– Kaip kilo idėja jums, Kauno kolegijos dėstytojai, dalyvauti tokioje misijoje?

– Maždaug prieš metus odontologams skirtame laikraštyje radau straipsnį, kuriame buvo aprašyta, kaip viena Lietuvos odontologė su keturių žmonių komanda dirbo Afrikoje. Sužinojau, kad lietuviai, bendradarbiaudami su ne pelno siekiančia organizacija "Kinga Africa", išvyko gydyti ten gyvenančių žmonių. Jau tada pamaniau, kad galėčiau puikiai prisidėti prie iniciatyvos ir įsilieti į šią komandą. Jos odontologės, o aš dantų technikė, todėl mano specialybės žinios ten tikrai praverstų. Pasakiau sau: aš ten turiu būti.

– Ar tai valstybės remiamas projektas? Jame raginote dalyvauti ir Medicinos fakulteto studentus?

– Tai privati iniciatyva. Ta mergina, apie kurią tada skaičiau straipsnį, – odontologė Eglė Vindašiūtė. Ji ir organizacijos "Kinga Africa" vadovas Francis Muthama buvo pagrindiniai organizatoriai. Susisiekiau su jais, ir man pavyko prisidėti. Šiemet lietuvių komanda buvo gerokai didesnė, į Afriką vyko keturiolika žmonių. Iš Kauno kolegijos Medicinos fakulteto – aš ir antrakursė studentė Aistė Lapinskaitė, išdrįsusi priimti iššūkį ir turėjusi galimybių vykti taip toli. Ji man buvo tikrai didelis ramstis.

– Žinau, kad negražu aptarinėti finansinius klausimus, bet vis dėlto smalsu, kieno lėšomis visa tai vyksta? Juk viskas kainuoja – pragyvenimas, įrankiai, medžiagos?

– Kai kurios Lietuvos įmonės, organizacijos mus parėmė medžiagomis. Patys apmokėjome pragyvenimo, kelionės išlaidas. Kadangi veikla vykdoma jau antrus metus, afrikiečiai sugebėjo įsigyti kai kurių medžiagų, odontologinių kėdžių. Anksčiau pacientai buvo sodinami ant paprastų plastikinių kėdžių.

– Kur tiksliau dirbote, kokiomis sąlygomis? Ką įdomaus pamatėte?

– Vykome į Keniją, Mačiachos provinciją. Kenijoje yra beveik 42 mln. gyventojų ir tik 1 tūkst. odontologijos specialistų. Jų paslaugų prieinamumas labai sudėtingas, daugybė gyventojų visai neturi dantų arba kamuojasi kęsdami jų skausmą.  Mūsų misijos tikslas buvo suteikti pirmąją pagalbą. Darbo sąlygos – sunkios. Karštis, du stalai, kėdės – tai visa laboratorija. Kaip sugalvojome, kaip ką įsirengėme, taip ir dirbome. Taigi, į klausimą, kokios buvo mūsų darbo sąlygos, atsakyčiau paprastai: jokių. Netgi elektros tiekimas buvo ribotas.

– Ką tokiomis sąlygomis nuveikėte, kaip bendravote su pacientais?

– Ryte atvykdavome į darbo vietą – laikiną odontologijos stovyklavietę, kurioje būdavo susirinkę nuo 50 iki 150 žmonių. Dirbdavome, kol būdavo šviesu. Lauke atlikdavome pirminę pacientų burnos būklės apžiūrą, pamatuodavome kraujospūdį ir priimdavome sprendimus, ką daryti: kariesą gydyti, plombuoti, protezuoti. Šių paslaugų žmonės laukdavo tiesiog stovėdami eilėje. Aptarnavome absoliučiai visus, neliko nė vieno, kurio nebūtume spėję apžiūrėti. Tiesa, protezavimo galimybės buvo labai ribotos. Kai  jau nebegalėjome priimti daugiau pacientų, jie liūdėjo. Guodėme, tikėdamiesi jiems padėti kitais metais.

– Gal suskaičiavote, kokiam būriui žmonių pagelbėjote?

– Per dešimt darbo dienų sugebėjome aptarnauti 1 200 žmonių, pagaminome 69 plokšteles. Sukomės taip greitai, kaip tik sugebėjome. Kitais metais tikrai būtina surinkti dar didesnę komandą, kad būtų galima dirbti dar produktyviau.

Vykdama į Afriką negalvojau, kiek išleisiu pinigų. Man rūpėjo, ką ten galiu nuveikti. Tokios kelionės nėra pramoga, tai juodas darbas, neskaičiuojant laiko nei jėgų.

– Kaip afrikiečiai vertino jūsų paslaugas, kokie jie apskritai?

– Afrikos žmonės labai paprasti. Jie nėra vartotojai, nekonkuruoja šioje srityje vienas su kitu. Tačiau jie pasipuošę, šypsosi, džiaugiasi, kantriai laukia ir niekur neskuba. Jie gyvena sėslų, ramų gyvenimą, o poreikiai daug mažesni negu mūsų. Dėl dantų gydymo vieni labai džiaugėsi ir gebėjo tai parodyti, o kiti – atvirkščiai, kuklinosi, buvo drovūs. Vis dėlto buvo labai smagu matyti, kaip išėję į lauką mūsų pacientai švytėjo, smalsuoliams demonstravo dantis, visi vienas dėl kito nuoširdžiai džiaugėsi. Net ir mes išeidavome į lauką pasisemti gerų emocijų.

– Ką jums pačiai davė ši misija?

– Kenijoje įgyta patirtis sustiprino mano pasitikėjimą savo profesionalumu. Teko dirbti be išankstinio plano, spręsti tokias netikėtas problemas, kurių čia niekada nepatiriu. Sėkmingai priėmusi sprendimus atradau daugiau laisvės savyje ir kituose. Grįžusi iš Afrikos supratau, kad noriu į ją grįžti. Nepaisant, kad ten žmonės gyvena skurde, ne visada turi ką valgyti, vaikai net neturi batų, žaidžia su akmenukais. Bet vis tiek jie šypsosi! Supratau, kaip mums trūksta pozityvumo. Juk esame visko pertekę.

– Tai kokius ateities planus kuriate?

– Norėčiau nuvykti į Afriką ir kitais metais. Savanorystės idėja man labai artima, nes tai tiesiog kitoks keliavimo ir kultūrų pažinimo būdas. Į penkių žvaigždučių viešbutį nuvykti lengviausia, tačiau nemanau, kad tai nuteikia apmąstymams, naujiems potyriams. Savanoriaujant galima pažinti tikrąją tautų kultūrą, to nepatirsi  išblizgintose pakrantėse, skirtose turistams. Afrika iš tiesų mane užbūrė, ten liko mano širdis.

– Ką patartumėte tiems, kurie dar svarsto apie jūsų nueitą kelią?

– Vykdama į Afriką negalvojau, kiek išleisiu pinigų. Man rūpėjo, ką ten galiu nuveikti. Tokios kelionės nėra pramoga, tai juodas darbas, neskaičiuojant laiko nei jėgų. Darėme viską, ką galėjome. Nuovargis beprotiškas. Klauskite savęs, ar to norite, ir, svarbiausia, kodėl jums to reikia. Mes savo darbus parduodame kasdien, bet gal galima padaryti kažką neparduodamo? Kažką, ko nenupirksi už pinigus.