Laisvės alėjos ir Vilniaus gatvės sandūroje stovintis spaudos kioskas, rodos, toks kaip ir visi. Tik štai pro jo langelį viešojo transporto bilietėlius, laikraščius ir kitas prekes pardavinėjanti ponia Tatjana šį darbą atlieka jau šešiolika metų. Moteris tvirtina, kad kartais jai neužtenka būti tik kioskininke - retkarčiais prireikia tapti net psichologe.

Užauginti skaitytojai

Ponia Tatjana pasakojo, kad viskas prasidėjo nuo netikėto draugės skambučio bei pasiūlymo dirbti „Kauno spaudos“ kioske netoli pilies.

„Pasirodo, ateiti į darbą reikėjo jau kitą dieną - viskas įvyko taip staiga, kad sprendimą priėmiau net gerai jo neapgalvojusi“, - savo lemtingą poelgį prisimena moteris.

„Padirbėjus prie pilies, paskui trumpai dar kitoje vietoje,  mane su bendradarbe po kokių trejų metų perkėlė čia“, - pašnekovė mostelėjo ranka į Vilniaus gatvę.

Moteris šmaikštauja, kad jau net ir skaitytojus per tiek laiko spėjo užsiauginti. „Žiūrėk,  mergaitė perka kokį „Naminuką“, paskui jau „Panelės“ prašo, o dar vėliau jau ir suaugusioms moterims skirtus žurnalus įsigyja, su savo vaikais ateina“, - stebisi greitai bėgančiu laiku ponia Tatjana.

Prašo ir lengvinančių

Moteris pasakojo, kad dirbant tokį darbą tenka ir žmonių problemas išklausyti, net pyktį atremti, tačiau anot ponios Tatjanos, viską atperka malonus pirkėjo žodis ar šypsena.

„Ir pačiai būna - atsikeliu blogos nuotaikos, ne taip maloniai ką nors pirkėjams pasakau, paskui pati sau priekaištauju, sakau: „Na ko dabar - susiimk!“. Save pabaru“,  -  darbo ypatumus dėstė moteris.

„Paskui kaip malonu būna, kai koks vaikas kitam sako, kad va, šita teta gera  -  pas ją visada perku“, - šypsosi pašnekovė.

Pasak ponios Tatjanos, bendraujant su žmonėmis  nutinka visokiausių kuriozų, kurie dažnai įrodo, kad gyvenimiški nutikimai juokingesni už išgalvotus anekdotus.

„Sykį, pamenu atėjo moteris ir paprašė cigarečių, sako, kad nuneš ligoninėje gulinčiam vyrui. Man paklausus, kokių cigarečių norėtų, ji atsakė, kad kokių stipresnių, mat vyras jau labai ligotas... Gana dviprasmiškai suprasti galima“, - kvatoja pašnekovė. Ponia Tatjana ir žmonių sugalvotų naujadarų prisiklauso į valias. „Kaip tik žmonės lengvatinių bilietėlių nevadina - ir vaikiškų prašo, ir suvaikėjusių, o kartą pavadino... lengvinančiais“, - juokiasi prisiminusi.

Imasi gudrybių

„Kiekvieną rytą, kai atveža spaudą, visuomet ją peržvelgiu. Pabodo skaityti  žurnalus, kuriuose  vis tie patys žmonės, o jau ir iš antraščių istorija aiški“, - negailėjo kritikos ponia Tatjana.

„Štai „Kauno dieną“ perverčiu, šiuo metu pradėjau ir „Valstietį“ skaityti“, - vardina skaitomą spaudą moteris. „Turiu tik tokį keistą įprotį - skaitau straipsnius nuo pabaigos. Jei ji pasirodo įtikinama ir mane sudomina - tuomet visą rašinį perskaitau“, -  savo skaitymo įpročius atskleidė pašnekovė.

Per ilgus darbo metus moteris sako išmokusi ir įvairiausių gudrybių, kaip suvilioti pirkėją ką nors įsigyti.

„Tai tarsi koks žaidimas, - pasakojo ji, - jei kokia prekė kiek ilgiau užsilaiko, tik padėk į kitą vietą - tuoj nupirks. Arba atėjus žmogui užtenka ją kiek rankose paturėti - užsimano“, - pardavimo strategiją dėsto ponia Tatjana.

„Nors būna ir taip, kad keisk vietą nekeitęs, nors ant nosies užkabink - nepirks“, - juokėsi iš prekybinės taktikos nepaveikiamų pirkėjų.

„Čia vėlgi -  dalis psichologijos“, - mirkteli ponia Tatjana.