Apie studijas užsienyje susimąsto dažnas jaunuolis. Ir ne tik susimąsto, bet ir aktyviai papildo Anglijos, Nyderlandų, kitų šalių studentų gretas. Ar reikėtų tvenkti šią upę, o gal atvirkščiai – skatinti?

Skirtingi tikslai

Kaune vykusi paroda "Studijos užsienyje 2014" vyresniųjų ir jaunesniųjų klasių moksleivius, studentus kvietė apie mokslus svetur sužinoti iš pirmų lūpų – apie tai pasakojo ten studijuojantys lietuviai, kiti užsienio aukštųjų atstovai.

Susidomėjusiųjų renginiu netrūko. Bet dauguma kalbintų jaunuolių teigė nenorį visam laikui išvykti iš Lietuvos. Vieni studijomis užsienyje sakė besidomintys, nes nori įsitikinti, kad pasirinkdami mokslus gimtinėje tikrai neprašauna.

Kiti užsienyje įgyta nauja patirtimi, gimusiomis idėjomis norį praturtinti gimtinę ir kartu  joje siekti savo svajonių.

Ieško atsakymų

Vieni turėjo konkrečius planus ir jau buvo tvirtai apsisprendę, ką norėtų studijuoti. Kai kurie į parodą apskritai atėjo ne klausytis apie aukštųjų mokyklų privalumus, o rasti atsakymą, ką jie norėtų veikti ateityje.

"Daug dalykų patinka. Nuo teatro iki medicinos. Nežinau, kurį rinktis. Todėl ir lankausi tokiose parodose. Buvau ir Lietuvos aukštųjų mokyklų mugėje", – kalbėjo S.Dariaus ir S.Girėno gimnazijos gimnazistė Kotryna Vilkinytė.

Studijomis užsienyje ji nei žavisi, nei jų bijo, nors vienas studijuojančiųjų svetur yra jos brolis. Vaikinas antrus metu smokosi Danijoje. Pasirinko inžinerijos studijas.

"Iš pradžių brolis bijojo, kad nesusišnekės, bet dabar studijomis labai patenkintas", –  pasakojo K.Vilkinytė.

Paskaitos – slovėnų kalba

Su parodą besisukinėjusi Lina Grinevičiūtė, Kauno technologijos universitete studijuojanti taikomąją fiziką, jau yra patyrusi studijų užsienyje skonį.

Užpernai ji pusmetį mokėsi Slovėnijoje. "Patiko, tik visos paskaitos vyko slovėnų kalba. Kaip sekėsi? Akademinių skolų neprisidariau", – nusijuokė iš Jurbarko kilusi L.Grinevičiūtė.

Magistro studijų vietą rinkusis mergina tikra tuo, kad jei ir mokysis užsienyje, gavusi diplomą grįš į Lietuvą.

"Mano specialybė perspektyvi, darbą grįžusi tikrai gausiu. Be to, Lietuvoje – šeima, draugai, jų tikrai nesinori ilgam palikti", – kalbėjo ji.

Vilioja savanorystė

Pašnekovės draugė, šiemet baigsianti Vytauto Didžiojo universitetą, užsuko su viltimi tapti kurios nors savanorystės programų dalyve. "Norėčiau dirbti su mažais vaikais", – sakė Monika Solovjovaitė.

Į tokią veiklą ji norėtų panirti metams. Šalis, į kurią vyktų, nėra svarbi, bet jei būtų galima pasirinkti, savanoriautų Italijoje.

Prasmingai praleisdama laiką M.Solovjovaitė kartu tikisi įgyti gyvenimiškos patirties, pamatyti pasaulio, susipažinti su kitų šalių kultūra akis į akį.

Vasarą mergina gaus ekonomikos ir finansų mokslų bakalauro diplomą. Ji nebijo metams mesti įprastą gyvenimą ir neieškoti būdų, kaip ir kur pritaikyti universitete gautas žinias. "Jei norėsiu, jos neužsimirš", – įsitikinusi taip pat iš Jurbarko kilusi mergina.

Šioje parodoje vyresniųjų klasių moksleiviai turėjo progą pabendrauti su Didžiosios Britanijos, Danijos, Nyderlandų ir Šveicarijos universitetų atstovais, pasitarti su karjeros konsultantais. Aktyviam jaunimui buvo siūlomos savanorystės programos Europoje, Azijoje ir Afrikoje, kalbų stovyklos.

Didžiosios Britanijos aukštųjų mokyklų atstovai papasakojo apie galimybes baigti vidurinę mokyklą Anglijoje.

Grantas Pažėra

Verslininkas, karjeros konsultantas

Mokykloje visi vaikai įspraudžiami į rėmus. Tad baigiant mokyklą neretai mokiniams sunku suvokti, ko nori jie patys, o ne iš jų pageidauja aplinkiniai, sistema. Kai jaunas žmogus ateina pas mane kaip karjeros konsultantą, pirmas klausimas, kurį jam užduodu: o kas jam patinka? Kurias pamokas mėgsta, kokie būreliai patinka, ką apskritai mėgsta veikti? Gal patinka draugams padėti ruošti pamokas? Tuomet galima spėti, kad gal gali būti geras pedagogas. Galbūt sekasi suburti bendraamžius?

Vadinasi, gal gali būti geras vadovas. Nuo kurio interneto puslapio pradeda skaityti  įsijungęs kompiuterį? Tiesiog reikia padėti analizuoti save. Yra žmonių, kurie iš inercijos eina paskui kitus. Pavyzdžiui, treniruotes lanko, nes ten eina draugas. Neretai ir į konsultacijas ateinama dviese. Bet mūsų tikslas yra išsiaiškinti, kas yra būtent tas jaunas žmogus, o ne jo draugas.

Renkantis profesiją, studijų kryptį nuo konkrečių siūlymų, patarimų reikia atsiriboti. Reikia ne patarinėti, o tiesiog perduoti savo patirtį. Rinktis, spręsti turi vaikas. Tėvai savo atžaloms dažniausiai linki gero. Tačiau patarinėdami, ką rinktis, jie nesąmoningai bando įgyvendinti savo neišsipildžiusias svajones. Beje, niekuomet ne vėlu ieškoti savo kelio, keisti užsiėmimą, jei jauti, kad tam atėjo laikas.

Pavyzdžiui, vienos Kauno mokyklų direktorės pavaduotoja daug metų dirbo su vaikais, tačiau sunkiai susirgo. Teko mesti darbą. Tuomet ji įkūrė įmonę, organizuojančią keliones. Pavaduotoja su vyru iki tol labai mėgo keliauti, tad ir naujasis užsiėmimas jai teikia daug džiaugsmo.

Išvykimas į užsienį, kelionės yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Turime nustoti būti prisirišę prie vienos vietos. Jau nekalbant apie studijuojančius, dirbančius užsienyje, kiek yra žmonių, kurie gyvena kitame Lietuvos mieste nei dirba. Tik paleisdami žmones prisitrauksime naujovių, galimybių.

Pavyzdžiui, svetur dirbantis lietuvis gali prisidėti prie užsienio kompanijų filialų steigimo Lietuvoje idėjos ir į Lietuvą gali grįžti kaip tos bendrovės filialo pas mus vadovas ar pan. Būtina pamatyti pasaulio, jį pažinti, išmokti kalbų. Bet turime sugalvoti, kaip išvykėlius pritraukti grįžti atgal.