Lėmė kelios valandos
Atsargos pulkininkui A.Šimoniūčiui karo zonoje atsidūrusių vaikų gelbėjimas tapo kone kasdiene tarnyba. Vykdydamas įvairias misijas dar nuo Maidano sukilimo laikų jis kartu su paramos ir labdaros fondo bendražygiais „Pagalbos sparnas“ į Ukrainos gilumą keliavo daugybę kartų.
„Važiuojame į karštuosius taškus, žinome kelius ir keliukus, žinome, kaip privažiuoti, kaip išvažiuoti. Paimame vaikus ir kuo greičiau pasišaliname – lekiame beveik nesustodami“, – sakė A.Šimoniūtis.
Pareiga: atsargos pulkininkui A.Šimoniūčiui karo zonoje atsidūrusių vaikų gelbėjimas tapo kone kasdiene tarnyba. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)
Greitis tokiomis aplinkybėmis – gyvybiškai svarbus. Tik kelios valandos galbūt nulėmė kelionei į Kauną surinktų vaikų likimą.
„Prieš porą savaičių atvykome į Ukrainą paimti vaikų namuose gyvenusių našlaičių – iš viso 52 vaikų. Prasidėjus oro atakoms, jie buvo evakuoti pas vietinius gyventojus. Sutartu laiku vaikus atvežė prie šalia autostrados esančios degalinės. Juos greitai įsodinome ir pasišalinome, nes aplinkui gaudė oro pavojų skelbiančios sirenos. Išvažiuodami per radiją išgirdome, kad kvartalas, kuriame veikė vaikų namai, yra subombarduotas praėjus dviem valandoms po jų išvežimo… Pasisekė“, – sakė A.Šimoniūtis.
Anot jo, keliones su vaikais dažnai lydi nuo horizontų ataidintis sprogimų griausmas.
„Meluočiau sakydamas, kad nebaisu. Bet iškalbingiausios yra vaikų akys: jos išplėstos ir tylios. Nors autobusai pilni judrių mažamečių, kelionės metu viešpatauja tyla. Stengiamės jiems suteikti saugumo jausmą. Jei matome, kad jie jaučiasi saugūs, ir mums ramiau pasidaro“, – pasakojo vaikais besirūpinantis kariškis.
Svarbiausia, kad gyvi
Vėlyvą praėjusio trečiadienio vakarą į Savanorių prospekte Kaune esančią automobilių stovėjimo aikštelę įsuko dideliais raudonais kryžiais ant priekinių langų pažymėti du „Kautros“ autobusai, jų priekyje – švyturėliais blyksintis greitosios medicinos pagalbos automobilis.
Svetingi: atvykusius pabėgėlius sutiko savanoriai. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)
Ukrainos, Lenkijos ir Lietuvos keliais nuvažiuota beveik 2 tūkst. km. Daugeliui tokia ilga kelionė – pirmoji gyvenime.
Į Kauną atvykusios jaunos mamos sakė tikinčios, kad čia pavyks apmalšinti emocines žaizdas ir pradėti, kiek tai įmanoma, visavertį gyvenimą.
„Nesame dar taip toli važiavę. Pavargome, bet kad tik tokios bėdos būtų. Svarbu, kad esame gyvi ir sveiki, čia, manau, jausimės saugūs, nes mumis taip gražiai rūpinasi“, – dėkinga kalbėjo su trejų ir dvejų metų vaikais iš autobuso išlipusi jauna ukrainietė.
Vedina mažyliais ji nuskubėjo į viešbučio laukiamąjį, kur vyko atvykėlių paskirstymas į jiems parengtus kambarius. Matėsi, kad pabėgėlių priėmimą organizuojantys Kauno miesto savivaldybės atstovai laikėsi iki detalių apgalvoto plano: viešbučio fojė atsidūrę žmonės pasakydavo savo pavardę, šeimos arba grupės narių skaičių, tada gaudavo raktus ir būdavo palydimi į poilsiui parengtus kambarius.
Atvyko ir savanorių autobusiukas, iš kurių jauni žmonės į viešbutį nešė sauskelnių, higienos ir maisto paketų.
Bando sėti paniką
Bendrame šurmulyje netrukus savo žodį tarė ant motinų rankų sūpuojami kūdikiai: jie nesivaržydami paleido gerkles, aiškiai duodami suprasti, kad yra visiškai pavargę ir jau metas pailsėti.
Apie kelionę iš Ukrainos į Kauną pasakoję pašnekovai minėjo virš autobusų kurį laiką skridusį kulkosvaidžiu ginkluotą rusų karinį sraigtasparnį.
„Jis netoli kelio paleido šūvių seriją, visi susigūžėme. Manau, taip jie stengiasi įbauginti, pažeminti, skleisti paniką, parodyti, kad neva jie dabar yra Ukrainoje šeimininkai“, – pasakojo vienas savanorių.
Tiki: bus riesta
Kalbinti ukrainiečiai tikino neabejojantys V.Putino invazijos žlugimu ir daug vilčių siejo su JAV. Vienas tokių – 73-ejų atsargos karininkas Vladimiras, tą vakarą atvykęs pasitikti savo žemiečių.
„Putinui bus galas. Amerikiečiai nulems viską. Mes, ukrainiečiai, naudojame amerikiečių ginklus, rusai – visiškai pasenusius, todėl jiems labai riesta. Jiems baigsis net ir tų pasenusių ginklų atsargos“, – kalbėjo pensinio amžiaus vyras.
Į Kauną atvykusiems ukrainiečiams nerimą kelia, anot jų, šalyje katastrofiškai blogėjanti humanitarinė situacija: ima stigti ne tik maisto, bet ir vandens.
„Žmones labai baugina sklindančios kalbos, kad okupantai nuodija šulinių vandenį“, – dalijosi nuogąstavimais savanoris iš Ukrainos.
Važiuojame į karštuosius taškus, žinome kelius ir keliukus, žinome, kaip privažiuoti, kaip išvažiuoti. Paimame vaikus ir kuo greičiau pasišaliname – lekiame beveik nesustodami.
Nori ramios kasdienybės
Iš karo zonos į Kauną atvykusių jaunų šeimų lūkesčiai – greičiau įsilieti į taikios kasdienybės rutiną, susirasti darbą, rūpintis savo vaikų emocine būkle, auklėjimu, išsilavinimu.
Prie karo pabėgėlius atvežusio autobuso sutikta Olga Čiž pabrėžė esanti ukrainiečių kalbos mokytoja. Jos sutuoktinis Olegas Čižas Kaune dirba jau beveik metus, dabar jis savanoriauja – gabena į Ukrainą labdarą, o atgal į Lietuvą veža karo pabėgėlius.
„Į Kauną atvažiavau prieš kelias savaites. Kaip tik šiandien, trečiadienį, mokykloje vedžiau pirmą ukrainiečių kalbos ir literatūros pamoką. Pamokoje buvo aštuoni vaikai, bet jų daugės. Vaikams pamokos yra labai svarbu – jos padės įsilieti į kasdienybę“, – sakė pedagogė.
Laukiami: tarp praėjusį trečiadienį atvykusiųjų – daugiausia mamos ir vaikai. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)
Ji pasakojo, kad pamokos metu nepavyko išvengti karo Ukrainoje temos.
„Paaiškėjo, kad vienas dvylikametis tarsi koks ekspertas domisi karo eiga, pokyčiais fronte ir nori apie tai su visais kalbėti. Mergaitėms taip pat svarbu, kas vyksta Ukrainoje“, – pabrėžė O.Čiž.
Pedagogė: į Kauną atvykstančių tėvynainių nekantriai laukė ir ukrainiečių kalbos ir literatūros mokytoja O.Čiž. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)
Kaunas priima
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos kovo 14 d. duomenimis, mokytis Kauno mokyklose yra užsiregistravę apie 250 vaikų. Iš viso visuose Lietuvoje veikiančiuose migracijos skyriuose užregistruoti 5 897 Ukrainos vaikai iki 18 metų.
Kauno miesto savivaldybė informuoja, kad saugų prieglobstį Kaune jau rado apie 500 Ukrainos vaikų.
„Siekiama, kad mieste jiems būtų prieinamos ne tik švietimo paslaugos, būtina socialinė ar psichologinė pagalba, bet ir platus spektras kultūros, sporto veiklų, neformaliojo ugdymo užsiėmimai“, – pabrėžė Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Eglė Andriuškienė.
Ji atkreipė dėmesį, kad artimiausiame posėdyje Kauno miesto taryba priims sprendimus dėl sporto mokyklų, teatrų, kultūros centrų, muziejų ir bibliotekų atvėrimo Ukrainos vaikams.
„Norime, kad iš karo Ukrainoje ištrūkę vaikai Kaune jaustųsi saugiai. Neatsiejama saugumo dalis – užimtumas ir sugrįžimas į kiek įmanoma įprastesnį ritmą. Ukrainiečiai turi būti tarp mūsų vaikų, lankyti darželius ir mokyklas, popamokines veiklas, sporto ir kultūros renginius“, – sakė E.Andriuškienė.
Ji pabrėžė, kad vaikai Kaune gauna visą reikiamą paramą – nuo apgyvendinimo, maitinimo, aprūpinimo trūkstamais daiktais iki emocinės ir psichologinės pagalbos.
„Siekiant, kad mažųjų ukrainiečių integracija ir pažintis su Kaunu būtų sklandesnė, Kauno kultūros ir sporto įstaigos pasirengusios pakviesti juos į nemokamas veiklas ir renginius. Mieste apsistojusiems ukrainiečiams spektaklių, meno festivalių, renginių ir koncertų bilietų dovanos Kauno šokių studija „Aura“, „Kauno Santakos“ kolektyvas, Kauno miesto simfoninis orkestras, Kamerinis teatras ir netrukus duris atversiantis kino teatras „Romuva“, – informavo savivaldybės atstovė.
Kartu – kaip kumštis
Praėjusį trečiadienį vaikus iš Ukrainos į Kauną atvežusi organizacija „Pagalbos sparnas“ buvo įkurta dar 2014 m.
„Viskas prasidėjo nuo tragiškų įvykių Maidane 2014 m. vasario 18–20 d., kai buvo nužudytas 101 sukilėlis. Buvome išsiųsti į misiją saugoti mūsų karo medikų, kurie teikė pagalbą sužeistiesiems“, – pasakojo „Pagalbos sparno“ vadovas A.Šimoniūtis.
Netrukus po Maidano įvykių Rytų Ukrainoje prasidėjo hibridinis karas – buvo aneksuotas Krymas, ėmė trūkti humanitarinės pagalbos.
„Siekdami, kad parama Ukrainai būtų tvaresnė, įkūrėme paramos fondą „Pagalbos sparnas“. Trejus su puse metų gabenome humanitarinę pagalbą kariams, vaikų namams, pabėgėlių stovykloms. Per tą laikotarpį nuvežėme apie 170 t humanitarinės pagalbos: maisto, medikamentų, higienos priemonių, drabužių. Veždavome ir sužeistus karius, kuriuos paimdavome iš fronto linijos. Bendradarbiavome su organizacija „Špital Maidano“, šefavome vaikų globos namus „Maliavka“. Fondas taip pat rūpinosi automobilių paieška savanoriams, kariškiams. Maždaug iki 2018 m. į Ukrainą buvo nuvežta per 50 automobilių – greitosios pagalbos, visureigių“, – vardijo A.Šimoniūtis.
Anot jo, 2018 m. jau buvo matyti, kad Ukraina stiprėja, ryškėja jos europinės ateities perspektyvos. Atrodė, kad fondas „Pagalbos sparnas“ nebereikalingas.
„Bet manęs neapleido nuojauta, kad viskas tuo nesibaigs. Todėl, kaip nujausdami, nusprendėme fondo dar neuždaryti – tik sustabdyti jo veiklą.
Būdamas komandiruotėje Belgijoje 4 val. nakties sulaukiau draugų skambučio: pranešė apie prasidėjusį karą. Skubiai grįžau į Lietuvą, atnaujinome fondo veiklą, surinkome aktyvą ir pradėjome darbus“, – sakė A.Šimoniūtis.
Artimiausi atsargos pulkininko ir jo bendražygių planai – po trijų beveik bemiegių naktų šiek tiek pailsėti. Paskui jau rutina tampanti darbotvarkė: rinkti labdarą, ją gabenti į Ukrainą ir kelionė atgal – su iš baimės nuščiuvusiais vaikais.
Į Ukrainą vežamos labdaros sąrašas sudaromas pagal į „Pagalbos sparno“ tinklalapį siunčiamus pageidavimus. Atsargos pulkininkas atkreipė dėmesį, kad jau prašoma atvežti net ir vandens – tai dramatiškai liudija, kad pagalba yra gyvybiškai svarbi.
Be pertekliaus: visi karo pabėgėlių daiktai sutilpo į lagaminus. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)
Kad kelionė vyktų beveik be sustojimų, kiekvieną transporto priemonę pasikeisdami vairuoja trys vairuotojai. Kartais kyla sunkumų dėl degalų, nes vienoje degalinėje leidžiama įsipilti ne daugiau nei 20 l.
„Gabenamės tam tikrą kiekį degalų atsargų. Be to, sužinoję, kad vežame vaikus, degalinių darbuotojai leidžia įsipilti daugiau, todėl degalų nepritrūkstame“, – patikino A.Šimoniūtis.
Pasak jo, labai svarbu rūpintis į Lietuvą vežamų vaikų apsauga, sveikata – jie turi būti pamaitinti, nesušalę, kiek įmanoma, apsaugoti nuo traumuojančių emocijų.
A.Šimoniūtis pabrėžė, kad Ukrainai padedančios organizacijos „Pagalbos sparnas“ veikla būtų neįmanoma be veiklios paramos, kurios sulaukiama iš įvairių bendrovių ir organizacijų: Lietuvos ir Ukrainos ambasadų, Kauno greitosios medicinos pagalbos stoties, bendrovių „Telesoftas“, NFG „Hoptrans“ ir kt.
„Veikdami visi kartu mes esame kumštis, galintis ir padėti, ir apsaugoti“, – pabrėžė „Pagalbos sparnas“ vadovas.
