Neseniai Kaune pristatyta naujausia istoriko Arūno Bubnio knyga "Kauno getas (1941–1944)" primena skaudžiausius miesto istorijos metus ir parodo, kaip sukuriamos sąlygos žmogiškajam orumui sunaikinti.

Skirta kiekvienam

Holokaustas Lietuvoje yra nepatogi tema. Ne tik dėl bandymų ignoruoti svarbų istorinį epizodą, pasineriant į eilinius padejavimus apie atsibodusius ir rutina virtusius politikų atsiprašymus, bet ir dėl sąmoningumo stokos.

Labai sunku atsisakyti apsukraus ir savanaudiško žydo įvaizdžio ar žydų sąmokslo idėjos, kuri, esant nepalankioms ekonominėms ar politinėms aplinkybėms, vis dar kaitina aistras. Ieškome progos įgelti Lietuvos žydų bendruomenei, primindami jų dalyvavimą sovietinėse partinėse ir represinėse struktūrose, visiškai pamiršdami iškilių lietuvių kolaboravimo pavyzdžius.

Šie pastebėjimai atskleidžia, kiek tolima yra holokausto tema eiliniam Lietuvos piliečiui. Sunku pripažinti, kad daugelyje mūsų miestų ir miestelių tarpukariu didžiąją dalį gyventojų sudarė žydai.

Po Antrojo pasaulinio karo metais vykusių žudynių daugelyje miestelių žydų neliko, o didžiuosiuose miestuose išlikusios jų bendruomenės itin negausios. Dėl to A.Bubnio knyga "Kauno getas (1941–1944)" yra skirta kiekvienam norinčiajam sužinoti ir suprasti tragedijos, ištikusios žydų bendruomenę, mastą.

Pogromai karo pradžioje

1941 m. pradžioje Kaune gyveno 32 595 žydai. Antrojo pasaulinio karo pradžia iš pagrindų pakeitė žydų bendruomenės padėtį. Tenka pripažinti, kad Lietuvos aktyvistų fronto sukilėliai (LAF) ir suformuota Lietuvos laikinoji vyriausybė turėjo mažai galimybių paveikti vokiečių okupacinės vadžios sprendimus žydų atžvilgiu.

1941 m. birželio 25 d. įžengusi vokiečių kariuomenė ir saugumo policija pradėjo organizuoti žydų žudynes ir siekė įtraukti vietos gyventojus į žydų pogromus. Didžiausi žydų pogromai vyko Vilijampolėje, kur gyveno daug žydų. Juose aktyviai dalyvavo lietuvių sukilėliai, kurie, anot A.Bubnio, nebuvo pavaldūs Laikinajai vyriausybei ir LAF.
Po pogromų bangos 1941 m. liepą pradėta reguliariai šaudyti žydus Kauno IV, VII, IX fortuose. Šiose žudynėse reikšmingą vaidmenį suvaidino Tautinio darbo apsaugos (TDA) bataliono kariai. Dalyvavimas tokio pobūdžio akcijose neigiamai veikė karių moralę. Dalis karių dezertyruodavo, dalis prašė juos atleisti iš tarnybos ar kitais būdais vengdavo dalyvauti žudynėse, tačiau tai nepakeitė nacių politikos žydų atžvilgiu ir TDA toliau buvo naudojamas žudynėse.

Verta įsidėmėti, kad nuo birželio 25 d. iki liepos 11 d. Kaune buvo nužudyta beveik 8 tūkst. žydų. Didžiausia žydų žudynių akcija buvo įvykdyta 1941 m. spalio 29 d. Kauno IX forte, kai nužudyta 9 200 žmonių.

Nei pulkininko Jurgio Bobelio pastangos išlaisvinti Lietuvos nepriklausomybės kovose dalyvavusius žydus, nei papirktų VII forto sargybinių malonė kai kuriems belaisviams nesumažino siaubo, kuris tvyrojo tuo metu Kaune.

Kauno geto kasdienybė

Vykstant žudynėms Kauno fortuose, 1941 m. liepos 7 d. vokiečių karinė administracija "susirūpino" žydų likimu ir norėdama juos "apsaugoti" nuo lietuvių pykčio, pasiūlė persikelti į steigiamą Vilijampolės getą. Į 2 kv. m spygliuota viela aptvertą plotą, kuriame nebuvo nei vandentiekio, nei kanalizacijos, – tik 350 namų, kuriuose turėjo tilpti beveik 30 tūkst. žmonių.

Gyvenamojo būsto problemą pamažu sprendė vykstančios žudynės ir didelis mirtingumas. Žydų išlikimas priklausė nuo jų darbo našumo. Darbo jėgos trūkumas nacius vertė efektyviai išnaudoti Kauno geto gyventojus. Okupacinė valdžia skatino naujų dirbtuvių, pavyzdžiui, muilo, žvakių gaminimo, odos, stalių ir kitų atidarymą gete, kuriose dirbo žydai.

Deja, tai nepalengvino žydų padėties, nes jų darbas buvo papildomas civilinės okupacinės valdžios pajamų šaltinis. Dėl sunkaus darbo, maisto trūkumo ir ligų kas savaitę Kauno gete mirdavo 50 žmonių. Daugybė darbininkų dėl sunkių darbo sąlygų patirdavo įvairias traumas ir sužeidimus. Įvairūs žeminantys draudimai išeiti iš geto, įsinešti į getą maisto produktų, pirkti ir skaityti laikraščius, perduoti ir gauti laiškus dar labiau pabrėžė nežmonišką nacių politiką žydų atžvilgiu.

Iš tūkstančių liko šimtai

1943 m. rudenį Kauno getas buvo pertvarkytas į koncentracijos stovyklą. Vokiečių civilinė valdžia geto valdymo įgaliojimus perdavė SS (vok. "Schutzstaffel" – apsaugos rinktinė). Pokyčiai paskatino didesnę kalinių darbo ir gyvenimo kontrolę. Dalis kalinių pradėjo dirbti Aleksoto ir Šančių darbo stovyklose. Dauguma žydų su nerimu ir baime žvelgė į vykstančius pertvarkymus, nes manė, kad greitai jie bus sunaikinti ar perkelti į kitas koncentracijos stovyklas kaip Vilniaus geto kaliniai.

Pirmą artėjančios pabaigos smūgį Kauno žydų bendruomenė patyrė 1944 m. pavasarį. Pagal nacių planą darbui netinkami žydai, vaikai ir seneliai, turėjo būti sunaikinti. Esesininkai atėmė iš motinų vaikus iki dvylikos metų, o tam pasipriešinusias motinas mušė šautuvų buožėmis ir užsiundė šunimis. Taip pat buvo suimti seneliai. Šių beveik 2 tūkst. žmonių tragiškas likimas nėra tiksliai žinomas.

Artėjant frontui naciai atrinko invalidus, ligonius, likusius vaikus ir senelius ir juos sušaudė. Dalį geto kalinių išsiuntė į Štuthofo, Dachau, Osvencimo ir kitas koncentracijos stovyklas. Likusieji, kurie bandė slėptis ir išvengti deportacijų, arba žuvo degančio geto liepsnose, arba krito pakirsti esesininkų kulkų, arba pabėgo. 1944 m. rugpjūčio 1 d. Raudonajai armijai užėmus Kauną buvo užregistruoti 634 žydai.

Patirtis ir pamokos

Vokiečių profesoriaus Jörno Rüseno straipsnyje "Kas yra istorija?" išsakyta nuostabi mintis: "Istorija yra laiko patirties įprasminimas." Verta pamąstyti, apie kokią patirtį kalbama A.Bubnio knygoje "Kauno getas (1941–1944)" ir kokius dalykus būtina suprasti.

Pirmas svarbus dalykas. Naciai ir sovietai siekė pertvarkyti visuomenę taip, kad būtų sukurtos sąlygos naujam žmogui – arijui arba sovietų žmogui – atsirasti. Socialinė atranka, pagrįsta teroru ir genocidu, tapo pagrindine priemone, kuria naudojosi naciai ir sovietai, naikindami žydus ir išnaudotojus (buožes, buržujus, kapitalistus). Tai liudija gausybė koncentracijos stovyklų tiek Trečiajame Reiche, tiek Sovietų Sąjungoje. Šūkiai "Arbeit macht frei" ("Darbas išlaisvina") ar "Šlovė darbui" atskleidžia itin cinišką požiūrį į pasmerktuosius, kurie prieš neišvengiamą žūtį dar turėjo padirbėti naujos tobulesnės visuomenės labui. Kauno geto istorija yra įtikinamas pavyzdys, kaip sukuriamos sąlygos, padedančios įgyvendinti ideologinius tikslus ir sunaikinti bet kokį žmogiškąjį orumą.

Antras svarbus dalykas. Palyginkime dvi deklaracijas, paskelbtas Lietuvoje. Liaudies seimo deklaracijoje (1940 m. liepos 21 d.) skamba tokie žodžiai: "Darbo liaudis, galingosios Raudonosios armijos padedama, nuvertė smetoniškųjų pavergėjų jungą ir įsteigė savo valstybėje sovietų valdžią." Po metų Lietuvos laikinosios vyriausybės deklaracijoje (1941 m. birželio 23 d.) skaitome sakinį: "Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais."

Šūkiai panašūs. Vienu ir kitu atveju kalbama apie prisidėjimą prie "nematyto klestėjimo ir pakilimo" arba bendradarbiavimą organizuojant pasaulį "naujais pagrindais". Vienu ar kitu atveju atsirado kolaborantų, kurių kietas širdis kartais suminkštindavo "nedidelės" dovanos ir trumpam atitolindavo negailestingą lemtį. Deja, šiuo istoriniu laikotarpiu Lietuvos valstybingumo atkūrimo idėja tapo sūriu pelėkautuose. Dėl to šiandien prasminga praeityje paieškoti vertybių, kurios tamsumas prašalintų ir padėtų suprasti, kas yra šviesa ir tiesa mūsų neramiame pasaulyje.