Ir šeima, ir mokslai

R.Klimašauskienė – socialinių mokslų daktarė, žmogiškųjų išteklių valdymo ekspertė, komandos santykių specialistė, konsultuojanti įmonių vadovus žmogiškųjų išteklių klausimais ir padedanti sutelkti komandą siekti efektyvių tikslų. Ji yra ir Verslo moterų tinklo Kauno regiono tarybos narė, Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų tarybos narė, Lietuvos grupinės analizės draugijos tarybos narė.

O asmeniniame gyvenime ji – žmona, trijų vaikų mama. Du iš jų – 26 metų dukra ir 23-ejų sūnus – jau gyvena savarankišką gyvenimą. Tik mažajai dukrai, kuriai birželį sukaks dešimt, vis dar reikia mamos.

"Vyras ir suaugę vaikai visuomet, taip pat ir karantino metu, man buvo nemenka parama tvarkant visus buities organizacinius, namų ruošos, mažosios auklėjimo ir ugdymo reikalus", – sako Rūta.

Natūralu, kad reikėjo pagalbos. Juk jai tenka ir rūpintis verslu, ir skaityti paskaitas, vesti užsiėmimus – darbų visada gausu. O buvo laikas, kai reikėjo mokytis ir auginti vyresniuosius vaikus. Kaip pavyko viską suderinti?

"Kai esi jaunas, tų jėgų daugiau. Tuomet atrodė, kad viskas taip ir turėtų būti, net ir neišsimiegojimas per daug nevargino, – šypsosi R.Klimašauskienė. – Mano mokslai buvo toks labai tęstinis dalykas. Socialinių mokslų doktorantūrą studijavau dar gana jauna. Taip, jau turėjau du vaikus, dar dirbau visu krūviu etatinį darbą įmonėje, ir tikrai reikėjo atkaklumo ir pastangų. Iš ryto vaikus palydėdavau į darželį, mokyklą, atidirbdavau visą darbo dieną, grįžusi namo susitvarkydavau visą buitį, pagamindavusi vakarienę, suguldydavau vaikus, ir tada – prie disertacijos. Kokią dešimtą vakare, kai vaikai miega."

Požiūris: R.Klimašauskienės teigimu, jei yra noro – yra ir galimybių realizuoti save ne vien šeimoje.

Toks buvo tas disertacijos rašymo etapas. Prieš keletą metų – dar vienas etapas: Rūta Vilniaus universitete Medicinos fakultete studijavo podiplominėse trejų metų studijose "Darbas su suaugusiųjų grupėmis organizacijose". Tuo laiku penkis kartus per metus po tris dienas per savaitę nuo ryto iki vakaro tekdavo išvykti mokytis. Laimė, vyresnieji vaikai jau buvo dideli, tai mažąja kartu su tėčiu puikiai pasirūpindavo.

Daugiavaikė mama pripažįsta – vyresnieji vaikai jai buvo didžiulė parama, jų pagalbos prireikus galėjo paprašyti, ir už tai ji labai jiems dėkinga. Stengdavosi neužkrauti jiems mažosios nuolatinės priežiūros darbų, tačiau, esant būtinybei, ramiai palikdavo su vyresniais.

Nesinori tapti vienpusiu žmogumi, su kuriuo tik apie vaikų maistą galima pasikalbėti. Nors tas jokiu būdu nėra blogai, bet norisi daugiau sričių matyti, nes žmogaus gyvenimas ne vien tik vaikų auginimas.

"Aš labai atsargiai žiūriu į mamų pasakymus: "Viską pasidarau pati, viską spėju: ir vaikus prižiūrėti, ir darbus pasidaryti, ir verslą išvystyti." Ar tikrai? Para turi ribotą valandų skaičių. Nėra taip, kad vienas viską gali padaryti. Bent jau aš tokių atvejų savo aplinkoje nežinau arba nematau. Paprastai kažkas dalijasi tuo krūviu su tavimi. Man atrodo, kad vienam žmogui viską daryti ir suspėti yra ypač sudėtinga, kažkuri sritis tikrai nukenčia. Liūdna, jei tai būna vaikai", – sako R.Klimašauskienė, savo personalo konsultacijų ir mokymų verslą pradėjusi vystyti, kai jauniausioji dukra buvo dar visai maža.

Užsidaryti namuose neviliojo

Dažnai moterys pagimdo vieną, antrą vaiką, ir, jeigu tik finansinės galimybės leidžia, lieka namie, tampa visais besirūpinančia namų siela.

Paklausta, ar niekad nesinorėjo tiesiog likti su vaikais namie, R.Klimašauskienė prisimena: "Kai susilaukiau vyriausios dukros, buvau studentė, labai jauna. Tada turėjau metus akademinių atostogų. Po tų vadinamųjų atostogų sakiau: "Ne, ne, ne, jau čia tikrai ne man, daugiau niekad nenorėsiu tiesiog sėdėti namie.". Kai po trejų metų gimė antrasis vaikas, pusmetį paauginau ir vėl grįžau į mokslus, nes laukė magistrantūra, doktorantūra. O kai sūnui buvo maždaug dveji metai, be mokslų, pradėjau dar ir dirbti. Nesinorėjo likti namie."

Kai gimė mažoji, pasak Rūtos, buvo dar kitokia situacija. Tikėjosi, kad vaikutis daug miegos, o ji galės verslo reikalus spręsti. Bet dėl tam tikrų sveikatos problemų nuo dukrytės nelabai galėjo atsitraukti ilgesniam laikui. Tad laikotarpis, kol ji paaugo, buvo gana sudėtingas, kupinas įtampos.

Bet ir jis ilgam namie neuždarė. "Nors rūpinimasis namais ir juose augančiu kūdikiu yra malonus, smagus ir tikrai teikia džiaugsmo, bet kartu norisi ir profesinėje srityje save realizuoti, – sako Rūta. – Galų gale juk jaučiu, kad turiu ir kompetencijų, ir patirties, ir galimybių, ir gebėjimų, ir aplinkos poreikis naudotis mano žiniomis ir patirtimi yra."

Žinoma, kai pradėjo veiklą, daug klausimų buvo: ar verta, ar reikės jos paslaugų, ar seksis? Bet kai yra noro, stengiesi išnaudoti galimybes ir save realizuoti ne vien tik namuose – jos manymu, tai irgi yra svarbu.

"Nesinori tapti vienpusiu žmogumi, su kuriuo tik apie vaikų maistą galima pasikalbėti. Nors tai jokiu būdu nėra blogai, bet norisi daugiau sričių matyti, nes žmogaus gyvenimas – ne vien tik vaikų auginimas, – sako R.Klimašauskienė. – Galų gale vaikai juk kažkada užaugs. O kas aš tada būsiu? Ką aš tada veiksiu? Tarsi nebelieka manęs kaip asmenybės."

Vaikai, anot pašnekovės, nėra kažkokia priemonė tėvų patogumui. Vaikai yra atskiri žmonės. Jos, kaip mamos, tikslas – užauginti maksimaliai atsakingus ir savarankiškus vaikus. Vadinasi, nuo pat gimimo turi juos pagal amžiaus tarpsnius mokyti savarankiškumo, o atėjus laikui – paleisti. Čia jau mamai iššūkis – baisu, kad klaidų kažkokių padarys. Norisi apsaugoti, bėgti ir kloti jiems pagalves po kojomis. Bet juk negalės visą laiką jų saugoti, jie patys turi išmokti.

"Todėl man ir yra svarbu turėti veiklą, kuri man įdomi, smagi, svarbi, reikalinga. Man, kaip žmogui, – ne mano vaikams, ne mano vyrui, ne mano draugams, ne tėvams, o man. Nes tai yra mano gyvenimas. Vaikai daug gyvenimui duoda, bet, jiems išėjus, tas mano gyvenimas neturi pasibaigti – jis turi tęstis", – svarsto R.Klimašauskienė.

Svarbi pareiga ir disciplina

Verslininkė teigia neturėjusi galimybių griežtai atriboti darbo ir asmeninių reikalų, ypač kol verslas dar nebuvo išvystytas: dirbo iš namų, tad darbas su gyvenimu nuolat susipindavo. Vėliau išsinuomojo biurą, bet, užklupus karantinui, didžiąją dalį laiko vis tiek praleisdavo namie. Juo labiau kad ir mažiausioji dukra mokėsi nuotoliniu būdu iš namų.

Komanda: vyresnieji vaikai Rūtai – didžiulė parama, jų pagalbos prireikus, jos visada sulaukia ir už tai jiems labai dėkinga.

"Žinoma, stengiuosi atsiriboti nuo darbo reikalų, ypač savaitgaliais. Bet tikrai ne visada tai pavyksta padaryti – tiesiog dėl to, kad yra darbų, kuriuos privalau padaryti iki tam tikros datos, negaliu kažkur nustumti, – sako Rūta. – Mano įmonė labai maža, tad dažnai nėra kam manęs pakeisti ar su kuo darbus dalytis."

Pašnekovė kartais išgirsta kitus sakant: "Oi, kaip tau gerai, gali pati nuspręsti ir darbus, kaip nori, planuotis, gali vidury dienos išeiti kavos išgerti į kavinę." Taip, ji gali. Bet yra ir kita, mažiau matoma to pusė: tą valandą, kurią praleidžia, tarkime, išėjusi pasigrožėti sakuromis, turi atidirbti vakare, nes darbus, kuriuos yra įsipareigojusi padaryti savo klientams, vis tiek turi padaryti laiku. Tokie to savarankiško planavimo ir savo verslo pranašumai ir trūkumai.

Kuriant savo verslą pareigos jausmas, disciplina labai svarbu, nes jei to nebus, jei nuvilsi klientus – juos tiesiog prarasi.

"Stengiuosi darbus susiplanuoti taip, kad savaitgalius galėčiau skirti poilsiui, nes kai nepailsi, tai ir darbas ne toks produktyvus, kokybiškas. Ypač kai dirbti reikia ne kojomis, ne rankomis, o galva", – sako R.Klimašauskienė.

Paklausta, ar iš vaikų yra sulaukusi priekaištų, kad darbas svarbesnis nei jie, sako, jog tiesiogiai – ne, tačiau, jiems augant, būdavo visko. Ypač tada, kai nustatydavo taisykles, ribas, pareigas, kai reikalaudavo atsakomybės už savo veiksmus.

"Kai kurios mamos sako: mes labai gerai sutariame su vaikais, esame geriausi draugai. Dabar aš jau galbūt ir galiu pasakyti, kad esu savo suaugusių vaikų draugė. Tačiau kol vaikai augo, mano kaip mamos užduotis tikrai nebuvo būti vaikui draugu. Mano užduotis kur kas didesnė – padėti vaikui užaugti ir tapti savarankiškam bei atsakingam, vertybiškai stipriu žmogumi. Ir čia kalbu visai ne apie meilę ar nemeilę vaikams. Meilė, pagarba – savo ruožtu. Tėvai atsakingi ne tik už ugdymą, bet ir už saugumą, tinkamas sąlygas vaikui. Taip pat jie turi matyti plačiau, suvokti: tai, kaip aš su vaiku elgiuosi dabar, turės įtakos jam kaip asmenybei, kaip savarankiškam žmogui ateityje. Ir jeigu aš dabar nesugebu kaip mama išsireikalauti atsakomybės, koks tas mano vaikas užaugs? Be atsakomybės ir gebėjimo savarankiškai priimti sprendimus. Tai ar mano kaip mamos užduotis įvykdyta?"

Reikia pasitikėjimo savimi

Ar moterims versle yra sunkiau nei vyrams? Ar yra tam tikrų stereotipinių požiūrių? Ir taip, ir ne. R.Klimašauskienės teigimu, galima susidurti su tam tikromis nuostatomis ar stereotipais.

Tačiau svarbu ir tai, kiek esi kompetentingas specialistas ir kaip priimi tuos stereotipinius požiūrius. Jei esi stiprus savo srityje, turi pasitikėjimo savimi ir tam tikrą stuburą, nebijai konfrontuoti tose situacijose, kur tau atrodo, kad reikia, ypatingų skirtumų nebelieka. Tad, anot pašnekovės, reikia ir pasitikėjimo savimi. Bet jo kiekvienam reikia – tiek vyrui, tiek moteriai.

Kitas dalykas – bendras visuomenės suvokimo ir požiūrių kontekstas. Pasauliniai tyrimai ir statistiniai duomenys rodo, kad moterys, deja, vis dar tos, kurioms tenka pagrindinis namų ruošos darbų, vaikų priežiūros ir ugdymo krūvis, o tai yra maždaug 2–3 papildomos valandos kiekvieną dieną, kai kurių tyrimų duomenimis, netgi daugiau. Pavyzdžiui, OECD tyrimų duomenimis, Lietuvoje moterys neapmokamiems darbams namuose skiria beveik 300 minučių per dieną, vyrai – apie 150 minučių. Moterys namuose dar dvi ar tris valandas per dieną plauna grindis, gamina vakarienę, rūpinasi vaikais ir pan. Tyrimai rodo, kad tiek laiko skiria virš 80 proc. dirbančių moterų. Tai daroma atsisakant arba savo poilsio, arba savo laisvalaikio. Maždaug du trečdaliai (apie 74 proc.) vyrų šiems darbams skiria mažiau nei valandą per dieną.

"Iš šios laiko paskirstymo perspektyvos žiūrint, žinoma, moterims versle sunkiau. Ir čia labai pagelbėja du dalykai: buvimas Kauno verslo moterų tinkle, tarpusavio parama ir palaikymas, šeimos ir artimųjų supratimas ir dalijimasis buities darbais", – sako R.Klimašauskienė.

Pavyksta, kai darai

Paklausta, ką patartų moterims, kurios norėtų imtis savo verslo, bet bijo žengti tą žingsnį, Rūta konkreti: nebijoti ir daryti.

"Aš pati iki šiol bijau, kai ką nors naujo pradedu daryti, – juokiasi verslininkė. – Visada yra baimės ir nerimo. Tai natūralu, žmogiška. Būtų labai keista, jeigu nieko nebijotume ir dėl nieko nesijaudintume. Kažkokiais robotais taptume. Jeigu yra idėja, noras ir vizija, tai tikrai labai raginčiau ir skatinčiau daryti. Geriau pabandyti ir, net jei nepavyktų, pasimokyti iš klaidų, negu gailėtis dėl to, kad net nepabandei."

Pašnekovės teigimu, kai pradedi daryti, tada ta veikla pradeda vystytis, o kol viskas galvoje – taip ir lieka tik idėjos. Pradėjus po truputį idėjas įgyvendinti, žiūrėk, viena su kita pradeda klijuotis. Juo labiau kad dabar ir paramos formų yra įvairių – tiek konsultavimo, tiek mentorystės, net finansinės paramos galima gauti savo veiklai pradėti ar vystyti.

"Tad aš tikrai raginčiau išdrįsti, pabandyti, o ne galvoti, kaip būtų gerai, jeigu kažkas būtų, bet taip ir nepasijudinti, – sako R.Klimašauskienė. – Jeigu nieko nedarai, nieko ir neįvyksta. O pasidaro, kaip mes juokaujame, paprastuoju – darymo – būdu. Tiesiog imi ir darai. Jeigu labai sudėtinga – susiskaidykite mažesniais žingsneliais. Susiraskite bendraminčių būrį, įsijunkite į veiklias moteris vienijančias organizacijas, nes buvimas tarp panašiai mąstančių žmonių suteikia daug vidinės stiprybės. Ir – pirmyn!"