Pirmadienio naktį ant ilgo teatralų vėlių suolelio prisėdo ir Stanislovas Rubinovas, 83-ejų metų teatro režisierius, dainininkas, Kauno kamerinio teatro įkūrėjas ir meno vadovas.

Lemtingasis „Batuotas katinas“

„Mano gyvenimo kelias – teatras. Meilė teatrui užgriuvo staiga. Man tada buvo šešeri. Mačiau spektaklį „Batuotas katinas“, kurį prisimenu iki dabar. Vakare pakilo aukšta temperatūra. Iškviestas gydytojas ligos nerado... Dabar suprantu, kad užsikrėčiau baisiu teatro virusu. Neišsigydžiau, savo meilės niekada neišdaviau ir kitų neieškojau“, – atsakinėdamas į moksleivių klausimus portale bernardinai.lt dar šį rudenį teigė S. Rubinovas, visada tikėjęs savo pasirinkimu ir savo jėgomis.

Kūrėjas yra sakęs, kad įkvėpimo darbui teatre semdavosi iš kasdienio gyvenimo, iš žinomų kūrėjų darbų, o kartais – iš menkaverčių televizijos serialų, kvailų detektyvinių istorijų, bendravimo su įvairių profesijų žmonėmis, iš savo gebėjimo analizuoti, suprasti, pastebėti, atleisti. Tai akivaizdu neseniai pasirodžiusioje S. Rubinovo atsiminimų knygoje „Miške ir scenoje“. Joje autorius pateikia savo gyvenimo istoriją, kupiną dramatiškų, kartais net fantaziją pralenkiančių vaizdų ir išgyvenimų, susitikimų su ryškiomis kultūros asmenybėmis. Knyga parašyta grakščia forma, su humoro elementais, dar nenujaučiant artėjančios gyvenimo pabaigos.

Veidas iš plokštelės voko

S. Rubinovas gimė 1930 m. Vilniuje, žydų šeimoje. Antrojo pasaulinio karo pradžioje jo tėvas buvo sušaudytas Paneriuose, vienuolikametis Stanislovas su motina slapstėsi miškuose iki karo pabaigos. Pirmoji knygos „Miške ir scenoje“ dalis skirta būtent šiam tragiškam laikotarpiui. „Negalėjau atvažiuoti į šios knygos pristatymą, ir žinia apie Stanislovo Rubinovo mirtį – man tikras smūgis. Dabar jaučiu didžiulę skolą šiam žmogui, kurį pažinojau nuo paauglystės Kaune – eidamas pro vinilinių plokštelių parduotuvę Laisvės al., matydavau plokšteles su jo atvaizdu ir pavarde, – vakar prisiminė rašytojas Markas Zingeris. – Vėliau su S. Rubinovu teko susipažinti arčiau. Dabar mano atmintyje iškyla jo labai šiltas, žmogiškas įvaizdis.“

Perskaitęs jo knygą M. Zingeris sakė supratęs, kad S. Rubinovo kartos žmonių poelgius gali vertinti tik tie, kurie gyveno tuo metu, to meto sąlygomis. „Tai supranti ir jo paskutiniame su Daiva Čepauskaite pastatytame spektaklyje „Diena ir naktis“. O dabar manyje – gilus liūdesys ir kartėlis dėl to, kad netekome žmogaus, kurio vietos niekas neužpildys“, – kalbėjo M. Zingeris.

Dramaturgės krikštatėvis

Anot teatrui pjeses kuriančios poetės, aktorės, dramaturgės Daivos Čepauskaitės, teatro bendruomenė neteko didelės erudicijos ir kultūros žmogaus. „Jaučiau šios iškilios asmenybės palaikymą nuo pirmų mano žingsnių jo vadovaujamoje Jaunimo studijoje, kurios duris pravėriau prieš 24 metus. Būtent jo paakinta parašiau pirmąją vaikams skirtą pjesę „Pimpės gimtadienis“. Tad S. Rubinovą laikau savo, kaip dramaturgės, krikštatėviu. Jis man yra ir ne vieną idėją būsimai pjesei pamėtėjęs. Paskutinis mūsų bendras darbas – 2011 m. Kameriniame teatre pastatytas spektaklis „Diena ir naktis“, – pasakojo D. Čepauskaitė.

Ji atkreipė dėmesį į išskirtinę S. Rubinovo savybę: „Vis galvodavau, kodėl kalbėdama su juo, visada jausdavausi labai protinga. Ilgainiui supratau, kad tai ne mano, o jo, kultūringo žmogaus, mokėjusio pakelti pašnekovą iki savo lygio, nuopelnas.“

Kalbantis kildavo idėjų

Pasak Kauno nacionalinio dramos teatro direktoriaus Egidijaus Stanciko, išėjo kūrybingas žmogus, palikęs plačiai atvertus į pasaulį kūrybos langus: „Stanislovas Rubinovas atstovavo XX a. pokario kūrybinės inteligentijos kartai, kuri iki šių dienų išsaugojo pagrindines vertybes, tapo jų garantu dabartiniame teatre, santykiuose su kolegomis.“

E. Stancikas prisiminė, kaip Stanislovas po repeticijos ar spektaklio išeidavo į Laisvės al. ir, tarsi tęsdamas tarpukario inteligentijos tradiciją, bendraudavo su sutiktais kolegomis, bendraminčiais. „Kalbantis su juo būtent Laisvės al. man yra kilę nemaža kūrybinių idėjų. Labai pasigesiu šių susitikimų, šios spalvingos įvairiomis prasmėmis ir turtingos idėjų asmenybės“, – sakė Kauno dramos vadovas.

Įvairiapusis kūrėjas

1949–1951 m. vaidino Lietuvos rusų dramos teatre.

1951–1953 m. dirbo liaudies dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva“.

1956 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją.

1956–1970 m. – Kauno muzikinio teatro solistas. Sukūrė apie 50 vaidmenų.

1970–1986 m. Lietuvos filharmonijoje rengė solines programas, koncertavo Lietuvoje ir už jos ribų.

1976 m. įkūrė Kauno jaunimo muzikinę studiją, iš kurios išaugo Jaunimo teatro studija, o 1986-aisiais – Kauno kamerinis teatras.

1987 m. organizavo tarptautinį teatro festivalį „Jaunasis teatras-87“.

Sukūrė pjeses „Nr. 246“, „Killer kommando“, literatūros kūrinių inscenizacijų.

Padarė daug įrašų Lietuvos radijuje ir plokštelių studijoje. Režisavo spektaklius, koncertines kompozicijas. Dėstė vokalą Muzikinio teatro studijoje ir Jaunimo teatro studijoje.

Įvairių teatro prizų ir apdovanojimų laureatas.

Šaltinis: kamane.lt

Velionis pašarvotas Kauno kameriniame teatre, Kęstučio g. 74A. Lankymas – antradienį nuo 10 iki 21 val., trečiadienį nuo 10 val.

Išlydėjimas į Petrašiūnų kapines – trečiadienį, spalio 23 d., 14 val.