Vienas iškiliausių Kauno architektų Antanas Algimantas Sprindys apie kūrybą nejučiom prabyla esamuoju laiku, tarsi ką tik būtų pakilęs nuo braižomojo stalo. "Merkurijus", "Kaukas", "Rambynas" – neišlikę, bet autoriaus atmintyje – gyvi.

Lietuvos sovietmečio architektūros istorijoje viena įtakingiausių ir reikšmingiausių pavardžių – A.A.Sprindžio. Jis ne tik suprojektavo nemažai Kauno visuomeninių pastatų, bet ir lėmė daugybę sprendimų kuriant miesto architektūrinį ir urbanistinį veidą. A.A.Sprindys 11 metų buvo Kauno architektūros galva – miesto vyriausiasis architektas, Statybos ir architektūros valdybos viršininkas. Jam vadovaujant Laisvės al. pertvarkyta į pėsčiųjų gatvę.

Šiemet vasarį 85 metų jubiliejų pasitikęs A.A.Sprindys nebematomas viešumoje. Puikią atmintį ir iškalbą išsaugojęs garbaus amžiaus architektas nenoriai pripažįsta, kad sveikata nebeleidžia nei dairytis po miestą, nei įdarbinti pieštuką: nepaklusnios kojos, poilsio prašosi akys.

Architektų bendruomenė planuoja išleisti leidinį, skirtą A.A.Sprindžio kūrybai. Jo nepamiršo ir šiuo metu vykstančio Kauno architektūros festivalio rengėjai. Verslo lyderių centro (BLC) vestibiulyje šiuo metu galima aplankyti parodą, kuri iliustruoja A.A.Sprindžio ne tik kaip projektuotojo, bet ir kaip dailininko talentą: ranka piešti jo eskizai žavi preciziškumu. Simboliška, tačiau paroda eksponuojama A.A.Sprindžio projektuotame, vėliau pakeistame, "Miestprojekto" pastate.

Parodos organizatoriai pripažino, kad kai kurių vos prieš 30 metų pastatytų objektų nuotraukų yra išlikę nedaug. "Kauko" kavinės iliustracijų yra mažiau nei jos pirmtakės – Vizbaro pilaitės, statytos tarpukariu. Tad kauniečiai, turintieji šio ir kitų A.A.Sprindžio projektuotų pastatų ir interjerų nuotraukų, kviečiami atsiliepti, paskolinti jas.

A.A.Sprindys per sūnų perdavė susirinkusiesiems šiltus sveikinimus, tačiau pats parodos atidaryme nedalyvavo. Architektūros riterį aplankėme jo namuose – jaukiame, prieš kelis dešimtmečius skoningai, bet paprastai įrengtame bute Žaliakalnio šlaito papėdėje. Apie valandą trukęs pokalbis – atviras ir nuoširdus. Kartais mintys skriejo tarp eilučių.

– Jūsų pastatų pastatymo datos rodo, kad projektavote bemaž 50 metų. Gal tai ne viskas?

– Projektavau ir studijų metais. Dirbau kaip negras pas įvairius architektus – Kazimierą Šešelgį, Jokūbą Perą, Adolfą Lukošaitį. Prisidėjau prie įvairių projektų, vyko konkursas po konkurso, būdavo visokių užsakymų, nuo kurių nubyrėdavo kapeikos. Mano tėvas buvo mokytojas, nebuvo pinigų, turtų neturėjome, mano gyvenimas nebuvo labai lengvas.

– Kodėl pasirinkote architektūrą?

– Visą laiką galvojau, kad būsiu grafikas. Tėvai patarė rinktis architektūrą, nes dailininkai ne itin daug uždirba. Man jie sakė: "Architektas – tai labai iškili specialybė, galima pagarsėti." Gal net ir lengviau buvo įstoti į architektūrą. Įstojau, ir tiek.

– Džiaugėtės, kad tėvai pastūmėjo į šią specialybę?

– Ji tikrai nebuvo svetima. Studijuojant architektūrą buvo ir dailės, ir piešimo, ir akvarelės, ir komponavimo, tik tapybos nebuvo. Net skulptūros kursą praėjome. Žinoma, tik viso to buvo mažiau nei Dailės akademijoje.

– Ar architektūra irgi yra menas, lygiavertis dailei?

– Taip, tai menas, surištas su loginiu mąstymu. Dailė reikalauja mažiau logikos, daugiau jausmo, vidinio išgyvenimo. Architektūra turi būti apgalvota, numatyta į priekį, mastelį reikia pritaikyti žmogui.

– Ar visi pastatai gali būti pavadinti meno kūriniais?

– Tą patį galima pasakyti ir apie dailę – ne viskas yra meniška. Man atrodo, kad architektūroje labai svarbu siekti proporcijų, kompozicinio išdėstymo, funkciškai teisingo sprendimo. Turi būti siekiama grožio. Daug lemia medžiagų parinkimas, jų tarpusavio kompozicija.

– Ar, norint suprojektuoti gerą pastatą, užtenka talento, ar reikia ir darbštumo?

– Darbštumas reikalingas tam, kad sumanymą įgyvendintum. Būna, kad statant pastatą koreguoji projektą, pakeiti pirminius sumanymus, vis tobulini. Architektas būni gyvas kartu su statomu pastatu. Pavyzdžiui, "Merkurijaus" projektas buvo padarytas, tačiau jį statant kiekvieną pietų pertrauką ateidavau į statybvietę, nors galėjau to ir nedaryti. Man tiesiog buvo įdomu. Vis ką nors pakoreguodavau, papildydavau, paaiškindavau.

Buvau ten iki pat statybos pabaigos, rūpinausi net tuo, kas man nepriklausė. Pavyzdžiui, reklamos iškabomis. Iš pradžių universalinė parduotuvė neturėjo pavadinimo. Pavadinimą "Merkurijus" pasiūliau aš. Kilo ginčai, kodėl "Merkurijus", o ne lietuviškas pavadinimas? Reikėjo aiškinti, kad Merkurijus yra romėnų prekybos ir kelionių dievas. Kai šiam pavadinimui buvo pritarta, reikėjo sukurti ir pagaminti iškabą, padaryti, kad ji būtų šviečianti.

Tiesa, pavadinimas "Merkurijus" ne visai sugalvotas. Važiavome kažkokiu reikalu į Leipcigą. Ten pamačiau viešbutį "Mercur". Tas pavadinimas patiko, pasidomėjau, kad jis labai tinka universalinei parduotuvei.

– Koks jūsų projektas pačiam mieliausias?

– Maloniausia buvo prisidėti atkuriant Prisikėlimo bažnyčią, Karo muziejaus sodelį.  Vis dėlto šių objektų autorystė priklauso ne man, o Karoliui Reisonui. Aš tik rūpinausi atstatymu, korekcijomis. Tiesa, šiokių tokių pakeitimų padarėme. Pavyzdžiui, Laisvės statulą atgręžėme į Nežinomo kareivio kapą, o tarpukariu ji buvo atsukta į K.Donelaičio gatvę. Laisvės statulos postamentas buvo betoninis, mes jį padarėme akmeninį.

– Kodėl kartais nutinka taip, kad architektas gyvena ilgiau nei jo sukurti pastatai?

– "Merkurijaus" nebevadinkime "Merkurijumi". Naujasis pastatas jo vietoje turėtų atsistatyti pagal vadinamąsias raudonąsias linijas. Aš "Merkurijaus" korpusą buvau atitraukęs nuo raudonosios linijos, Laisvės al. ir S.Daukanto g. sankirtoje susiformavo erdvė. Čia susikerta dvi pėsčiųjų gatvės, viena jų veda per tiltą į Nemuno salą. Taip dariau todėl, kad norėjosi alėjoje sukurti centrinę aikštę. Juk jos galuose – prie savivaldybės ir Soboro taip pat yra aikštės. Dabar, kaip naujasis suprojektuotas pastatas neatitraukiamas, pastate laimima ploto.

– Ar išties "Merkurijus" buvo nebetinkamas naudoti?

– Ilgainiui supratau, kad nebereikia tokio prekybos centro kaip "Merkurijus". Buvo bandoma pritaikyti tai vienas, tai kitas patalpas. Keitėsi prekybos principai, keitėsi ir prekybos erdvės. Tiek prekybos patalpų, kiek buvo "Merkurijuje", nebereikėjo. Buvo reikalingi biurai, butai ir tik nedidelė dalis – prekybai. Bandžiau koreguoti kaip prekybos pastatą, o ne kaip daugiafunkcį. Po to supratau, kad su tokiais poreikiais niekaip nebeištempsiu. Užsakovai – užsienio firmos, jos pagal save sprendžia. Su naujuoju projektu nesu susipažinęs, esu matęs tik vaizdus, kaip pastatas turėtų atrodyti iš išorės.

– Kokie Kauno pastatai jums yra vertingiausi, savičiausi, kuriuos privalu išsaugoti?

– Tarpukario namai yra geri – Laisvės al. esantis "Pienocentras" (dabar KTU), bendrovės "Pažanga" rūmai (dabar VDU) ir kiti. Iš vėlesnio laikotarpio – Politinio švietimo namai (dabar – VDU ). Yra gerų ir naujausios architektūros darbų, bet nenorėčiau išskirti kokio nors vieno.

– Ką patartumėte šiandieniams Kauno architektūros kūrėjams?

– Sunku patarti. Vis dėlto kartais nesuprantu, kodėl reikia saugoti kokią tai lūšnelę, neaišku, ar vertingą, ar nevertingą. Kartais net graudu žiūrėti. Štai caro laikų  nameliukai Laisvės alėjoje. Istoriškai jie gal ir vertingi, bet jų architektūroje nieko vertingo nėra. Manyčiau, juos galima drąsiai rekonstruoti.

– Ką vietoje carinių namelių reikėtų statyti? Ar reiktų Laisvės al. pastatus aukštinti?

– Juk kažkada Laisvės al. išklotinės buvo padarytos penkių aukštų. Nenoriu pasakyti, kad tai buvo geri namai, bet noriu atkreipti dėmesį, kad jie buvo penkių aukštų, tik tai nebuvo įgyvendinta.

– Ar manote, kad Laisvės al. turi atsirasti daugiau penkiaaukščių?

– Nebūtinai. Štai dabar vyksta Architektūros festivalis, reikėtų įsiklausyti į naujas mintis. Gal senių nelabai klausykime?

– Vis nepaliaujate sekti Kauno architektūrinį gyvenimą?

– Dabar jau labai sudėtinga, viskas labai pajudėjo į priekį, pasikeitė. Jau nebedirbama ant lentos. Prieš 20 metų nė nebūtum pagalvojęs, kad projektuojama bus taip, kaip šiandien – kompiuteriu. Internete tiek daug informacijos. Nauja technika duoda labai daug naujų galimybių. Reikia naujai galvoti. Mūsų laikais buvo kitaip.

– Ar nauja technika pagerina architektūrinį rezultatą?

– Iš dalies pagerina. Kita vertus, tai gal šiek tiek suvienodina architektūrą, nes daug naudojamasi jau sukurtais užsienio pavyzdžiais, nebūtinai ieškoma savo sprendimo.

– Kai kūrėte jūs, į užsienį nesidairėte?

– Nebuvo didelio pasirinkimo. Pasižvalgydavome į kai kuriuos žurnalus, gaudavome jų iš Vokietijos. Sklaidos iš Vakarų buvo mažiau, daugiau – iš Sovietų Sąjungos.

– Ar stengėtės sekti madomis, ar ieškojote savito braižo?

– Mes, Kauno architektai, stengdavomės žiūrėti į lietuvišką tarpukario architektūrą, nors buvo bandoma primesti sovietinį braižą, reikdavo puoši namų fasadus atitinkama simbolika, lipdiniais. Taip buvo maždaug nuo 1945 iki 1955 m.

– Po nepriklausomybės atkūrimo sovietmečio architektūra buvo niekinama, nevertinama, netausojama. Ar tai nežeidžia jūsų? Ar visi sovietmečio pastatai neverti, kad būtų saugomi?

– Yra visokių pavyzdžių. Nemažai butų stambiaplokščiuose namuose nepatogūs, ankšti. Vis dėlto dabar jie turi pasisekimą, nes šildyti mažus butus pigiau nei didelius. Manau, kad į sovietmečio architektūrą reikėtų žiūrėti labai apdairiai. Jei toje vietoje galima pastatyti geriau, sukurti padorumą šiluminiu požiūriu, gal ir galima griauti. Reikia įvertinti visas aplinkybes, taip pat ir susidėvėjimą.

– Ar sukūrėte ir pasistatėte namą sau?

– Suprojektavau namą Palangoje, kuriame keturi butukai – mano šeimai ir giminaičiams. Tai vasarnamis, sunkiai sekėsi statyti. Nuolatiniam gyvenimui Kaune namo sau nestačiau. Neturėjau nei sklypo, nei noro. Gyvenu daugiabutyje, kurį projektavo mano pažįstamas architektas Feliksas Vitas. Prieš tai turėjome mažesnį butą, bet po to pavyko gauti didelį butą – 96 kv. m ploto. Tada buvome keturių asmenų šeima, dabar jame likome dviese su žmona. Tiek mums tikrai yra per daug.

– Esate įrengęs ne vieną kavinę, restoraną, kurie jau išnykę, bet prisimenami su nostalgija... Kokie jūsų prisiminimai?

– Su "Kauko" restoranu buvo daug darbo, pastato (tarpukario architekto Felikso Vizbaro sau projektuotas namas, pramintas Vizbaro pilaite – red. past.) būklė buvo labai prasta. Čia labai gera vieta, atsiveria vaizdai į miesto centrą. Buvo norima, kad kuo daugiau žmonių čia lankytųsi ir matytų miestą. Prieš tai pastate buvo butai. Miestas priėmė sprendimą iškelti visus gyventojus ir įrengti čia restoraną.

Kai reikėjo pamatuoti pastatą iš vidaus, dar stovėjo baldai. Su matuokle vaikštinėjau tarp lovų. Iš lauko pastatą fotografavau įsilipęs į Soboro kupolą, pavyko į jį patekti – tada šventovė buvo paversta vitražo galerija. Po to, kai ką šiek tiek pakeičiant, priduriant vestibiulį, įrengiant rūsį katilinei, prasidėjo statyba.

Ir vykstant statybą vyko visokie projekto pakeitimai. Vykdant darbus, nugriuvo frontonas, paskui – bokštelis. Teko sukurti naujus. Jie – šiek tiek kitokios architektūros. Vizbaras buvo sukūręs barokinius motyvus, o mano – gotikiniai. Lauke buvo padaryta terasa pasisėdėti, įrengtas spalvotas fontanas, baseinėlis. Į interjerą mažai kišausi, jį kūrė kiti.

Tas restoranas turėjo pasisekimą, čia būdavo vežami svečiai. Savo sūnaus vestuves ten atšokome. Po to, kai "Kauką" privatizavo, buvo bandoma daryti kažkokius pakeitimus, bet "Kaukas" tyliai sunyko. Ten lyg norima statyti gyvenamąjį namą. Jei taip, reikia sukurti ir viešą vietą, pavyzdžiui, kavinę, kad žmonės galėtų ateiti pasigėrėti miesto vaizdais.

– Ar lankėtės kitose savo projektuotose įstaigose?

– "Rambyno" aludei buvau sukūręs baldus ir visą interjerą. Paprastai aludėse, karčemose daug geriama. Norėjosi, kad tai būtų graži, tvarkinga, kultūringa vieta. Dirbome išvien su menininkais, buvo sukurti vitražai, mozaikos. Vėliau, po atidarymo, ėjau pro "Rambyną" ir panorau atsigaivinti, bet buvo ilga eilė. Bandžiau užeiti be eilės. Sakau: "Leiskite mane, aš esu suprojektavęs šią aludę." Man atrėžė: "Buvo daug tokių projektuotojų" ir nusiuntė į eilės galą. Tada spjoviau ir nuėjau namo.

Maironio ir K.Donelaičio gatvių sankirtoje stovėjo žalias nameliūkštis. Nusprendėme jį nugriauti. Atsivėrusioje erdvėje nutarėme įrengti kavinaitę. Per porą savaičių suprojektavau – taip čia atsirado "Liepaitė". Ją labai pamėgo ilgaplaukiai. Užsisakai kavos, grameliuką, skambėdavo muzika... Labai patikdavo ten sėdėti.

– Kada nustojote projektuoti?

– Karjerą baigiau su Prisikėlimo bažnyčia (atstatyta 2001 m. – red. past.). Po to vis klausdavo manęs patarimų dėl kokių nors smulkių dalykų. Kažkada paprašė manęs suprojektuoti antkapinį paminklą – ir suprojektavau. Visiška smulkmena. Paprašo, ir dirbi. Dabar jau nebe, baigta...

Draugai, kolegos jau iškeliavo į amžinybę. Kartais galvoju, kad jie laimingesni nei aš. Tiek daug išgyventa, visose tarnybose išbūta. Dirbant vykdomajame komitete vyriausiuoju architektu (1976–1987 m. – red. past.) darbo buvo daugiausia, jis buvo labiausiai įtemptas, bet labiausiai buvo matyti rezultatai.

– Namuose ir šiandien stovi jūsų braižomasis stalas, prie kurio daug dirbote. Ar neužteko dirbti darbe?

– Namuose darydavau ir architektūros darbus, bet namuose galėdavai prisėsti prie grafikos, knygų, vadovėlių iliustravimo. Gerai pakeisti darbą. Pareini, išgeri kavos, ir toliau dirbi. Ir patiko, ir reikėjo dirbti.