Suaugusi su rajonu

Šiandien Šilainių seniūnijai formaliai priklauso penkios miesto dalys – Milikoniai, Linkuva, Romainiai, Sargėnai ir Smėliai. Pastaruoju vardu, kaip pasakojo architektas Saulius Lukošius, anuomet buvo svarstoma pavadinti ir naujai kylantį, nuo Neries krantų gerai matomą rajoną. Atmetus Smėlių pavadinimą, į miesto žemėlapį 1985 m. buvo įrašyti Šilainiai.

„Archyve radau Jono Aisčio eilėraštį, kuriame vartojamas žodis „šilainė“. Jis reiškė gimtosios žemės žiupsnelį, kurį prie krūtinės dėjosi į karą išjojantys vyrai“, – anot menininkės, nevyriausybinės organizacijos „Kultūros dirbtuvė“ vadovės E. Šimkutės, kuriai šiemet kaip ir Šilainiams sueis 40 metų, žodis „šilainė“ puikiai iliustruoja ir jos santykį su gimtuoju rajonu. Šilainiuose praleidusi vaikystę ir paauglystę, 2004-aisiais, baigusi vidurinę mokyklą, Evelina išvyko į Didžiąją Britaniją. Kaip sako pati, norėjo studijuoti ką nors susijusio su menu. Būdama svetur kaunietė išbandė viską – ir teatrą, ir kino gamybą, ir medijas. Tada atrado konceptualųjį meną. Nors įsisuko į gyvenimą svetur, ryšys su Kaunu niekada nenutrūko.

Tapatybė: Evelina – šilainiškė iki pat kaulų čiulpų. Regimanto Zakšensko nuotr.

„Norėjau kuo daugiau kalbėti apie Šilainius“, – smalsumas E. Šimkutę atvedė net į Centrinį valstybės archyvą, kuriame ji aptiko viso labo penkias, apie gimtąjį rajoną pasakojančias nuotraukas. Vienoje jų sustabdytas 1984-ųjų kovas, kai buvo padėtas pirmasis, pirmojo Šilainių namo blokas. Po metų, liepą, į daugiabutį įsikėlė pirmieji gyventojai. Evelinai pasisekė bendrauti su šilainiške Julija, kurią ant rankų, kad bateliai liktų švarūs, į butą atnešė vyras.

Susidūrusi su skurdžia realybe, Evelina nusprendė tapti pokyčiu. Savo trumpų apsilankymų metu Kaune, ji ėmė fotografuoti rajoną, dalytis nuotraukomis, kvietė žmones atkreipti dėmesį į įdomias, kasdienes vietas rajone. 2015 m. kūrėja grįžo į Lietuvą ir Šilainių bibliotekoje pristatė savo ir kitų menininkų darbų parodą „Šilainiams-30“.

„Šiandien aš neatsitiktinai jus pakviečiau į Šilainių biblioteką. Joje prasidėjo mano kelionė Šilainių mikrorajone plačiąja prasme“, – spindinčios kūrėjos akys leido suprasti, kad erdvėse, kur kvėpuoja tūkstančiai knygų, ji jaučiasi tarsi namuose.

Veda gyvą archyvą

Prieš dešimt metų pradėtus darbus Evelina nuosekliai tęsė – fotoaparatas tapo jos ištikimu draugu.

„Bandžiau užfiksuoti autentiškas detales Šilainiuose – užrašus ir skaičius ant namų, betonines žaidimų aikšteles, metalines čiuožyklas. Viską, kad buvo įrengta 1985-aisiais ir ko, greičiausiai, jau šiemet nebeliks. Man buvo labai svarbu užfiksuoti istorijos dalį, jei kada nors kam nors kils klausimų, kaip gi atrodė vaikystė Šilainiuose 1985–1995 m.“, – taip E. Šimkutei ir jos bendramintei Rūtai Lukošiūtei kilo projekto „Gyvas mikrorajono archyvas“ idėja.

Sovietinis laikotarpis, sumanytojų įsitikinimu, labai kompleksiškas ir iki šių dienų kelia daug diskusijų. Suprasti ir vertinti jį nelengva. Kalbėti – būtina.

Ekspedicijų, diskusijų, kūrybinių dirbtuvių metu, juodvi rinko fotografijas ir garso pasakojimus, iliustruojančius ir įgarsinančius pastarųjų 40 metų Šilainių rajono gyventojų kasdienybę.

„2015-aisiais tapo aišku, kad informacijos apie Šilainius beveik nėra. Kauno miesto muziejuje jos buvo lygiai nulis“, – įgyvendinus projektą, kuris ciklais tęsėsi visus metus, muziejų, E. Šimkutės džiaugsmui, pasiekė daugiau nei 300 muziejinių vertybių – nuotraukų ir garso įrašų, kuriuos muziejus galės naudoti ekspozicijose, įvairiuose leidiniuose.

Apmaudu: gali būti, kad tokios čiuožyklos rajone skaičiuoja paskutinius metus. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Tęstinis projektas

Bendraudama su žmonėmis, Evelina sužinojo labai daug apie Šilainių pradžią. Kai kurios istorijos pasirodė gan prieštaringos.

„Iš vienos pusės, jaunos šeimos gauna naujutėlaičius butus, tačiau tuo pačiu tai ir labai sudėtingas laikotarpis, kėlęs daug nerimo – ilgametės santvarkos griūtis ir panašiai. Tai atsispindėjo ir kasdienybėje“, – E. Šimkutė prisiminė kelias moteris, kurioms praeitis asocijavosi su pieno milteliais.

Maisto kūdikiams tuo metu nebuvo lengva rasti, tad moterys, turinčios galimybę, dažnai dalydavosi pienu. Viena dalyvė pasakojo, padėjusi net penkioms šeimoms. Susitikimų metu vietiniai dalijosi prisiminimais apie Šilainiuose buvusią parduotuvę „Žiemga“, kurioje buvo galima gauti tuo metu itin retų prekių, tarkim, kačių tualetą. Tai, kas dabar mums atrodo savaime suprantami dalykai, anuomet buvo deficitas. Iki iškylant blokiniams daugiaaukščiams, daugiabučiams, Šilainių teritorijoje buvo privatūs namai su sodais. Prieš pradedant naujojo rajono statybas, senasis palikimas buvo sunaikintas. Daugeliui žmonių tai buvo nepakeliama trauma. Klausytis tokių istorijų Evelinai buvo skaudžiausia.

Projektas „Gyvas mikrorajono archyvas“ atskleidė problematiką, aktualią ne tik Kaunui. Evelina ir Rūta sukūrė platformą, ateityje pasitarnausiančią bet kuriam Lietuvos miestui, trokštančiam atkartoti Šilainių procesą. Praėjusiais metais idėjos sumanytojos lankėsi Šiauliuose ir Klaipėdoje, Pietiniuose rajonuose. Šiemet „Gyvas mikrorajono archyvas“ keliaus į Tauragės Žalgirių mikrorajoną.

Atnešė kultūrą

Pastaruosius dešimtį metų Šilainiuose gyvenimas tiesiog verda. Evelina ne sykį organizavo foto pasivaikščiojimus po rajoną. Būreliai entuziastų sutartose vietose rinkosi net spaudžiant šaltukui. Vyrams šerkšnu pasidengė barzdos ir ūsai, bet noro pažinti aplinką, tai nesumenkino.

„Savaime suprantama, vasarą norinčių buvo kur kas daugiau“, – E. Šimkutė pasakojo, su smalsiausiais gyventojais lankiusi viešas, bet kaip paaiškėjo, ne visiems žinomas vietas.

Tarkim, Linkuvos dvarą ir už jo besislepiančią, vienuolės rankomis sukurtą kompoziciją „Jėzus Karalius“. Šilainiuose ne sykį lankėsi užsienio kūrėjai, čia vyko studentų ir moksleivių kūrybinės dirbtuvės, diskusijų popietės.

Šilainiuose iki šiol nėra bendruomenės ar kultūros centrų, nėra nekomercinės erdvės, kurioje būtų galima susitikti. Įvairioms iniciatyvoms atvira tik Šilainių biblioteka, todėl Evelina pasitelkė savo išradingumą. Daugiabučių rūsiuose vyko menininkų parodos, VIII forte – senjorų kolektyvų pasirodymai, požeminėje perėjoje buvo skaitoma poezija. Žmonės būrėsi ir kiemuose, ir žaidimų aikštelėse, ir ant stogų.

„Norėjau gerinti kultūros prieinamumą, nes tikrai ne visi gali nueiti į parodas, koncertus. Kažkas dėl finansų, kažkas dėl mobilumo. Yra begalė priežasčių. Tačiau jeigu kokia nors veikla vyksta kieme, tu gali išeiti, dalyvauti ir patirti tai, kas praturtins tavo gyvenimą arba privers nusišypsoti“, – E. Šimkutei pavyko Šilainius paversti savotišku Akropoliu.

Prisiminimai: prieš dešimt metų, Evelina šilainiškius į savo darbų parodą kvietė su šiuo skelbimu. Regimanto Zakšensko nuotr.

Žvilgsnis į ateitį

Kartas nuo karto atsigręždama į tai, kas jau nuveikta, Evelina turi planų ir ateičiai. Jau šiemet į Šilainius atvyks užsienio menininkai. Čia vyks dalis šiuolaikinio miesto festivalio „Audra“ renginių. Čia toliau klestės ir žalioms idėjoms žmones vienys lysvės, pramintos „Šilainių sodais“. Kažkada jiems buvo kilusi grėsmė, bet panašu, kad dėl kūrėjos, jiems lemta žaliuoti dar ilgai.

„Juos pavyko išsaugoti. Jie ten bus. Žmonėms nereikia važiuoti į kaimą ar sodą dviem autobusais, gali išeit iš daugiabučio ir vietoje užsiimti prasminga veikla“, – E. Šimkutė džiaugėsi sodų trauka.

Šalia namų daržoves ar vaistažoles augina ir ištisas dienas ofisuose prie kompiuterių sėdintys IT specialistai, ir šeimos su mažais vaikais, ir senjorai. Laikui bėgant „Šilainių sodai“ tapo įdomūs ne tik vietiniams. Kartais tarp lysvių galima pamatyti vidurinių mokyklų moksleivius su mokytojais, kurie žaliojoje erdvėje rengia užsiėmimus. Taip Evelinai su Rūta gimė dar viena idėja, praėjusiais metais virtusi pilotine lauko klase Kauno Martyno Mažvydo progimnazijoje. Mokyklos teritorijoje kartu su moksleiviais, mokytojais ir tėvais VšĮ „Kultūros dirbtuvė“ įrengė pakeltas lauko lysves, suoliukus ir kompostines, pasodino valgomus augalus, kūrė buveines biologinei įvairovei. Taip pat vyko užsiėmimai, kurių metu teorinės žinios ir praktiniai užsiėmimai buvo derinami ir viduje, ir lauke. Dalyviai nagrinėjo kompleksines klimato kaitos, biologinės įvairovės ir maisto tinklų temas, jas analizavo, dirbo individualiai ir grupėse.

„Darėme talką – prisijungė vietos senjorai iš artimiausių namų. Buvo nuostabu. Kai atsiranda kokia nors neaptverta erdvė – žmonės ateina. Jiems smagu, gera, atsiranda neplanuotas ryšys, jie bendrauja, prižiūri, – E. Šimkutė vylėsi, kad M. Mažvydo mokyklos Eiguliuose pavyzdys įkvėps ir kitas mokyklas. – Mes turime programą, žinias, kaip tai daryti. Mes turime komandą ir labai norime kurti erdves kartu su mokyklomis, moksleiviais. Kvieskite mus, mes atvažiuosime. Deja, neturime finansavimo. Tai yra paslauga, kurią galima įsigyti.“