yra daug ir kitų problemų“, – teigia M. Virtanenas.

Ekonomistas taip pat pabrėžia universiteto darbuotojų nusiteikimo svarbą – jei žmonės matytų prasmę ir naudą, vardan bendro tikslo pažabotų savo ambicijas ir interesus, sudėtingas aukštųjų mokyklų jungimosi procesas vyktų sklandžiai ir atneštų daug naudos.