Petras Mikelionis per 40 darbo metų yra užkopęs visais Kauno rajono savivaldos laipteliais: nuo sovietinės deputatų tarybos nario iki šiuolaikinės savivaldybės mero. Šiandien vicemero postą užimančiam P.Mikelioniui yra tekę ir taikyti šeimas, ir nuo armijos gelbėti "Žalgirio" krepšininkus.

Į Vilnių nenorėjo

Į Kauno rajoną P.Mikelionis atsikraustė baigęs vidurinę mokyklą, čia neseniai atšventė savo 75-ąjį jubiliejų. Per tiek metų politikas turi sukaupęs ir didžiulės politinės patirties, ir daugybę istorijų.

Beje, papūtus nepalankiems politiniams vėjams, jam teko patirti ir nemalonią bedarbio dalią. "Kvailas jausmas būti be darbo nors ir du, tris mėnesius. Neturi ką veikti. Šnekiesi, bandai ieškoti darbo. Aš neįpratęs prašyti, bet ilsėtis nesinorėjo. Nerasdavau vietos be darbo. Sunkiai pakęsdavau šitą situaciją. Tad įsivaizduoju, kaip ir kitiems būna sunku praradus darbą", – atsiduso vicemeras.

Tačiau ir tuomet pasiūlymus dirbti ne Kauno rajone jis atmesdavo net negalvodamas. "Niekada nesakydavau, kad man netinka kuris nors darbas, nes norėjosi dirbti. Bet atmesdavau pasiūlymus kituose miestuose, rajonuose. Persikelti man buvo visiškai ne prie širdies", – atviravo P.Mikelionis.

Jį ne kartą kvietė dirbti ir gyventi Vilniuje, bet vos atsikraustęs į Kauno rajoną sakydavo, kad iš čia niekur nevažiuos. "Kas patraukė? Ogi pakaunės apylinkės. Kur dar Lietuvoje yra tokių grožybių? Čia į Nemuną suteka daug upių: Dubysa, Nevėžis, Neris. Čia – darbštūs, geri žmonės", – vardijo pašnekovas.

Daugėjant gyventojų – nauji iššūkiai

Su pertraukomis keturis dešimtmečius Kauno rajono savivaldoje sukęsis P.Mikelionis dabar kaip pirmasis mero pavaduotojas yra atsakingas už rajono ūkio reikalus – komunalinį ūkį, kelių transportą, urbanistiką.

Nors Kauno rajonas daugeliu aspektų lenkia kitus rajonus, tačiau vicemeras nelinkęs snausti ant laurų.

"Labiausiai džiugina tai, kad gyventojų skaičius Kauno rajone kasmet vis auga, kai kitur jų mažėja. Gyventojų pas mus kasmet padaugėja maždaug po tūkstantį. Smagu, kad rajone daug jaunų žmonių, kyla daug namų", – kalbėjo politikas.

Ir tuoj pat priduria: "Negalime pasigirti, kad viskas idealu. Pavyzdžiui, gauname nepakankamai lėšų keliams tvarkyti. Kartu su naujakuriais atsiranda ir naujų problemų. Reikia tiesti naujas gatves, reikia daugiau darželių, mokyklų. Bandome ieškoti sprendimų", – teigė pašnekovas.

Skriaudžiamų žmonų skambučiai

Per atkurtosios nepriklausomybės metus Kauno rajonas kaip ir visa Lietuva labai pasikeitė – išdygo naujų gyvenamųjų kvartalų, renovuota kultūros vertybių, nutiesta naujų kelių. Vis dėlto P.Mikelionis pastebėjo, kad pagrindinės gyventojų problemos išliko tos pačios.

Ir dabar, ir anksčiau vienos aktualiausių bėdų buvo nepriteklius, nesantaika šeimose. Šias problemas jam teko padėti spręsti dar gerokai anksčiau, nei buvo išrinktas į deputatų tarybą, kuri yra šiuolaikinės savivaldybės atitikmuo.

"Anksčiau kaimo gyventojas, aplankius džiaugsmui ar skausmui, dėl laidotuvių ar vestuvių kreipdavosi į ūkio vadovą. Jis suteikdavo transportą, sušelpdavo pinigais. Galų gale spręsdavo nesantaiką šeimoje. Dėl visko žmonės skambindavo ūkio vadovui", – vadovavimo Pagynės paukštininkystės tarybiniam ūkiui metus prisiminė P.Mikelionis.

"Pamenu, kartą skambina moteris: gelbėkite, vyras su kirviu vaikosi. Sakau, tuoj atvažiuoju. Ji man: tik atsargiai, nes užmuš. Važiuoji, pasišneki ir susišneki. Niekas nėra grasinęs dėl to, kad atvažiuodavau raminti. Moterys skambindavo dėl įvairių bėdų", – pasakojo vicemeras.

Dabar socialines problemas sprendžia ne savivaldybė, o seniūnijos, tačiau tokių pagalbos skambučių jis vis tiek sulaukia.

Kada buvo lengviau priimti sprendimus savivaldoje? "Žinoma, kad dabar. Bet juos priėmus ne visada pavyksta įgyvendinti dėl lėšų stokos. Biudžetą juk ne mes formuojame. Skaičius mums pateikia Finansų ministerija", – kalbėjo politikas.

Lėmė atsitiktinumas

Savivaldoje P.Mikelionis atsidūrė sovietmečiu. "Jeigu tokią, kokia ji buvo tuomet, galima vadinti savivalda. Vykdomieji komitetai tada buvo tik kaip priedas prie partijos komitetų", – šyptelėjo vyras. Ir leidosi į prisiminimus.

Gimęs ir augęs vaizdingose Veisiejų apylinkėse, į Kauno rajoną atvyko pasirinkęs studijas tuometėje Žemės ūkio akademijoje. Spręsdamas, ką studijuoti, jis svyravo tarp žemės ūkio ir žurnalistikos. Vis dėlto į pastarąją stoti nė nemėgino – pabijojo milžiniškos konkurencijos, reikėjo apčiuopiamesnių garantijų, kad taps studentu.

"Į žurnalistiką buvo dideli konkursai. Jeigu būčiau neįstojęs, būtų paėmę į sovietinę armiją. O jos stengiausi išvengti. Todėl nenorėjau rizikuoti. Be to, į žemės ūkį stojo daug mano draugų", – priežasčių kamuolį vyniojo vicemeras.

Tai, kad jis liko Kauno rajone, lėmė atsitiktinumas. Tik taip galima vadinti tuomečius privalomus paskyrimus dirbti iškart po studijų.

Tuometės Žemės ūkio valdybos vadovas Vytautas Einoris parinko P.Mikelioniui Panevėžiuko tarybinio ūkio vyr. agronomo vietelę.

Ir kaip pirmieji įspūdžiai darbe? Nenuvylė?

"Panevėžiuke dirbo Povilas Binkis – garsiojo Kazio Binkio sūnėnas. Jis man išrašė šimtasiūlę, guminius batus, žirgą. Dar gavau butą sename name, buvusiame dvare, su dvikojais ir ne tik gyventojais", – šyptelėjo pašnekovas, prisiminęs ūsuotus mažuosius kaimynus.

Buvo ir pranašumų: namas stovėjo prie pat Nevėžio. Tad jaunasis vyr. agronomas kiekvieną rytą galėjo maudytis upėje.

Netrukus jis buvo paskirtas Paukštininkystės ūkio direktoriumi, o iš šio posto – į Kauno rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininkus. "Nebuvo taip, kad mane prispaudė, privertė. Norėjosi save išbandyti. Kai esi jaunas, mintys vietoje nestovi", – prisiminė P.Mikelionis.

Padėjo ir A.Saboniui

Už nuopelnus savivaldai Lietuvos savivaldybių asociacija P.Mikelionį yra apdovanojusi Savivaldos riterio krivūle.

Vis dėlto gražiausios akimirkos iš visų darbo, visuomeninės veiklos metų visai nesusijusios su postais, pastatytomis mokyklomis ar kultūros centrais.

"Labiausiai įstrigo laikas, kai atkūrėme Lietuvos tautinį olimpinį komitetą. Visuomet buvau sporto sirgalius. Buvau aktyvus ir patekau į komiteto asamblėją. Tai buvo 1988-ieji. Komiteto atkūrimas buvo vienas pirmųjų žingsnių Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo link. Tuomet ne visi drįso reikštis, be to, ne visi mėgo sportą. Daug kas slėpdavosi nuo kamerų", – pasakojo P.Mikelionis.

Būdamas sporto aistruolis, jis prisidėjo ir prie "Žalgirio" klubo bei jo žaidėjų gyvenimo. P.Mikelionis yra padėjęs ne vienam jų įstoti mokytis, surasti darbus.

Tie dalykai daryti stengiantis išsaugoti krepšininkus, kad liktų žaisti Lietuvoje. Taip Arvydas Sabonis ir kiti žalgiriečiai tapo tuometės Žemės ūkio akademijos studentais – iš šios aukštosios mokyklos neimdavo į armiją.

"A.Sabonis, žinoma, turėjo lankyti paskaitas. Bet kada jis lankys? Juk žinote aukšto lygio sportininkų užimtumą. Ne tik dėl armijos padėdavome, bet ir darbą surasdavome. Juk oficialių atlyginimų sportininkams, taip pat ir žalgiriečiams, niekas nemokėjo. Krepšininkus dažniausiai įdarbindavome kaimo mokyklose", – prisiminimais dalijosi politikos senbuvis.