Buvo dvasininkų ir kariškių

Parlamentinę demokratiją įtvirtinusiame ir nepriklausomos Lietuvos valstybės pamatus padėjusiame Steigiamajame Seime buvo 112 narių, per beveik dvejus su puse metų pasikeitė 38, tad iš viso jame dirbo 150 parlamentarų.

Parlamentas – savo meto visuomenės veidas, toks, pasak Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojo dr. Artūro Svarausko, buvo ir Steigiamasis Seimas. Jo nariai, anuomet vadinti tautos atstovais, buvo tos tautos veidrodis. Pagal kilmę absoliuti dauguma – iš valstietiškos terpės, šiek tiek – iš stambesnių ūkininkų, bajoriškų šaknų turėjo vienas kitas. Kilusių iš miestiečių buvo nedaug, jie dažnu atveju buvo ne lietuvių, o kitų tautybių atstovai – keli žydai, vienas vokietis.

Seimo nariais išrinkta penkiolika ūkininkų, septyni darbininkai, keturi amatininkai, trylika pedagogų, po vienuolika teisininkų, gydytojų ir vaistininkų, penkiolika valdininkų ir tarnautojų, po tris rašytojus, inžinierius ir agronomus, net septyni kariškiai.

Seime buvo vienuolika dvasininkų. Pasak A.Svarausko, tai buvo specifinis šio ir kitų tarpukario Seimų bruožas. Tuometėje kaimiškojoje visuomenėje dvasininkas buvo ne tik religinis lyderis, bet ir autoritetas. Inteligentijos trūko, tad dvasininkai įsitraukdavo į politiką.

"Mūsų valstybės istorijoje buvo ir toks atvejis, kai dvasininkas ėjo mūsų valstybės prezidento pareigas. Seimo vicepirmininkas Justinas Staugaitis turėjo teisę pavaduoti Seimo pirmininką Aleksandrą Stulginskį, kuris iki prezidento rinkimų ėjo ir šias pareigas. J.Staugaičiui teko pavaduoti A.Stulginskį, tad turėjome dvasininką, einantį prezidento pareigas", – pasakoja istorikas.

Pirmojo parlamento nariai, kaip ir Lietuvos valstybė, buvo labai jauni: trečdalis neturėjo nė trisdešimties metų, 40 proc. buvo nuo 31 iki 40 ir tik dešimtadalis – per 50 metų. Pirmam Seimo posėdžiui turėjęs pirmininkauti vyriausias amžiumi 60-metis žydų frakcijos atstovas Simonas Rozenbaumas nemokėjo lietuviškai, tad ši garbė teko rašytojai ir visuomenės veikėjai 59-erių Gabrielei Petkevičaitei-Bitei.

Į Seimą buvo išrinktos penkios moterys, o per visą kadenciją parlamente jų dirbo aštuonios. To meto Europos kontekste moterų išrinkimas į parlamentą buvo išskirtinumas.

Dabartiniame Seime – 141 narys, bet ir gyventojų Lietuvoje daugiau. Steigiamasis Seimas buvo be okupuoto Vilniaus krašto ir Prancūzijos administruoto Klaipėdos krašto atstovų.

Dabartiniai parlamentarai daug vyresni už savo pirmtakus prieš šimtmetį: 2016 m. išrinkus Seimą, Vyriausiosios rinkimų komisijos skaičiavimu, jo narių vidutinis amžius buvo per 51 metus, o vyriausiam – Juozui Imbrasui buvo net 75-eri. Tačiau reikia turėti omenyje, kad apie 1920-uosius vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė buvo apie 50 metų, o dabar – apie 25 metais daugiau.

2016 m. išrinkti 111 vyrų (76 proc.) ir 30 moterų (24 proc.). Europos kontekste 1920 m. išrinktos penkios moterys buvo daug, o dabar moteriškas ketvirtadalis Seimo rodo atsilikimą nuo europietiško lyčių lygybės standarto.

Mūsų valstybės istorijoje buvo ir toks atvejis, kai dvasininkas ėjo mūsų valstybės prezidento pareigas.

Pagal profesijas skirstyti prasminga nebent išrinktus į dabartinį Seimą pirmą kartą – beveik pusė parlamentarų dirbo ir ankstesnėje kadencijoje ar grįžo čia po pertraukos, tad jų profesija tampa politika. Beje, skirtingai nei prieš šimtmetį, dvasininkų ir kariškių Seime nėra – pagal dabar galiojančius įstatymus į Seimą jie kandidatuoti negali.

Ar dabartinis Seimas – šios dienos visuomenės veidrodis? Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus dr. Lauro Bielinio įsitikinimu, kad ir kas galvotų kitaip, jei rinkimai yra laisvi, vadinasi, parlamentas atspindi rinkėjų socialines ir ideologines nuostatas.

Aktyvumas: rinkimuose į Steigiamąjį Seimą dalyvavo apie 80 proc. rinkėjų. Alytus, 1920-ųjų balandžio 15 d. Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Balsavo apie 80 proc.

Steigiamasis Seimas buvo išrinktas pirmą kartą Lietuvos istorijoje surengtuose visuotiniuose, tiesioginiuose, slaptuose ir lygiuose rinkimuose, vykusiuose 1920-ųjų balandžio 14–16 d. A.Svarausko vertinimu, tai buvo ir savotiškas referendumas. 1918 m. vasario 16 d. atkurta lietuvių tautinė valstybė, bet tik 1920-aisiais, Steigiamajam Seimui paskelbus, ji tapo demokratine Respublika, nustatyta jos valdymo forma – kad būsime ne monarchija ar kokios kitokios valdymo formos valstybė, o Respublika. Balsuodami žmonės ne tik išrinko Seimo narius, bet ir pritarė tokiai valstybės idėjai.

Pasak A.Svarausko, rinkimų įstatymas buvo labai liberalus: nors pavienės asmenybės kandidatuoti negalėjo – varžėsi tik partijų, kuopų, organizacijų, draugijų narių sąrašai, bet jiems užsiregistruoti Vyriausiojoje rinkimų komisijoje užteko savo rinkimų apylinkėje surinkti 50 rinkėjų parašų. Rinkimuose dalyvavo net 31 sąrašas.

Kiekviena partija pati reitinguodavo savo kandidatus, rinkėjas to daryti negalėjo – turėjo visą pasirinktą sąrašą įmesti į urną, tuomet vadintą skrynute. Beje, primena istorikas, sąrašus galėjo spausdinti ne tik Vyriausioji rinkimų komisija, bet ir pačios partijos, tik jo forma turėjo atitikti nustatytą komisijos. Turtingesnės partijos jų išsispausdino, važinėjo po provinciją ir dalijo, tad žmonės ateidavę balsuoti jau turėdami rinkimų biuletenį.

Rinkimai praėjo sklandžiai ir aktyviai. "Kai buvo paskelbta rinkimų data, prasidėjo tikras pilietinio aktyvumo metas: pradėjo steigtis pilietinės organizacijos, partijos, vyko agitacija – buvo leidžiamos brošiūros, lapeliai, laikraščiai, važinėjama po kaimus. Įsitraukė ir valstiečiai. Po Mišių kaimų aikštėse agitatoriai aiškino, kad duos visiems žemės. Valstietis, kad ir mažaraštis, pradėjo suprasti, kad ir nuo jo balso kažkas priklausys", – pasakoja A.Svarauskas.

Pirmame Steigiamojo Seimo posėdyje pirmininku išrinktas A.Stulginskis paskelbė, kad rinkimuose balsavo 90 proc. rinkėjų, bet, pasak A.Svarausko, istorikai spėja, kad galėjo balsuoti iki 80 proc. Apskritai nebuvo aišku, kiek yra balsavimo teisę turinčių žmonių. Daug kas neturėjo pasų, bet užtekdavo parapijos klebono išrašo, kad priklausai tai parapijai, ir su tokiu lapuku jau galėjai eiti balsuoti. Istorikas primena, kad 1919–1920 m. iš Rusijos pradėjo grįžti Pirmojo pasaulinio karo pabėgėliai. Bet prieš rinkimus Lietuvos valdžia į sugrįžusius, visų pirma, žydus, žiūrėjo rezervuotai, baiminosi revoliucijos importo, tad dalis jų neturėjo teisės balsuoti.

2016-ųjų Seimo rinkimų agitacinė kampanija buvo blanki, o savo valią pirmame ture išreiškė kiek daugiau nei pusė rinkėjų, antrame – nė tiek. Beje, dabar Seimas renkamas ne tik pagal partijų sąrašus, bet ir vienmandatėse apygardose, nors daugelis pažangių valstybių, kaip ir Lietuva 1920-aisiais, taiko proporcinę rinkimų sistemą.

Partijos buvo reikšmingos

A.Svarauskas atkreipia dėmesį, kad Steigiamajame Seime į frakcijas ir jų blokus lietuviai skirstėsi pagal ideologiją, o tautinės mažumos – žydai, vokiečiai, rusai, gudai rinkimuose dalyvavo su savo sąrašais, absoliučiai nekreipdami dėmesio į ideologinius skirtumus, tik pagal nacionalinę priklausomybę.

Ištikimybė: istorikui A.Svarauskui imponuoja, kad Steigiamojo Seimo nariai laikėsi ideologijos, kurios laikydamiesi buvo išrinkti į Seimą: jei buvo kairysis, toks ir liko, o jei dešinysis – tai dešinysis. Olgos Posaškovos nuotr.

Partijos tuo metu buvo naujovė. Pasak istoriko, nors jos kūrėsi jau nuo XX a. pradžios, bet tai buvo siauri inteligentijos sambūriai, bet nuo 1918-ųjų pabaigos, ypač artėjant rinkimams, partijos itin suaktyvėjo. "Visas politinis gyvenimas siejosi ne su atskiromis asmenybėmis, bet su partijomis. Partijos buvo reikšmingos ir žmonės su entuziazmu į jas stojo. Tiesa, jos aktyviau veikė miestuose, o kaimuose buvo tik koks įgaliotinis ar kuopa", – pasakoja A.Svarauskas ir priminė, kad tai truko neilgai: netrukus visuomenei atsibodo nesutarimai Seime, ir 1926 m. perversmą nemaža jos dalis sutiko gana apatiškai.

Didžiausia partija buvo Krikščionių demokratų – iki 9 tūkst. narių. Ir Seime didžiausias – 59 Seimo narių – buvo Krikščionių demokratų blokas, kurį sudarė Ūkininkų sąjungos, Darbo federacijos, Katalikių moterų, Krikščionių demokratų partijos frakcijos.

Valstiečių liaudininkų bloke, kurį sudarė Socialistų liaudininkų demokratų ir Valstiečių sąjungos frakcijos, buvo 29 nariai. Kitos buvo mažesnės: Socialdemokratų – 14 narių, Žydų – 6, Lenkų – 3. Seime buvo vienas Lietuvos vokiečių komiteto atstovas. Per visą Steigiamojo Seimo kadenciją buvo du parlamentarai, kurie nepriklausė jokiai frakcijai.

Dabar gausiausia – Socialdemokratų partija, jungianti 16,6 tūkst. narių.

2016 m. į Seimą išrinkti 54 Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS), 31 Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų, kitoms partijoms sekėsi mažiau. Lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga laimėjo aštuonis mandatus, gerokai daugiau nei jų pirmtakai 1920-aisiais, bet reikia neužmiršti, kad anuomet Vilniaus kraštas buvo okupuotas. Beje, nors ir dabar, kaip ir prieš 100 metų, lenkų nacionalinė mažuma į rinkimus eina tautiniu, o ne ideologiniu pagrindu.

2016 m. į Seimą išrinkti septyni lenkų, vienas rusų ir vienas žydų, kiti – lietuvių tautybės parlamentarai.

Prioritetas – žemės reforma

Naujose valstybėse, susikūrusiose Rytų ir Vidurio Europoje po Pirmojo pasaulinio karo, kilo, pasak A.Svarausko, pokarinis ultrademokratizmas – jos norėjo būti demokratiškesnės nei senosios Europos valstybės. Pavyzdžiui, Baltijos šalyse moterys balsavimo teisę jau turėjo, o prancūzės ar šveicarės ją iškovojo tik po kelių dešimtmečių.

1920-ųjų rinkimai vyko su socialinio radikalizmo vėliava. Istorikas pastebi, kad partijos, kurios nieko nežadėjo socialinėje srityje, nieko rinkimuose ir nelaimėjo. Tarp tokių buvo net ir prezidentinė Antano Smetonos Tautos pažangos partija su tokiomis politinėmis žvaigždėmis kaip Jonas Basanavičius, Augustinas Voldemaras, Martynas Yčas.

Žmonėms aktualiausia ir daugiausia linksniuojama spaudoje, mitinguose buvo žemės reforma. Čia pažadais varžėsi visos partijos, išskyrus Tautos pažangos. Žadėjo atimti žemę iš dvarininkų ir nemokamai išdalyti valstiečiams. Pažadas buvo ištesėtas.

Steigiamasis Seimas priėmė daug radikalių ir labai demokratiškų įstatymų – Konstituciją, teisės aktus dėl žemės reformos, nacionalinės valiutos – lito, įtvirtinti vakarietiškos demokratinės, parlamentinės valstybės principai, tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvė, lyčių ir tautų lygybė pagal įstatymą.

Tiesa, pripažįsta A.Svarauskas, pavyko ne viskas. Nebuvo iš ko išlaikyti kariuomenę, tad, kaip ir Pirmojo pasaulinio karo metu, liko rekvizicijos – iš valstiečių buvo nusavinama maisto, pašarų, drabužių. Buvo aiškinama, kad kitaip nebus iš ko išlaikyti kariuomenės ir Lietuvą užims lenkai ar rusai.

Steigiamajam Seimui ne visiškai pavyko spręsti ir socialinius klausimus: ligonių kasų įstatymas, pensijų reikalai lėtai skynėsi kelią. Pasak istoriko, Seimas nesirūpino kultūra. Meno mokyklos, teatro, anuomet vadinto vaidykla, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės galerijos ir kitos kultūrinės idėjos kildavę iš visuomenės ir tik po kažkiek laiko būdavo priimamas įstatymas, meno mokykla ar galerija suvalstybinama.

Seime daugiausia buvo krikščionių demokratų, o jie orientavosi į dominuojantį savo rinkėją – valstietišką, tikinčiąją visuomenę, moteris. Miestiečiams tokio dėmesio nebuvo, netgi atvirkščiai – buvo sakoma, kad kaimas ir taip mus išlaiko, o miestiečiams reikia didinti mokesčių naštą.

Dabartiniai valdantieji – valstiečiai taip pat pridalijo daug pažadų mažinti socialinę ir regioninę atskirtį, žadėjo švietimo, mokesčių, sveikatos apsaugos reformas. Tačiau reformos virto įvairiais draudimais ir ekonomikos dėsniams prieštaraujančiomis idėjomis. Gal todėl žlugo vadinamųjų vaučerių, valstybinių vaistinių ir valstybinio banko idėjos ar užmojis perkelti dvi ministerijas į Kauną.

Taip kilo atlyginimai, pensijos, BVP, valdantieji gyrėsi ir kitomis pergalėmis, bet, pasak konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergio, tai galima lyginti su meteorologo gyrimusi geru oru. Vis dėlto, pasak prof. L.Bielinio, sunku lyginti pirmųjų Seimų – Steigiamojo ir Atkuriamojo – siekius ir pažadus su eilinio Seimo. Istorinių Seimų tikslai strategiškai aiškūs, o eiliniai sprendžia rutininius uždavinius. Tad dabartinis iš ankstesnių išsiskiria tik tuo, kad jo darbotvarkę koregavo COVID-19.

Skraidė kėdės

Steigiamojo Seimo posėdžių salėje būdavę labai karšta. "Niekas parlamentinio darbo patirties neturėjo, bet visi turėjo ryžto viską valstybėje sutvarkyti. Nuo pirmų minučių kilo ginčai, kaip rinkti prezidiumą, ką pirma daryti, ko nedaryti. Buvo ryški ideologinė skirtis tarp kairės ir dešinės, ir net populistiškai buvo akcentuojama – mes tokie, jūs kitokie", – pasakoja A.Svarauskas.

Kai tai sužinojo Seimo nariai, net kėdės skraidė į lenkų frakcijos pusę. Šį incidentą vėl pasigavo Varšuvos spauda ir dar prikūrė, kad vos ne su peiliu lenkų atstovams grasinta.

Daugiausia ginčų ir buvo susiję su ideologiniais, pasaulėžiūros dalykais. Pavyzdžiui, primena istorikas, buvo sunku rasti konsensusą dėl Bažnyčios vietos valstybėje, ginčytasi, ar žemės reformos metu jai priklauso žemė. Daug diskutuota, kokią kurti mokyklą. Krikščionių demokratų idealas buvo konfesinė mokykla, bet paskui sutarta tik dėl privalomų tikybos pamokų. Bet ginčytasi dvejus metus, todėl pradžios mokyklos įstatymą pavyko priimti tik 1922 m. Ginčai virė ir dėl universiteto steigimo. Krikščionys demokratai norėjo, kad pagrindinis būtų teologijos fakultetas, kairieji – kad būtų rengiama daugiau techninių profesijų atstovų, agronomų, teisininkų.

Valdantieji:  Seimo daugumą sudarė Krikščionių demokratų blokas. Kaunas, 1920-ųjų gegužė. Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Į diskusijas dėl Konstitucijos aktyviai įsitraukė ir tautinės mažumos. A.Svarauskas primena, kad aistringos buvo ne tik kalbos. Didžiausias incidentas kilo 1921-aisiais, kai, tvyrant įtampai su Lenkija, trys lenkų frakcijos atstovai parašė Tautų Sąjungai – anuomet svarbiausiai tarptautinei Europos organizacijai – skundą, kad Lietuvoje persekiojamos tautinės mažumos, pažeidžiamos jų teisės. Lenkijos spauda pasigavo tą raštą ir ištiražavo, kad Lietuvoje tautinei mažumai nėra sąlygų gyventi. "Kai tai sužinojo Seimo nariai, net kėdės skraidė į lenkų frakcijos pusę. Šį incidentą vėl pasigavo Varšuvos spauda ir dar prikūrė, kad vos ne su peiliu lenkų atstovams grasinta. Po to lenkų atstovai paliko Seimą", – pasakoja istorikas.

Beje, Seimo nariai nebuvo labai patenkinti ir savo darbo sąlygomis. A.Svarauskas primena, kad 1920 m. Seimo nario alga buvo apie apie 2 tūkst. auksinų plius po 30 auksinų už kiekvieną komisijos posėdį. Seimo pirmininkas A.Stulginskis papildomai gaudavo dar 2 tūkst. auksinų reprezentacinėms išlaidoms. Tačiau buvo minusuojama po 50 auksinų, jei parlamentaras praleido tris iš eilės posėdžius be pateisinamos priežasties. Tai kėlė problemų parlamentarams iš kaimo, kai šie turėjo dirbti sezoninius darbus.

Palyginimui: 1920 m. mokytojo alga, atsižvelgiant į kategoriją, buvo 650–800 auksinų.

Beje, anuomet parlamentarams nebuvo jokių bendrabučių. Vienas Seimo narys net skundėsi Seimo prezidiumui, kad atvažiuoja į Kauną su šeima, tačiau pragyventi algos neužtenka, nes nuomojamų butų trūksta, nuoma labai didelė.

Dėl ko daugiausia ginčijasi dabartinis Seimas? L.Bielinio pastebėjimu, didžiąja dalimi – dėl socialinių ekonominių problemų. Bet yra ir amžinų temų – pavyzdžiui, dėl švietimo reformų diskutuojame visus 30 nepriklausomybės metų, bet taip ir nesutarėme.

Beje, ir dabar kyla skandalų dėl Seimo bendrabučio – dabar jis yra, tačiau kai kurie Seimo nariai piktnaudžiauja juo naudodamiesi.

Dabartinio eilinio Seimo nario alga – 3 414 eurų iki mokesčių, parlamentinėms išlaidoms jie gali išleisti dar kiek per 1 tūkst. Šiais mokslo metais, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto skaičiavimu, vidutinis mokytojo viso etato atlyginimas iki mokesčių – apie 1 200 eurų.

Gyvybiškai svarbūs iššūkiai

Steigiamajam Seimui teko iššūkis ir ginti tėvynę. Vykstant kovoms su Lenkijos kariuomene vieni tai darė ginklu, kiti organizuodami paramą Lietuvos kariuomenei ar telkdami žmones pasipriešinimui. Visi septyni Seimo nariai kariškiai tiesiai iš parlamento išėjo į frontą. Antanas Matulaitis, vienas jauniausių parlamentarų, kautynėse su lenkais žuvo. Tai vienintelis visų iki šios dienos Lietuvos parlamentų narys, dėl Lietuvos net paaukojęs gyvybę.

Kadangi beveik visas Seimas įsitraukė į tėvynės gynybą, nutarta laikinai plenarinių posėdžių nebešaukti, bet buvo įsteigtas septynių narių Mažasis Seimas, veikęs nuo 1920 m. spalio 22-osios iki 1921 m. sausio 17-osios. Jis turėjo atlikti kasdienius parlamento darbus ir parodyti, kad Seimo darbas nenutrūksta, bet jam nebuvo leista priimti valstybinės svarbos įstatymų.

Pirmasis Lietuvos parlamentas dirbo dvejus su puse metų. Paskutinis posėdis prasidėjo 1922 m. spalio 6-ąją, bet užsitęsė ir baigėsi jau kitos dienos 3 val. ryto. Iš viso Seimas priėmė 268 įstatymus, tarp jų – pamatinius, ant kurių ir tvėrėsi Lietuva.

Dabartiniam Seimui irgi teko neeilinis išbandymas – COVID-19 pandemija. Pasak prof. L.Bielinio, konstituciškai dabar Seimas yra kiek kitokioje pozicijoje nei tarpukariu, tad kovos su virusu priemonės buvo Vyriausybės rankose ir ji bent kol kas su šiuo iššūkiu tvarkosi gana gerai. Deja, apgailestauja politologas, Seimo nariai daug dažniau nei visa visuomenė demonstravo, kad gali nepaisyti taisyklių, manė esantys aukščiau jos, nors turėjo būti pavyzdžiu.

Ko dabartinis Seimas galėtų pasimokyti iš savo pirmtakų prieš 100 metų? "Tuomečiai tautos atstovai turėjo savo principus. Jie laikėsi ideologijos, idėjų, su kuriomis buvo išrinkti į Seimą: jei buvo kairysis, toks ir liko, o jei dešinysis – tai dešinysis. Be to, pirmasis parlamentas dirbo su užsidegimu, vedami idėjos, kad jie kuria Lietuvą", – sektiną pavyzdį nurodo istorikas A.Svarauskas.

Šiandienos Seime skilinėjo ir tvėrėsi naujos frakcijos, kai kurių Seimo narių maršrutai iš kairės į dešinę ir atgal primena zigzagus. Beje, Mišri Seimo narių grupė išaugo iki šešiolikos narių ir dabar ją gausumu lenkia tik "valstiečiai" ir konservatoriai.

Pasak L.Bielinio, ideologinio tvarumo mažiau, bet, reikia pripažinti, ir ryškių skiriamųjų bruožų ideologijose nebėra.

Paskutiniame Steigiamojo Seimo posėdyje parlamento pirmininkas A.Stulginskis taip įvertino beveik dvejų su puse metų darbą: "Pagalios mes džiaugiamės sėkmingai nutiesę valstybei pagrindus ir parengę visa tai, kas yra būtinai reikalinga tolimesniam rūmų statymui tęsti."