Laipteliais nusileidus į Senamiesčio požeminę perėją, tarp sumišusių kvapų uoslė pagauna ryškų gėlių aromatą. Nesvarbu koks sezonas - čia jos žydi visada.

Besikalbant su perėjoje gėlėmis prekiaujančiu Ramūnu, lengva įsitikinti, kad dirbant tokioje vietoje galima pamatyti ir šilto, ir šalto. Nuo širdį veriančių meilės dramų iki krauju aplaistytų grindinio plytelių. Kalbėjomės apie viską, bet pirmiausia -  apie gėles.

Pats komponuoja puokštes

„Prekyba gėlėmis - šeimos verslas, -  pasakoja 39 metų vyriškis. -  Kartais jas pardavinėja mama, dažnai aš už prekystalio stoviu.“

Ponas Ramūnas prisipažįsta užaugęs tarp gėlių. „Kiek save pamenu, aš jas sodinu, raviu, skinu, jomis prekiauju. Negaliu sakyti, kad šis darbas man itin prie širdies. Juk pardavinėti gėles - ne vyrų reikalas, - juokiasi kaunietis. -  Nors kita vertus, sakoma, kad vyrai ir geriausi kulinarai, ir kirpėjai... Tai gal tuomet nieko baisaus.“

Kauniečio šeima gėles augina, daro puokštes. Išrikiuotos laukų gėlių kompozicijos - paties Ramūno kūrinys.

„Per daug metų jau spėjau įgusti, nieko čia sunkaus, bet kas sugebėtų“, - tvirtina vyriškis. Anot jo, šiomis dienomis žmonės vis rečiau renkasi lauko gėlių puokšteles, kurias prieš penkerius metus tiesiog šluote šluodavo.

„Dabar daugiausiai perka rožes. Tiesą sakant, jos turbūt visada išliks lyderio pozicijoje“, - teigia Ramūnas. Vyriškis neslepia, kad rožės ir jam pačiam  arčiausiai širdies. „Ypač geltonos. Man visos geltonos gėlės patinka. Tai saulės, šilumos spalva“, - įsitikinęs kaunietis.

Mums bešnekant prie prekyvietės priėjo dvi garbaus amžiaus damos. „Norėčiau gvazdikų“, - užtikrintai sako viena kitai ir to paties paprašo Ramūno. Jis mandagiai paaiškina, kad gvazdikai dabar nežydi, tik po mėnesio prasidės jų sezonas. „Tuomet rožės“, - greitai apsisprendžia viena iš moteriškių. Joms nuėjus ponas Ramūnas šypteli. „Visada žmonės pageidauja to, ko nėra“, - pastebi jis.

Gėles perka su telefonu rankoje

Ramūnas tvirtina, kad tikrosios krizės žmonės dar nepajuto. „Gėles kauniečiai perka kaip pirkę. Tik vasarą, kaip visuomet, prekyba sumažėja. Mažiau progų yra ką sveikinti, daug žmonių išvažinėja atostogauti, atsiranda dar galybė kitų priežasčių. Daugiausiai pirkėjų sulaukiame pavasarį“, - pasakoja kaunietis. Vyriškis tikina, kad iš gėlių verslo nelabai išgyvensi, tai daugiau tradiciniu tapęs šeimos užsiėmimas, o ne pelno šaltinis. „Be šio darbo turiu dar ir valdišką“, - atskleidžia jis.

Kaunietis pasijuokia, kad dažnai atėję žmonės jau patys gėlių nebeišsirenka, o nuolatos konsultuojasi telefonu. „Bijo, kad nupirks ne tokias gėles. Lietuviai savitai supranta jų dovanojimą. Juk jis turi išlikti dėmesio parodymu, o ne kažkokiu materialiu gestu. Anksčiau būdavo ateina žmogus, duria pirštu ir sako - šitos. O dabar renkasi neišsirenka“, - stebisi pakitusiais įpročiais vyras.

Čia pat - gyvenimiškos dramos

Kol kalbamės su Ramūnu, prie išstatytų gėlių vazų prieina jauna porelė. Vaikinas paprašo kelių raudonų rožių ir bematant įteikia jas savo išrinktajai.

Vos po kelių akimirkų, jaunuoliams paėjus keletą žingsnių nuo prekyvietės, mergina demonstratyviai tėškia rožes į žemę ir  pasileidžia bėgti. Vaikinas šūktelėjęs nulekia jai iš paskos. Santykių atomazgos vietoje, ant žemės mėtosi ne tik ką tik pirktos rožės, bet ir kažkoks prirašytas popiergalis.

„Meilės laiškas“, - iš karto sumeta Ramūnas. Vyriškis priėjęs jį pakelia ir permeta akimis.

„Jis ją paliko“, - kiek paskaitęs karčiai šypteli gėlių prekeivis. Ramūnas prisipažįsta, kad jau daug gyvenimiškų dramų matęs.

Be tokių jausmų proveržių yra tekę ir kraują ne sykį nuo grindinio valyti, ir smulkius vagišius drausminti. „Būna prabėga kokie studenčiokai,  išsitraukia kelias gėles ir nuskuodžia sau. Stambiausia vagystė - visa vaza gėlių“, - prisimena kaunietis.

Vyriškis sako, kad nesibodi tokiu Senamiesčio perėjos gyvenimu. „Tik dėl saugumo būtų gerai, kad stebėjimo kameras įrengtų. Daugiau niekuo nesiskundžiu“, - šypsosi  Ramūnas.