Novatorius, ėjęs pirmas

Ši savaitė mokslų daktarui V.Obelieniui – paskutinė einant Kauno Šilainių poliklinikos direktoriaus pareigas. Prieš kelias dienas aplankytas darbo kabinete, jo šeimininkas spinduliavo ramybę ir pasitikėjimą.

Tikėtina, kad šiomis dienomis V.Obelienius turėtų būti nusiteikęs džiaugsmingai, nes rugsėjo 28-oji – jo gimimo diena, šįkart – jubiliejinė.

"Daugiau dirbti nesirengiu, užsiimsiu malonia veikla. Turiu jos daug", – praėjusią savaitę prisipažino V.Obelienius, bet jau vėliau, paklaustas, ką ketina veikti nuo spalio 1-osios.

O iš pradžių kalbėjo vien apie polikliniką. Dar nebaigtus darbus, projektus, kuriais tebegyvena.

"Esame numatę namų tarnybos ir skubios pagalbos plėtrą. Norime įsteigti atskirą poskyrį sveikatos draudimo neturintiems pacientams, emigrantams, kurie prašo paslaugas suteikti greitai, neatidėliojant. Papildomos dokumentacijos dėl jų daug ir gydytojai gaišta laiką, skirtą iš anksto užsiregistravusiems pacientams", – atrodo, kad vienos didžiausių Kaune poliklinikos vadovas V.Obelienius tebegyvena naujų idėjų įgyvendinimu.

To jis nebespės padaryti. Sako: "Viskas, šiuos projektus palieku. Nepadariau." Juos tęsti pasiūlys naujam vadovui, ateisiančiam į jo vietą, kur dirbo keturiolika metų. Išplėtė polikliniką – įrengė nebaigtus statyti korpusus, pertvarkė struktūrą, įkūrė naujus padalinius, iš jų pirmasis šalyje – namų tarnybą, kai buvo nuspręsta nebevizituoti ligonių namuose.

"Modernizavome visas grandis, pradedant registratūra ir baigiant skaitmenizuotais radiologiniais vaizdais, įkūrėme pacientų informavimo sistemą, Stuburo ir sąnarių diagnostikos ir gydymo centrą", – priduria V.Obelienius, novatorius, daugybėje medicinos sričių visada ėjęs pirmas.

Sprendimas – gerai apsvarsčius

Ar neskauda širdies 65-erių vyrui, dar kupinam idėjų ir jėgų, kad reikia išeiti iš aktyvaus darbo, juolab kad konkursą yra laimėjęs penkeriems metams ir dar gali dirbti trejus?

"Sprendimas išeiti nebuvo vienadienis. Jis pasvertas ir pamatuotas, todėl nėra skausmingas. Kartais suspaudžia širdį tik dėl to, kad visas gyvenimas eina jau link saulėlydžio, o norisi dar daug ką padaryti", – susimąstė.

Baigti aktyvų darbą V.Obelienius sako nusprendęs, kai tris mėnesius gydėsi po traumos. Tai buvo gyvenimo apmąstymo laikas.

"Supratau, kad mano amžius, vadybos metodai, patirtis, požiūris, žinios jau ne tie, kurių poliklinikos steigėjams reikia dabar", – netikėtai apibendrino kauniečių pamėgtos gydymo įstaigos vadovas.

Ar gali nuvertėti patirtis, naujovės, pažanga?

Mokslų daktaras V.Obelienius šį klausimą atremia kontrargumentu. Sako, kad jis pats yra nusivylęs visa mūsų politika ir teisine sistema, nesibaigiančia sveikatos reforma, manipuliavimu visuomene, tiesos nepripažinimu, aiškinimu, kad pas mus viskas gerai.

"Dėl visko, kas blogai sveikatos sistemoje, kaltinami gydymo įstaigų vadovai, kad jie nesusitvarko. Sprendimai – taupykite, raskite lėšų. Privertus ubagą taupyti jis gyvens geriau? Man tai netinka", – piktinasi 42 metus sveikatos sistemoje dirbęs mokslų daktaras.

Taupymą jis supranta kaip efektyvų darbą, be reikalo nedidinant sąnaudų. Tačiau reikalavimas taupyti, kai finansavimas nedidėja ir viskas brangsta, medikus nuvilia ir demotyvuoja.

"Jei dirbi – turi kažką sukurti ir uždirbti. Jei reikia taupyti net gydytojų atlyginimus mažinant – apima neviltis", – prisipažįsta V.Obelienius.

Tušti žodžiai ir lobizmas

Kodėl prityręs sveikatos sistemoje, išradingas strategas išeina iš jos tarsi protestuodamas, bet nuleidęs rankas? Ar nereikėjo likti ir kovoti?

"Visas mano darbas čia, Šilainių poliklinikoje, – keturiolika metų be keturiolikos dienų, nes atėjau čia per Boso dieną, buvo ištisinė kova. Dalyvavau Respublikos darbo grupėse, kuriant sistemą, bet niekas priimtų sprendimų nevykdė. Kiek galima šnekėti, nieko nedarant? Aš – ne Dievas ir ne donkichotas. Daug kovojau, bet kai politikai nesugeba rasti drąsos priimti politinius sprendimus, kova neduoda rezultatų arba duoda labai menkus", – aktyviai aiškina gydytojas V.Obelienius.

Tokios pačios nuomonės ir jo bendražygiai. Vieni pasitraukė iš aktyvios veiklos, kitų jau nebėra. Šilainių poliklinikos vadovas prisiminė kolegas, kurie daug kentėjo nuo įvairių auditų, kontrolių, komisijų, tikrinimų. Pažeidimai – smulkmeniški, o įtampos ir sugaišto laiko – daug.

"Dabar daug kas neleidžiama, draudžiama, įrėminama. Atsirado labai įdomus dalykas – perteklinis reglamentavimas, kuris vadinasi: "Europos direktyva", "Europa taip liepė". Mes dar nepriaugę prie tos Europos, o ja prisidengiant priimami lobistiniai sprendimai", – tvirtina V.Obelienius.

Nėra storaodis

Į politiką ministru galėjęs būti V.Obelienius sako neisiantis.

"Mano oda nėra tokia stora kaip politikų", – paaiškina.

Baigęs medicinos studijas ir Kauno klinikose pradėjęs dirbti kardiochirurgu, V.Obelienius greitai pasuko mokslininko keliu: mokslinį darbą apsigynė Čekijoje, Prahoje, o kai grįžo, paviliojo profesorius Jurgis Brėdikis.

"Daug metų užsiimiau eksperimentine chirurgija, pradėjome lazerines operacijas, vadovavau medicininių lazerių laboratorijai", – ne be nostalgijos prisimena V.Obelienius.

Kai Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę mokslui pinigų nebuvo, eksperimentams vykdyti mokslininkai gavo tik pieštukų. V.Obelienius su kolegomis nesutriko: įsteigė pirmą Lietuvoje privačią medicinos įstaigą – Kauno medicinos centrą.

"Priklausomybės ligų gydymo idėja kilo gerokai vėliau, ir tai buvo šalutinė veikla", – priminus jo įkurtą priklausomybės ligų centrą, priduria V.Obelienius.

Visa ši veikla, darbas su akcininkais ir Švedijos–Islandijos bendrovėje, medicinos kaip verslo suvokimas davė neįkainojamos patirties. Tačiau pasiaukoti tarnauti sergantiems žmonėms neatėmė.

"Tai, kas pas mus yra blogai, daugiausia paveldėta iš sovietinių laikų. Tai ydingas, senovinis mąstymas, manipuliavimas ryšiais, įtakingomis pažintimis. Galime kalbėti ir apie oligarchus, korupciją, viešuosius pirkimus – visa tai yra sovietinis palikimas. Jo neišoperavus, kaip padaryta kitose šalyse, turbūt turės pasikeisti dvi kartos, kad Lietuvoje pradėtume gyventi geriau. Sovietinis mąstymas – pati didžiausia našta ir kliuvinys visam mūsų valstybės gyvenimui", – apibendrino V.Obelienius.

Ramybė be liūdesio

"Pirmiausia atostogausiu, susitvarkysiu nuotraukas, pašto ženklus, kitas kolekcijas. Tai užtruks mėnesį, gal du. Per tą laikotarpį, būdamas namuose, pats sau rasiu atsakymą, kiek man reikia būti namie, ir kiek veiklos tarp žmonių", – apie savo ateitį kalba jau greitai atsakingų pareigų nebeisiantis žmogus.

Kai pasitikrins savo socialumo poreikius, priims sprendimą, ką daryti toliau. Jei reikės bendravimo, aktyvios veiklos, tai ir darys.

"Yra Rotary klubas, kiti panašūs dalykai. Ar jų reikia man pačiam – pajausiu. Įsitikinsiu, liūdna vienam ar ne", – atvirai kalba gydymo įstaigos, kurioje yra daugiau kaip pusė tūkstančio darbuotojų, vadovas.

Sirgdamas ir būdamas namuose jis suprato, kaip keičiasi gyvenimas, kai aštuntą valandą ryto nereikia būti darbe, juolab prabusti naktį ir neužmigti dėl jo problemų.

"Labai gerai turėti laiko pamąstyti, ką darai, ką gero gyvenime padarei. Dar nežinau, kiek norėsiu būti susijęs su sveikatos apsauga", – prieš kelias dienas sakė rytoj savo gyvenimo 65-mečio slenkstį perkopsiantis gydytojas, du trečdalius šio laikotarpio atidavęs sveikatos sistemai.

Jam visada buvo priimtina ramesnio gyvenimo tėkmė. Dėl to, sako, nesiekė karjeros, o liko, jo žodžiais tariant, paprastu poliklinikos direktoriumi.

"Senelis buvo emigrantas, keturiolika metų dirbo Amerikoje. Grįžęs atkūrė savo gimtinę, kur aš vaikystėje vasarodavau, o dabar gyvenu, – atsisveikindamas tvirtai paspaudžia ranką gydytojas V.Obelienius, plačiai, optimistiškai nusišypso ir priduria: – Tik nieko pesimistiško neprirašykite, nes aš tikrai neliūdžiu."