Iš pradžių pamėginau vietoje nenustygstantį Artūrą pagauti jo gimtajame Kaune (jis yra ir vienas iš „Kaunas 2022“ ambasadorių), galiausiai susibėgome puodelio kavos sostinėje, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kur jis ieškojo medžiagos vienam iš projektų. Kad Vilnius – tik trumpa stotelė jo kelionių atlase, išdavė už stalą aukštesnė kelioninė kuprinė. Paaiškėjo, kad pašnekovas po kelių dienų turi skristi į Los Andželą, kur įgyvendina vieną iš daugybės savo socialinės fotografijos projektų. Apie jį nė nesumojau paklausti, tačiau netrukus iš Artūro feisbuko įrašų tapo aišku, kad amerikietiškame projekte jis ketina nuotraukomis pasakoti apie Vakarų pakrantėje įsikūrusių lietuvių, lenkų ir rusų bendruomenių gyvenimą.

Pastarieji keleri metai jam buvo turtingi ryškių patirčių – karas Ukrainoje, migracijos banga iš Sirijos ir kitų arabų šalių, žurnalistinės kelionės po Rusiją, Gruziją, Moldovą, Palestiną, aneksuotą Krymą ir t.t., siekiant kadruose ir tekstuose užfiksuoti jokiais išankstiniais mitais neapipintą ir nė į vieną ar į kitą pusę neiškraipytą realybę.

Įsijausti į istorijas

Ką daryti, jeigu toji tiesmuka realybė ima ir apsuka išankstines nuostatas, įsitikinimus, stereotipus visais 180 laipsnių? Ar šiame žanre apskritai galima tokių turėti?

„Žurnalistui reikia nuolat abejoti viskuo, neužsidaryti tarp savo įsitikinimų, būti nepaprastai atviram. Viena yra skaityti, domėtis ir turėti nuomonę, kita – pamatyti viską savo akimis. Dėl to socialinė fotožurnalistika yra viena iš prestižinių profesijų – nesugalvoju jokios kitos, kuri leistų atsidurti vietose, į kurias nukreipti viso pasaulio žvilgsniai, įsijausti į istorijas, užuosti kvapus, matyti naujienų įvykio smulkiausias sudedamąsias dalis – žmonių išgyvenimus. Taip pat ypatingai svarbu yra darbo etika ir objektyvumas“, – sako A.Morozovas.

Pasak jo, ši profesija išskirtinė ir tuo, kad leidžia per santykinai trumpą laiką patirti visą puokštę emocijų – nuo neapykantos iki atjautos, gailesčio. Taip Artūrui nutiko fotografuojant vadinamąją pabėgėlių krizę: „Prieš išvykdamas nušviesti įvykių, susijusių su suaktyvėjusia imigrantų banga į Pietų Europą, vertinau pabėgėlius kaip vientisą masę, kurią sudaro tūkstančiai valčių, kilometrinės žmonių vilkstinės, nesustabdomos jokių valstybių sienų. Tačiau fotografuodamas turi unikalią galimybę išskaidyti šią milijoninę žmonių masę iki smulkiausio krislo – vieno žmogaus likimo. Tai padeda atsikratyti stereotipų. Nušviečiant tokias istorijas labai svarbu kalbėti apie viską ne apibendrintai, o detaliai. Pavyzdžiui, minėtos krizės atveju buvo labai svarbu kalbėti ne tik apie nuo karo bėgančių žmonių problemas, bet ir apie tuos, kurie pelnosi iš šios migracijos, ar tuos, kurie naudojasi proga patekti į Europą vedami piktų kėslų.“

„Kodėl nefotografuoji ir neviešini Lietuvos aktualijų – negi mes tokie neįdomūs pasauliui?“ – klausiu fotografo, kai pagaliau susėdame su puodeliais kavos rankose.

„Geras klausimas. Pritariu, kad kokybiškų pasakojimų pasauliui iš Lietuvos tikrai trūksta. Mūsų šalies vardas vis dažniau girdimas tarptautiniame kontekste, tačiau keliaudamas jaučiu, kad Lietuva pasauliui yra mažai pažįstama kultūriniu, socialiniu aspektu. Pats tik dabar pradedu pažinti Lietuvą, esančią už mano socialinio burbulo ribų. Norą tai daryti pajaučiau prieš prezidento rinkimus bendraudamas su amerikiečiais, gyvenančiais toliau nuo didžiųjų megapolių, klausydamas jų istorijų ir patirčių, politinių lūkesčių ir vilčių dėl Donaldo Trumpo, kuris europietiškoje erdvėje ir JAV didmiesčių kultūroje buvo ir yra vertinamas kritiškai. Supratau, kaip susikurta aplinka mus atskiria nuo bendro konteksto. Tada ir kilo mintis imtis socialinės atskirties temos“, – dėsto pašnekovas.

Nori griauti stereotipus

Šio eksperimentinio socialinio projekto rezultatus pamatysime jau šių metų pabaigoje, kai šis jo vizualus pasakojimas pasirodys knygos pavidalu. „Prie šio projekto dirbu vos du mėnesius, tačiau galiu drąsiai sakyti, kad tai yra pati įdomiausia tema, kurią kada tik nagrinėjau“, – užtikrina jis.

Artūras skuba griauti miestietiškoje visuomenės dalyje įsigalėjusių stereotipų apie prasigėrusį ir ištuštėjusį kaimą. „Labai kviesčiau pavažinėti po Lietuvos kaimus ir pakalbėti su ten gyvenančiais žmonėmis. Tikrai nėra taip, kad visi prasigėrę, nieko nedirba. Taip, yra rajonų, kur žemė nederlinga ar pramonė po sovietmečio žlugo. Bet ir iš tokių jokiu būdu ne visi išvažiavo ar prasigėrė, kaip įprasta manyti. Žmonės, net neturėdami darbo ar ūkių, sugeba išgyventi iš pensijų ar pašalpų ir dar mieste gyvenantiems giminaičiams padėti, nes patys užsiaugina daržovių ir gyvulių. O kaip tie kaimo žmonės jautriai žiūri į lietuvybę, papročius, tradicijas, kokį ypatingą ryšį išsaugojo su protėviais! Ypač mane žavi Dzūkija, kur daugelis gyventojų kalba tarmiškai ir iki šiol gyvena iš to, ką randa miške. Taip pat vadinamųjų tuteišų kraštas – jūs neįsivaizduojate, kokių ten įdomių dalykų galima išgirsti ir pamatyti, kalbant apie papročius ir tradicijas“, – sako Artūras.

Už socialinės atskirties linijos esantys žmonės tragiškai stokoja vilties. Taip, kaip modernūs didmiesčių gyventojai stokoja empatijos.

Jis pasidžiaugia nauja tendencija, kad į provinciją persikelia vis daugiau jaunų žmonių – vieni atvažiuoja iš miestų ieškoti pigesnio būsto ir ramybės, kiti grįžta iš užsienio, visokių įdomių verslų įkuria. Beje, Artūras ir pats jau dvejus metus su savo širdies drauge, taip pat gerai žinoma fotografe Neringa Rekašiūte (malonus sutapimas – ją kaip tik kalbinome sausio numeryje) gyvena Dievo užmirštame Lietuvos užkampyje – Visagine. „Tokių, į kaimą grįžusiųjų, daug vien tik tarp mūsų su Neringa pažįstamų: kas į Švenčionėlius, kas į Širvintas, kas Anykščius, kas į Nidą, kas į tą patį Visaginą išvažiavo gyventi. O ir važinėdamas fotografuoti susitikau nemažai jaunų, išsilavinusių žmonių, kurie nepabūgę stereotipų išsikraustė į mažesnius miestus ir kaimus. Jie puikiai sutaria su vietiniais, jaunimui organizuoja filmų peržiūras, įdomias diskusijas. O kad tokių drąsuolių daugiau atsirastų – tada nebereikėtų kalbėti apie atskirtį, gyvenimas provincijoje nesiskirtų nuo gyvenimo didmiestyje“, – kalba Artūras.

A.Morozovas akcentuoja, kad jam nerimą kelia ne ekonominė ar geografinė, o pirmiausia mentalinė atskirtis, kai socialiniuose tinkluose ar net žiniasklaidoje žmonės yra surūšiuojami, jiems klijuojami žeidžiantys epitetai. „Už socialinės atskirties linijos esantys žmonės tragiškai stokoja vilties. Taip, kaip modernūs didmiesčių gyventojai stokoja empatijos. Įgyvendindamas šį projektą supratau, kiek išties mažai žinome apie save ir kaip visi tarpusavyje esame susiję“, – teigia jis.

Prisideda prie šalies pokyčių

Socialinės temos gvildenamos ir šiuolaikinių medijų platformoje „Nanook“, kurią Artūras įkūrė su bičiule Berta Tilmantaite. A.Morozovo teigimu, kai kurios „Nanook“ iškeltos problemos netgi privertė politikus pakoreguoti įstatymus. Pasak fotožurnalisto, būtent tai, kad ir pats gali prisidėti prie pokyčių, jį sulaiko nuo minčių apie išvykimą iš Lietuvos, pelningesnį darbą.

„Man pasisekė, kad tik pradėjus dirbti fotožurnalistu, dėka savo kolegos Liutauro Strimaičio, turėjau galimybę susipažinti su geriausiomis tarptautinės žurnalistikos tradicijomis, bendradarbiauti su žymiausias leidiniais. Tuomet regėjau didžiulį skirtumą tarp besiformuojančios Lietuvos žiniasklaidos ir to, kaip dirbama užsienyje. Panašiai jautėsi ir Berta, kuri buvo baigusi studijas geriausiose vaizdo žurnalistikos mokyklose. Kartą susitikome Vilniuje, vienoje žurnalistų kompanijoje. Ten užsimezgė pažintis ir nusprendėme kartu ką nors nuveikti. Pirminis tikslas buvo gana savanaudiškas – sukurti bendruomenę žurnalistų, su kuriais galima būtų bendrauti, diskutuoti ir dirbti kartu. Taip atsirado „Nanook“ ir edukacijos programa, kuri šiandien vienija apie 20 jaunų profesionalų“, – kalba A.Morozovas.

Naujausias „Nanook“ projektas vadinasi „Kol dega raudona“, jame atskleidžiamos Lietuvoje politinio prieglobsčio pasiprašiusių Rusijos piliečių, vienaip ar kitaip neįtikusių Kremliui, istorijos. „Atvykęs į Lietuvą pirmiausiai pastebėjau, kad lietuviai laukia, kol dega raudona, o rusai eina“, – tokiu pastebėjimu pasidalijo vienas iš projekto pašnekovų.

„Šis dokumentinis projektas man nepaprastai įdomus. Jis supažindina mus su Rusija per jos gyventojų pasakojimus. Kaip paprastas rusas iš eilinio miesto, dirbantis paprastą darbą, gali tapti režimo auka. Tai labai daug išduoda apie Putino Rusiją. Tai labai daug pasako ir apie mus. Šalį, kurioje egzistuoja valia padėti žmonėms, nepaisant to, kad jie yra iš priešiškos šalies. Tai įrodo, kad tapome Europos valstybe“, – sako jis.

Apginti nuo Rusijos

Kuo panašios ir kuo skiriasi papasakotos istorijos? Pasak pašnekovo, tarp projekto dalyvių yra ir žmogaus teisių aktyvistų, ir LGBT bendruomenės narių, ir politinių opozicionierių, ir žurnalistų, ir tokių, kurie tiesiog atsisakė veikti pagal Kremliaus diegiamą ideologiją.

Nedrįstu spėlioti, kas bus po dar 100 metų, bet esu įsitikinęs, kad Lietuva yra tiesiog pasmerkta sėkmei, nes tas progresas, kurį padarėme per beveik tris laisvės dešimtmečius, yra labai didelis.

„Projekto pradžioje nerimavau, kad šie vienuolika pasakojimų bus labai panašūs. Tačiau nustebau, koks įvairus likimų spektras yra šioje bendruomenėje. Klausydamas istorijų mąsčiau, kodėl Kremlius taip stengiasi juos diskredituoti. Tam manau yra dvi pagrindinės priežastys. Pirma, šie savo šalį mylintys rusai atskleidžia mums Putino Rusijos kontrolės įrankius – persekiojimą, bauginimą, šantažą – tai, deja, nepakito nuo KGB laikų. Antra, ši politinių pabėgėlių bendruomenė Lietuvoje demontuoja pagrindinį Kremliaus propagandos prieš Baltijos šalis naratyvą – čia neva egzistuojančią rusofobiją“, – aiškina A.Morozovas.

Pasak jo, Lietuva turi kelis šimtmečius siekiančias tradicijas suteikti saugų prieglobstį disidentams būtent iš Rusijos. Pirmieji buvo sentikių bendruomenės nariai, kurių pėdsakų galima lengvai rasti palei geležinkelio bėgius Vilnius–Turmantas. Nedaug kam Lietuvoje žinoma ir mūsų poeto, diplomato Jurgio Baltrušaičio veikla. Po Spalio revoliucijos jo dėka iš Rusijos į Vakarų Europą galėjo išvykti Rusijos inteligentijos atstovai, menininkai. Vienas jų – žymus tapytojas Marcas Chagalas.

Sovietmečiu egzistavo glaudūs ryšiai tarp Lietuvos ir Rusijos disidentų. Jie smarkiai prisidėjo ir prie mūsų nepriklausomybes atkūrimo bei Sovietų Sąjungos griūties.

Kalbant apie šiandienę politinių pabėgėlių bendruomenę, jų pasirinkimą atvykti pas mus, Artūro manymu, lėmė kelios priežastys. Pirmiausia – mūsų diplomatų politinė valia, Rusijos represijų išmanymas. Taip pat – geografinė padėtis, ekonominė situacija, patogi kalbinė terpė ir tai, kad čia jau yra rusų bendruomenė.

Pasak fotožurnalisto, kalbinti rusai Lietuvoje jaučiasi gerai. „Juos stebina puiki ekologinė situacija, ypač patogus, ramus ir kokybiškas gyvenimas sostinėje. Jie giria netgi tokias institucijas kaip VMI ir „Sodra“, kurios daugumai lietuvių kelia baimę“, – šypteli pašnekovas.

Pasak jo, mes esame linkę save lyginti su populiariausiomis emigracijos kryptimis – šalimis, kurios yra kultūros ir ekonomikos lopšiai, nepatyrę kelių dešimtmečių okupacijos. „Dažnai pamirštame, iš kokio konteksto mes keliaujame link ateities. „Kol dega raudona“ tai puikiai primena. Klausydamas šių žmonių pasakojimų, netikiu, kad tai yra XXI a. Europa. Nedrįstu spėlioti, kas bus po dar 100 metų, bet esu įsitikinęs, kad Lietuva yra tiesiog pasmerkta sėkmei, nes tas progresas, kurį padarėme per beveik tris laisvės dešimtmečius, yra labai didelis“, – sako žinomas fotožurnalistas A.Morozovas.