Matykime širdimi

Nuo ankstyvo ryto, net ir stingdant beveik 20 laipsnių šalčiui, Apreiškimo Švč. Dievo Motinai katedroje rinkosi ir šiluma dalijosi dešimtys, o mišių metu šeštadienį susirinko apie 200 žmonių.

Kaune iš viso yra apie 300 stačiatikių parapijiečių.

Visos pagrindinės stačiatikių šventės čia minimos nuo pat bažnyčios pastatymo dienos – 1935 metų balandžio 22-osios.

"Tai, kas svarbiausia, matoma ne akimis, bet tik širdimi, – garsaus prancūzų rašytojo Antoine’o de Saint-Exupéry žodžius pakartojo katedros dekanas klebonas Nikolajus Murašovas. – Linkiu matyti širdimi, linkiu matyti visas Lietuvos bažnyčias, dangaus šviesą, kurios nepastebime aplink mus. Linkiu matyti dangišką šviesą mūsų šeimose, aplink mus ir visų Lietuvos žmonių širdyse. Globokime, padėkime vienas kitam, dalykimės meile, šiluma ir maistu."

Penktadienį stačiatikiai minėjo šv. Kūčias, o prie stalo Kaune sėdo keli šimtai žmonių.

Kūčios stačiatikiams – gana griežta diena.

Vadovaujantis tradicijomis, žmonės visai nevalgo iki patekės Vakarinė žvaigždė.

Laikoma, kad ji pateka po vakarinių pamaldų. Tuomet sėdama prie tradicinio šventinio stalo: per Kūčias patiekalai galimi tik iš augalinių produktų, negalima valgyti net žuvies, kaip priimta pas katalikus.

Pagrindinis patiekalas, kuriame nenaudojami kiaušiniai, tešla, – iš virtų kviečių grūdų ir medaus. Kartais kviečiai pakeičiami ryžiais, papildomai įdedama aguonų, razinų, riešutų. Vieni šį patiekalą vadina „kutja“, kiti – „sočivo“.

Kūčiomis stačiatikiai užbaigė 40 dienų trukusį pasninką.

Beje, nemažai stačiatikių Kaune yra sukūrę mišrias šeimas, todėl švenčia ir katalikų, ir provoslavų šventes.

Atsiprašau, kad nemoku lietuviškai

"Laukiu vyro, jis – stačiatikis, aš katalikė", – Apreiškimo Švč. Dievo Motinai katedros prieangyje šypsojosi Lina.

"Čia lankausi per visas didžiausias šventes, – lietuviškai prisipažino nuo 1972 metų, studijų laikų, Kaune gyvenantis 65 metų Olegas Kapitanovas. – Penktadienį ant Kūčių stalo buvo mūsų pagrindinis patiekalas "kutja", silkė."

Olegas prie stalo sėdėjo su šeima – penkiese, šeštadienį švęs Kalėdas.

"Čia pat, prie katedros, yra stačiatikių sekmadieninė mokykla, rengia spektaklius, kuriuose dalyvaus ir trys mano vaikai. Po to visi švęsime Kalėdas su šeima".

Visi kalbinti stačiatikiai, išskyrus vieną akis nusukusią ir piktokai burbtelėjusią solidaus amžiaus moterį, su žurnalistais bendravo šiltai.

Ir net lietuviškai nekalbėjusi 81 metų Ania.

"Atsiprašau, man gėda, bet lietuviškai nemoku, nors suprantu. Visą gyvenimą dirbau rusiškose įstaigose, – nuoširdžiai prisipažino nuo 1952 metų Kaune gyvenanti solidaus amžiaus senjorė. – Tačiau džiaugiuosi, kad lietuviškai puikiai kalba ir supranta mano vaikai."

Apreiškimo Švč. Dievo Motinai katedroje Ania lankosi dažnai, pamini artimuosius: Kaune palaidoti tėvai, vyras.

"Prie bendro stalo sėsime su sūnumi, jo žmona, anūkėle, dukra gyvena Elektrėnuose, – tęsė Ania. – Tikiuosi, kad 2017 metais visi būsime sveiki. O sveikatos ir taikos linkiu visiems žmonėms."

Tegul 2017 metai būna neprastesni

"Čia lankomės kiekvienais metais per visas didžiausias šventes, – prisipažino Povilas, kurio senelis buvo karininkas. – Apsigyvenome kartu su mama."

Prakalbus apie penktadienį minėtas Kūčias, draugiškas 42 metų vyras neslėpė: "Svarbiausia, ne kas yra ant stalo, o kas prie jo – šeima, artimieji, draugai. O šeštadienį švęsime kartu su mama. Susirinks bent dvi šeimos."

"Svarbiausia, kad būtų sveiki vaikai, anūkai. Noriu, kad iš Londono dažniau su anūkėlėmis grįžtu kitas mano sūnus ir sveika būčiau aš – nenoriu būti našta savo vaikams", – šiltai kalbėjo Povilo mama Tatjana.

Ant jų šventinio stalo per Kūčias buvo "kutja", "šuba" – silkė su majonezu ir daržovėmis.

"Tokios "šubos" negamina niekas. Taip teigia visi draugai, pažįstami", – juokėsi Tatjana ir pakvietė užeiti į svečius bei paragauti jos vaišių.

"Mano a. a. tėvelis buvo lietuvis, žemaitis, – įsiterpė Povilas. – Visada švęsdavome ir katalikiškas, ir stačiatikių šventes.

"Aš gimiau Estijoje, mano tėtis – Baškirijoje, vyro mama iš Tauragės buvo liuteronė, – šypsojosi Tatjana. – Svarbiausia būkime vienas kitam geri, dėmesingi. Ir tegul pasaulyje būna taika. Visą kitą pasieksime patys."

"1916 metais žmonės niurzgėjo, kad metai buvo prasti, – išklausęs mamą, kalbėjo Povilas. – Tačiau atėjo 1917-ieji. Žinome, kas įvyko. Palinkėkime taikos, vertinkime tai, ką turime. Ir kad nebūtų taip, kaip tuomet. Ir tegul šie metai mums visiems nebūna prastesni."