Čia dirbdami pamilo vienas kitą, susilaukė dukterų ir jos jau moka tvarstyti, leisti vaistus, gaivinti, nors apie medicinos studijas dar tik svajoja. Kas valdo šią šeimą?

Visą parą kartu

Kauno greitosios medicinos pagalbos stoties (GMPS) vairuotojas-paramedikas 45 metų Rytis Malašauskas ir pora metų jaunesnė jo žmona Irena, skubios medicinos pagalbos slaugos specialistė, jau 20 metų kartu ne tik namuose, bet ir darbe. Dešimtmetį triūsė vienoje brigadoje, kaip bendradarbiai buvo išskirti tik trumpam.

"Mums naudingiau, kai jie kartu. Tai puikus komandinio darbo pavyzdys jaunimui", – Kauno GMPS Slaugos padalinio vadovė Irena Dabulskienė paaiškino, kodėl sutuoktinius grąžino į vieną brigadą.

Jie nesipriešino, netgi nudžiugo.

"Mums kartu dirbant beveik nereikia kalbėti, užtenka žvilgtelėti vienam į kitą, ir iš akių aišku, ką daryti. Dėl to pagalbą ligoniui suteikiame greičiau", – pripažino I.Malašauskienė.

Nors jos vyras Rytis yra šeimos galva ir užima aukštas visuomenines pareigas – vadovauja Lietuvos paramedikų asociacijai, darbe turi paklusti Irenai.

"Darbe aš esu brigados vadas, todėl Rytis turi vykdyti mano nurodymus. Taigi, manęs klauso bent darbe", – nusijuokia moteris ir priduria, kad Rytis labai prityręs ir su juo visada galima pasitarti.

R.Malašauskas Kauno GMPS pradėjo dirbti sanitaru. Vėliau baigė paramedikų kursus, o dabar jau pats dėsto Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre – moko būsimuosius paramedikus. Dabar ten studentams savo patirtį perteikia ir I.Malašauskienė.

Vienas iš trijų

I.Malašauskienei Kauno GMPS yra pirmoji darbovietė.

"Pamenu tą dieną, kai pirmąsyk pamačiau Rytį. Lipu laiptais žemyn ir matau: stovi mano svajonių vyras. O jis mato, kaip ateina  gražuolė", – rimta veido išraiška pradėjusi pasakoti atsiminimus Irena plačiai nusišypso.

Ir priduria, kad svajonių vyrui vis dėlto teko ją jaukintis, nes merginai gerbėjų netrūko.

"Prašiau Ryčio patarti, kurį iš dviejų jaunikių rinktis: vaikystės draugą ar kitą, už jį turtingesnį. Rytis nepritarė nė vienam variantui. Sako, rinkis trečią. Greitai paaiškėjo, kad jis mane įsimylėjęs", – atvirai kalba moteris.

Nuo vaikystės norėjusi tapti vaikų ligų gydytoja, bet neįstojusi į medicinos universitetą pasirinko felčerės studijas.

"Svajojau, kad dirbsiu kaime, medicinos punkte, kurio sienas išsidažysiu savo mėgstama spalva", – vėl į prisiminimus grįžta Irena.

Baigusiesiems studijas medicinos mokykloje įdarbinimo paskyrimai jau buvo panaikinti ir darbą teko susirasti pačiai. Susirado Kaune, GMPS.

Tęsia šeimos dinastiją

Rytis paramediko darbą pasirinko sekdamas savo tėvo pėdomis.

"Tėtis dirbo greitojoje, tad nuo mažų dienų žinojau, koks tai darbas. Paaugęs pradėjau dirbti savanoriu. Patiko ir kitur savęs nebemačiau", – prisiminimais pasidalijo ir R.Malašauskas.

Gali būti, kad šeimos dinastiją pratęs ir Ryčio bei Irenos dukros. Septyniolikmetė Urtė ir dviem metais jaunesnė Ugnė jau dirba savanorėmis Kauno GMPS. Merginas patraukė tėvų darbas, jų pasiaukojimas ligoniams, švietėjiška ir visuomeninė veikla.

"Tėveliai tiek daug visko žino, kaip gelbėti žmogaus gyvybę, teikti skubią medicinos pagalbą. Mums net sunku suvokti, kaip jų galvose tiek daug informacijos telpa", – neslėpdama susižavėjimo tėvais, apie juos kalba Urtė.

Per dieną – 20 iškvietimų

– Kuo patraukli jūsų profesija ir kodėl ją pasirinkote? – paklausėme Malašauskų ketverto.

Irena: "Man patinka, kad šiame darbe reikia ne tik medicinos, bet ir psichologijos žinių, kad nuolat tenka bendrauti su žmonėmis, kartais ekstremaliomis sąlygomis. Tai reikalauja savitvardos, prilygsta išbandymui."

Rytis: "Man mūsų profesija žavi tuo, kad joje daug adrenalino ir skirtingų sprendimų reikalaujančių situacijų."

Urtė: "Man, kaip ir tėčiui, reikia adrenalino. Žavi tai, kad, nuvykus pas ligonį, kiekvieną kartą bus kažkas naujo, nenuspėjamo. Ne taip, kaip, pavyzdžiui, sekretorės darbe rašinėti tuos pačius popierius."

Ugnė: "Man tiesiog smagu padėti žmonėms."

– Eilinė darbo diena – kokia ji?

Irena: "Man ji prasideda šeštą valandą ryto. Ryčiui makiažo nereikia, tai jis gali pamiegoti. Keliamės anksčiau, nes gyvename Kauno rajone – reikia laiko atvažiuoti iki darbo. Budėjimas prasideda aštuntą ryto ir baigiasi lygiai po paros. Taip kas tris keturias dienas. Per budėjimą tenka važiuoti ir į dešimt, ir dvidešimt iškvietimų."

– Budėjimai būna lengvi ir sunkūs...

Irena: "Labai išvargsti, kai ūmios būklės tampa kritinės. Infarktai, šoko būsenos, sunkiai stabdomas kraujavimas, pavojus žmogaus gyvybei. Tuomet patiriamas stresas labai išsekina. Įsivaizduokite, jei trys iškvietimai iš eilės – pas ištiktus infarkto. Ir darbo labai daug, ir atsakomybė ypatinga."

Rytis: "Kai yra per dieną būna dvidešimt iškvietimų, vien nuo tokio skaičiaus sunki diena."

Irena: "Gali ir vieno užtekti. Pavyzdžiui, jei tai mirtis, ypač – kūdikio. Nesvarbu, kad padarei viską ir gerai, bet neišgelbėjai gyvybės, – labai sunku. Eismo įvykio metu, kai keletas nukentėjusiųjų, jų artimieji tampo mus už liemenių, bando paaiškinti, kam pirmiau teikti pagalbą."

Rytis: "Tokiais atvejais svarbiausia dirbti savo darbą ir nekreipti dėmesio į tai, kas nėra svarbu."

Prisižiūrėjo nuo vaikystės

– Ar būna linksmų nuotykių jūsų darbe?

Irena: "Be abejo, būna. Bet negalime nei juoktis, nei bet kaip kitaip parodyti, kad mums juokinga. Juoktis galime tik tada, kai pačiam ligoniui dėl kokių nors priežasčių linksma ar kai jis juokauja. Kartais tenka būti linksmam ir juoktis tam, kad nesukeltum paciento agresijos."

– Nelengva jūsų profesija, bet Ugnė ir Urtė renkasi panašų kelią. Kodėl?

Ugnė: "Tėtis augdamas matė savo tėtį, dirbantį šį darbą ir pasirinko šią profesiją. Mes abi irgi matome tėvus dirbančius šį darbą, ir tai lemia mūsų pasirinkimą."

Irena: "Namuose nekalbame vien apie darbą, bet dukros mato mūsų profesinę veiklą ir ja užsikrėtė. Kartą viename sąskrydyje jo dalyviai panoro pasikartoti, kaip teisingai teikti pirmąją pagalbą. Galvojame, kuris instruktuosime, bet nespėjome. Mūsų mažoji Ugnė pribėgo prie manekeno, atsiklaupė ir ėmė demonstruoti gaivinimo, širdies masažo ir kitus veiksmus. Netgi nustebome, kaip taisyklingai ji tai darė. Urtė taip pat labai tinka mediko darbui. Ji atjauti ir šaltesnių nervų. Esant ekstremalioms situacijoms moka susikaupti."

– Urte, kuo patraukli mediko profesija?

Urtė: "Gydytojo profesija visada reikalinga, kaip tėtis sako: "Baigsi mediciną, vadinasi, turėsi darbą."

– Ugnę traukia ne tik medicina?

Ugnė: "Mėgstu kurti, rašau eilėraščius. Bet pirmiausia planuoju baigti medicinos studijas, o paskui gal ir literatūrą studijuosiu. Dar savarankiškai mokausi groti gitara, pianinu, pati kuriu dainas, bet jų niekas negirdi..."

Urtė: "Tik aš girdžiu. Abi mėgstame skaityti knygas. Esame daug perskaitę."

– Kada jūs pradėjote savanoriauti?

Ugnė: "Daugiau nei prieš metus. Kai tik atsirado savanoriavimo galimybės, tėtis mus ir užregistravo."

Urtė: "O paskui pradėjo apgailestauti: "Kam aš jus, nepilnametes, užregistravau." Tik po pusantrų metų suprato, kad mes į šį darbą žiūrime atsakingai, esame papildomos rankos, kurios gali padėti. Mes žinome, kaip suteikti pirmąją pagalbą, kaip naudotis tam skirta įranga. Tie, kuriems jau aštuoniolika metų, gali dirbti visą parą."

– Savanorystei paaukojote žiemos atostogas. Negaila prarasto poilsio?

Urtė: "Tai kad tie namai jau atsibodę kažkiek."

Ugnė: "Ką ten namuose sėdėsi ir lašinius auginsi. Geriau ateiti ir ką nors prasmingo nuveikti."

– Bet juk tai nėra lengvas laiko leidimas.

Urtė: "Tai labai įdomus laiko leidimas. Kai buvau dar visai žalia, išklausiusi tik šešių valandų pradinius kursus ir budėjau pirmą kartą, mane paskyrė į reanimacijos brigadą. Prisipažinsiu, drebėjo kinkos, nes tai – ypatingas ekipažas: reikia labai greitai važiuoti, gaivinti, gelbėti iš mirties. Tuomet, pamenu, ant vyro buvo užgriuvęs balkonas. Matėsi lūžę kaulai. Mintyse aikčiojau, o rankos pačios dirbo. Reikėjo mobilizuoti, tvarstyti ir viską daryti labai greitai. Bet užvis baisiausia man – gaivinti. To labiausiai nenoriu."

Ugnė: "Kartą nuvykome pas pagalbos kvietusią močiutę. Sodiname ją ant neštuvų, o ji nenori paklusti ir vis kartoja, kad tuoj mirs. Iš tiesų pradėjo dusti. Teko gaivinti. Vairuotojas-paramedikas darė širdies masažą, o aš ventiliavau plaučius su specialiu aparatu."

Žaizdos – kaip tikros

– Koks Malašauskų šeimos laisvalaikis?

Urtė: "Tėvai mažai būna namuose: tai varžybos, tai darbas paromis, tai mokymai. Jei per savaitę dvi dienas būna namuose, tai jau gerai. Tuomet vakarais kartu geriame arbatą."

Ugnė: "Dar kokį filmą kartu pažiūrime. Per šventes nueiname į kiną, į teatrą."

Urtė: "Stengiamės per metus nueiti į bent vieną muzikinį ir bent vieną dramos teatro spektaklį."

– Atostogos būna kartu?

Ugnė: "Pernai per vasaros atostogas važiavome į Ukrainą. Tai buvo trečia mūsų kelionė į šią šalį. Tėtis ten turi nemažai draugų,  netoli Kijevo teta gyvena."

Irena: "Stengiamės, kad mano ir Ryčio atostogos sutaptų bent savaitę ir kad sutaptų su dukrų mokyklinėmis atostogomis. Jei keliaujame be dukrų, jos nelieka vienos. Turime labai gerus  kaimynus, kuriems Rytis buvo kaip sūnus, o Urtė su Ugne – kaip anūkės."

– Su Ukraina jus sieja ne tik giminystės ryšiai. Rengiate Ukrainos kariniams medikams mokymus?

Rytis: "Taujėnuose vedėme mokymus 28 Ukrainos kariams ir civiliams. Po to jie perduoda žinias savo padaliniuose. Atsiunčia pristatymo skaidres, patikrinu, ar viską gerai padarė. Vos kelių valandų mokymai dviem šimtams žmonių – nieko verti."

Irena: "Ukrainiečiai buvo labai motyvuoti: mokėsi leisti, lašinti vaistus – darė tai patys sau. Kairiarankiai išbandė savo galimybes. Daugelio ukrainiečių akyse žuvo draugai, jie matė daugybę mirusiųjų, todėl viską vertina labai atsakingai."

Rytis: "Viena mergina nemokėjo suteikti pagalbos ir jos akyse  mirė sužeistas jos draugas. Ši netektis merginą paskatino tapti  puikia paramedike. Ukrainiečiai karo medikai įsteigė greitosios medicinos pagalbos instruktorių asociaciją, važiavome į šią šalį kaip garbės nariai ir konsultantai."

– Svarbi jūsų gyvenimo dalis – greitosios pagalbos medikų žaidynės?

Rytis: Kol galime tuo gyventi, tol ir gyvename. Žmona iš pradžių į žaidynes žiūrėjo skeptiškai, bet ilgainiui įsitraukė ir pati."

Irena: "Kai Rytis pradėjo dalyvauti tose varžybose, ne iš karto supratau, ko jis ten veržiasi. Pamažu įtraukė ir mane. Dabar esame subūrę vien moterų komandą. Tokia – vienintelė Lietuvoje. Varžybose užėmėme antrą vietą.

– Ar varžybos yra sunkios?

Irena: "Labai sunkios būna užsienyje, kur ir teoriniai testai, ir  fizinės užduotys itin sudėtingos."

Rytis: "Pavyzdžiui, turi užnešti pacientą į šeštą automobilių stovėjimo aikštelės aukštą, oksimetru pasimatuoti savo pulsą. Tada jį pamatuoja instruktorius, sulygina rezultatus. Suklysti negalima. Paskui bėgi žemyn, o ten – išardyti šeši laringoskopai. Turi skubiai surinkti prietaisą."

Irena: "Tokiose žaidynėse vyksta ir konferencijos, paskaitos. Naujiems vadovėliams išleisti reikia lėšų ir laiko, tad greičiausiai naujovės sužinomos tokiuose renginiuose. Ypač naudingos varžybose yra imituotos masinės nelaimės. Gyvenime jų daugėja, todėl pravartu išmokti dirbti tokiomis sąlygomis. Įsivaizduokite naktį didelį gaisrą – žmonės masiškai šokinėja per langus, ir tenka suvaldyti tą chaosą. Tam reikia būti pasirengusiems. Vis daugiau dėmesio skiriama galimoms pabėgėlių krizės išprovokuotoms situacijoms. Mokomasi, kaip suvaldyti chaosą ir paniką, kontroliuoti situaciją, paskirstyti nukentėjusiuosius, suteikti jiems pagalbą."

Rytis: "Būna baisu, nes visi per imitacijas nukentėjusiuosius vadinantys savanoriai šaukia, prašosi pagalbos, ir sunku susivokti, nuo ko pradėti."

Irena: "Tokios imitacijos labai praverčia, kai situacijos realios. Nors visi išmokę valdyti stresą, esant realiai situacijai, nesunku prarasti savikontrolę. Tokie mokymai padeda treniruoti save, vadovaudamasis algoritmu lengviau susikoncentruoji."

– Sužeistieji per imitacijas – tai savanoriai ar aktoriai?

Irena: "Tai savanoriai. Mūsų GMPS stotyje yra daugiau kaip pusantro šimto savanorių, dalis jų šiemet važiavo į mūsų žaidynes. Jie gauna užduotis, imituojamos kraujuojančios žaizdos, lūžio muliažai, galvoje ar kur kitur matai įsmigusį stiklą, nukirstą galūnę su kyšančiu kaulu. Beje, vaizdai būna labai realistiški."

Rytis: "Kompanijos išleidžia net sužeidimų ir žaizdų muliažų katalogus."

Darbas ir per šventes

– Grįžkime į realybę. Šiemet ir Kalėdos, ir Naujieji jums buvo laisvi – budėti nereikėjo. Kaip švenčiate didžiąsias metų šventes?

Irena: "Ryčio tėvai jau mirę, tai didžiąsias metų šventes švenčiame pas mano tėvus Nedzingėje, Varėnos rajone. Turiu keturias seseris, visos suvažiuojame į gimtinę. Mamai – 80 metų, tėčiui – 77, tad stengiamės per visas šventes juos aplankyti."

Rytis: "Visada sakau, kad tėvus reikia lankyti, kol jie gyvi."

– Ar dažnai tenka per šias šventes dirbti?

Irena: "Šiemet pirmąsyk nereikėjo dirbti nei per Kūčias, nei per Kalėdas, nei per Naujuosius. Per 2014-ųjų Kūčias, pamenu, buvo labai daug iškvietimų, net į stotį negrįždavome. Per Naujuosius, po vidurnakčio, iškart pasipylė iškvietimai. Seniau jų tiek daug nebūdavo, o jei kas ir susirgdavo, tai ligonio artimieji, suteikus pagalbą, kviesdavo prie stalo pasivaišinti. Dabar tai jau retas atvejis. Nekalbu apie nelaimes ir sunkius atvejus, bet net tokie pacientai, kurie išsikviečia greitąją pagalbą, nes jau mėnuo, kaip karščiuoja, skauda pirštą ar panašiai, nepasveikina švenčių proga. Būna ir tokių pacientų, kurie nekreipia dėmesio, kad naktis – naujametė. Skaudu, kai net per Kūčias prasideda muštynės. Juokaujame, kad giminaičiai iki vidurnakčio valgo Kūčių vakarienę, o paskui pradeda turtą dalytis. Dažniausiai kviečia, nes persivalgė, skrandį skauda, apsinuodijo alkoholiu. Per Naujuosius susižaloja neatsargiai sprogdindami fejerverkus, būdami neblaivūs."

Rytis: "Lietuviai nemoka švęsti. Kur alkoholis – ten ir nelaimės."

– Ar teko Naujuosius sutikti pas ligonį ar automobilyje?

Rytis: "Teko. Važiuoji į iškvietimą, o visur – fejerverkai, linksmybės."