Socialiniai ekonominiai santykiai

Raudondvario dvaras yra mažai tyrinėtas kaip socialinių ekonominių santykių erdvė, kaip dvaro administratorių, tarnų gyvenamoji erdvė. Dvarą tyrinėję istorikai dažniausiai rašė apie medžioklę, parką ar kitus Raudondvario dvaro kasdienybės elementus. Norėtųsi panagrinėti dvaro kasdienybės raišką žvelgiant ne tik į aristokratų gyvenimus, bet ir į socialinės kasdienės rutinos bei materialinės aplinkos kontekstus. Tyrimui pasirinkti du kasdieniškumo kontekstai: Tiškevičių dvaro šventės ir kasdienybė Raudondvario dvare.

Rengiant šį straipsnį remtasi Marijonos Čilvinaitės 1967 m. surinkta etnografine medžiaga. Jis papildytas Raudondvario dvaro archyvine ir kita istoriografine medžiaga.

M.Čilvinaitė buvo surinkusi duomenis iš kelių dvaro tarnų, dirbusių Raudondvaryje XX a. pradžioje. Šis šaltinis, lyginant jį su panašiais tarnų atsiminimais iš kitų dvarų, archyviniais šaltiniais bei istorikų tyrinėjimų duomenimis, vertintas kritiškai.

Dvaro šventės ir rutina

Raudondvario kasdienės rutinos centre dažniausiai būdavo ne patys Tiškevičiai, kurie čia lankydavosi epizodiškai, o dvaro administracija ir tarnai. Jų skaičius dažnai svyruodavo nuo 70 iki 120 žmonių. Tai priklausė nuo įvairių ūkinių, asmeninių reikmių. Tiškevičiams dažniau lankantis savo rezidencijoje buvo padidinamas liokajų skaičius. Mažamečių ar mokyklinio amžiaus vaikų poreikiai nulemdavo guvernančių, mokytojų pareigybių skaičių. Tą patį reikėtų pastebėti ir apie Tiškevičių pramogas, kurioms buvo reikalingas orkestras ir dainininkai, sodininkai, prižiūrintys parką bei žiemos sodus, ar gausi arklidžių tarnyba. XIX a. Raudondvario dvaro administracija turėjo aiškią struktūrą, kuri atitiko dvaro, kaip rezidencinio-ūkinio vieneto, poreikius. Pagrindiniai administraciniai vienetai – tarnybos – atliko jiems skirtas funkcijas.

Iš viso XIX a. dvare buvo apie 9–10 tarnybų (remiantis 1830 m., 1851 m. etatų tabeliu). Dvaro rezidenciją aptarnavo Tiškevičių rezidencinė, virtuvės, sodo, arklidžių tarnybos. Raudondvario ir aplinkiniams dvarams, kaip ūkiniams vienetams, buvo reikšmingos visų Tiškevičių dvarų, speciali Raudondvario dvaro rezidencija, statybos, miškų, gydymo ir matininkų tarnybos.

Guvernantė – elitinėje tarnyboje

Į rezidencinę dvaro tarnybą įėjo kapelmeisteris, guvernantė, mokytojai, kamerdineris, liokajai, garderobininkė. Iš viso šioje tarnyboje buvo apie 25 darbuotojai, betarpiškai susiję su Tiškevičiams teikiamomis paslaugomis. Dalis šiai elitinei tarnybai priklausiusių žmonių gaudavo gana aukštus atlyginimus. Antai guvernantė per metus gaudavo apie 900 sidabro rublių, dailės mokytojas (juo XIX a. viduryje buvo žymus tapytojas Aleksandras Sledzinskis) – 288, gydytojas – 250. Liokajams, asmeniniams sargybiniams (šias pareigas ėjo kazokai), skalbėjoms ir kitiems tarnams skirti gerokai mažesni atlyginimai. Likusios šios dvaro tarnybos gyvenimas apmirdavo išvykus grafams (dalis patarnautojų išvykdavo su šeimininkais). Tuomet dvaras paskęsdavo kasdienėje rutinoje, susijusioje su dvaro pastatų, rūmų menių, žiemos sodų, parko ir arklidžių priežiūra. Tuomet vežikams, liokajams ir tarnams nereikėdavo taip kruopščiai rūpintis savo uniformomis ir kasdieninėje veikloje laikytis procedūrų.

Dauguma dvaro tarnų gyveno oficinose, virš oranžerijos ir kituose pastatuose. Daliai liokajų, raštininkams, kai kuriems dvaro amatininkams buvo leista laikyti gyvulius. Jų ganykloms ir daržams skirti sklypai arba dalis atlygio mokėta natūra. Dvaro administraciją jungė ir kiti ryšiai. Pavyzdžiui, jie kartu maitinosi valgomajame, esančiame prie virtuvės.

Pasitikdami apšviesdavo gatvę

Dvaro gyvenimo ritmas kardinaliai pasikeisdavo grįžus Tiškevičiams. Buvo laikomasi ritualų. Svarbiausias jų – iškilmingas grafų sutikimas. Tuomet pagrindinė gatvė nuo pat Salomiankos kaimo būdavo iliuminuojama. Ponų pasitikti susirinkdavo visos dvaro tarnybos, o ritualas prasidėdavo nuaidėjus priekyje keturkinkės karietos jojančio pasiuntinio žalvarinio trimito garsams ir pasirodžius jo aukštai iškelto žibinto šviesoms. Prie apšviestų rūmų susirinkdavo pagrindinės dvaro tarnybos. Tuo pat metu virš pilies iškildavo mėlynos ir geltonos spalvų vėliava su Lelivos (Tiškevičių giminės) herbu. 1903 m. jaunojo Benedikto Jono Tiškevičiaus vestuvių proga pastatyti iliuminuoti vartai su jo inicialais.

XX a. pradžioje jo tėvai Benediktas Henrikas Tiškevičius su žmona Elžbieta, tik išlipę iš karietos, dažniausiai skubėdavo į antrame pilies aukšte įkurtą jaukų žiemos sodą vadintą Rojaus sodu. Šis sodas buvo itin brangus Tiškevičiams, tad raktus nuo šios patalpos turėjo tik jie patys ir sodininkas.

Panašios, tačiau mažiau pompastiškos ceremonijos kartodavosi atvykus garbiems svečiams. Tokių sutiktuvių ceremonijų būdavo laikomasi medžioklių ir kitų švenčių metu. Medžioklėse laikytasi tam tikrų specifinių ritualų. Medžiotojai į medžioklę vykdavo šešiais ekipažais. Su vyrais vykdavo ir moterys, kurios laiką leisdavo specialiai paruoštose altanose.

Tarnaitei dovanojo dvarelį

Šventėms pasibaigus prasidėdavo kasdienė rutina. Tarnai laikydavosi griežtų taisyklių ir procedūrų. Maisto ponams ruošimas, jo pateikimas, serviravimas buvo griežtai reglamentuotas ir standartizuotas. Už maisto saugojimą buvo atsakingas dvaro prižiūrėtojas, vadintas vachmistru. Jis prižiūrėjo sandėlius ir ledainę. Maisto produktus pagal prašymą jis perduodavo vyriausiajam virėjui (XIX a. viduryje virtuvės tarnyboje buvo penki virėjai, pagalbininkas ir sargas; XX a. pradžioje ši komanda sumažėjo iki dviejų virėjų ir pagalbininkės). Vyriausiasis liokajus buvo atsakingas už stalų paruošimą, serviravimą, o vėliau – patarnavimo organizavimą. Pagamintas maistas liokajų iš virtuvės buvo nešamas į bufetą, o iš bufeto jau kitas liokajus patiekalus patiekdavo ant stalo. Akivaizdu, kad tarnų darbe galėjo pasitaikyti aplaidumo. M.Čilvinaitė užfiksavo buvusių dvaro darbuotojų pasakojimus apie stambius tarnų piktnaudžiavimus, vis dėlto, matyt, to buvo nedaug. Kita vertus, patys Tiškevičiai tarp tarnų turėjo numylėtinius. B.H.Tiškevičiui tokia mėgstama tarnaite buvo tapusi išsilavinusi medžioklio dukra Felicija. Ją Tiškevičiai vadino mūsų bitele, o už gerą tarnybą jai padovanojo dvarelį. Nepakeičiamais dvare buvo tapę ir kai kurie dvarų valdytojai, su kuriais Tiškevičiai aktyviai susirašinėjo, ir būdami toli nuo savo dvarų privalėjo jais pasitikėti.

Raudondvario kasdienybę sudarė ne tik ritualai ir rutina, bet ir materialioji aplinka. Aldonos Snitkuvienės (A.Snitkuvienė, Raudondvaris. Grafai Tiškevičiai ir jų palikimas. Vilnius, 1998) ir kitų Raudondvario istorikų tyrinėjimai rodo, kad tam buvo skiriama itin daug dėmesio. Pradedant indais, liokajų livrėjomis, baldais, kambarių interjeru, baigiant dvaro biblioteka, dėmesys supantiems tinkamiems daiktams buvo prioritetinis. Atlikti tyrimai rodo, kad Tiškevičiai mėgo prabangą, daugiau ar mažiau rafinuotas pramogas: buriavimą, medžioklę, kamerinę muziką, fotografiją ir kitas XIX a. pabaigos naujoves.