Kaunietė prisipažįsta per pandemiją beveik pasidavusi negatyvioms emocijoms, tačiau savanorystė padedant Ukrainos karo pabėgėliams atvėrė naujas galimybes.

„Mane galima vadinti meilės emigrante“, – juokiasi Jurgita. Jos vyras Kęstutis Norvegijoje, Vestfoldo apskrities Stokės miestelyje, gyvena jau dvylika metų. Ketverius metus, kol vyras galėdavo dažniau apsilankyti Lietuvoje, Jurgita svarstė: emigruoti ar ne?

„Kai vyras išvažiavo, aš dirbau Kauno televizijoje žurnaliste – rengiau laidą apie švietimą „Mokyklos langas“. Vasaromis, kai baigdavosi TV sezonas, važiuodavau pas Kęstutį. Ten išbandžiau įvairius darbus: naktimis išvežiodavau paštą, valiau butus, net namus dažiau – statybininkas vyras išmokė. Rudenį grįždavau rengti televizijos laidos“, – pasak jos, toks gyvenimo ritmas tęsėsi, kol jos jaunesnioji dukra Milda pakaunėje, Raudondvaryje, baigė mokyklą.

Panašiu metu televizijos eteryje nebeliko Jurgitos rengiamos laidos. Tačiau ji toliau dirbo: įkūrė vaikų žurnalistikos studiją, vedė būrelius.

„Buvo gaila mesti nors ir prastai mokamus, bet mėgstamus darbus – ilgai svarsčiau, ar emigruoti. Prieš šešerius metus vis dėlto ryžausi. Tuo labiau kad vyras ir naujieji draugai Norvegijoje jau seniai ragino. Supratau, kad ilgiau atskirai gyventi būtų per sunku. Be to, aš jau buvau spėjusi pamilti Norvegiją, jos gamtą“, – priežastis, lėmusias apsisprendimą išvykti, vardija Jurgita.

Gyventi į aukštu pragyvenimo lygiu garsėjančią Skandinavijos šalį ji išvyko apsisprendusi: juodo darbo žuvų fabrike ar valymo paslaugų firmoje nedirbs. Moteris puoselėjo viltį ir ten dirbti žurnaliste.

Aš nuolat jaučiau, kad galiu daugiau.

Sudėtingiau, nei planavo

„Aš optimistiškai galvojau: per trejus ar ketverius metus puikiai išmoksiu norvegų kalbą, susirasiu mano kvalifikacijas atitinkantį darbą ir gražiai įsiliesiu į Norvegijos visuomenę. Tačiau viskas išėjo truputį sudėtingiau. Mes, žurnalistai, tam tikra prasme išlepinti: esame įpratę prie įdomaus, dinamiško, kvalifikuoto darbo, kai kurių privilegijų ir dėmesio. Tačiau Norvegijoje gauti kvalifikuotą darbą sunku – jį dirba gal 10 proc. emigrantų. Pažįstu lietuvių, dirbančių pagal savo profesiją. Tai – medikai, slaugytojai, pedagogai, dizaineriai, muzikantai, aukštųjų technologijų specialistai, virtuvių šefai ar barmenai. Tačiau šie darbai nenukrito jiems iš dangaus – jie labai stengėsi ir viską čia turėjo įrodyti iš naujo. Stengiausi ir aš“, – savo vingiuotą kelią Norvegijoje prisimena Jurgita.

Ji suprato: žurnalisto darbe be norvegų kalbos neišsivers, todėl iš karto užsirašė į kursus. Tačiau prisipažįsta nepagalvojusi, kad emigravus 48-erių, mokytis bus kur kas sunkiau nei studentiškais laikais. „Jaunimui visai kitaip – mano vyresnioji dukra Milena, atrodo, visai be pastangų norvegų kalbą per dvejus metus puikiai įvaldė. Aš per tą laiką ją taip pat įveikiau, bet man prireikė labai daug pastangų, laiko ir lėšų. Buvo labai sunkių momentų: atrodė, kad nebežinau, nei kur esu, nei ką darau“, – prisimena pašnekovė ir daro išvadą: emigruoti geriau jauniems, o ne beveik 50-ties.

Veikla: mažuosius Tionsbergo lietuvius Jurgita mokė lietuvių kalbos. J. Jurevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Teko atsisakyti svajonės

Po dvejų su puse metų intensyvaus norvegų kalbos mokymosi Jurgita išlaikė dvi iš penkių Bergeno norvegų kalbos egzamino dalių ir, nors egzaminas nebuvo įskaitytas, leidosi į darbo paieškas – ėmė varstyti vietinių spaudos, radijo ir televizijos redakcijų duris.

„Visur su manim maloniai bendraudavo, pasiūlydavo kavos, stebėdavosi, kad žurnalistė iš Lietuvos ieško darbo Norvegijoje, tačiau sakydavo: tu gerai kalbi norvegiškai, bet žurnalistas turi kalbėti ir rašyti puikiai. Teko susitaikyti su mintimi, kad čia žurnalistinio darbo nedirbsiu“, – apėmusį nusivylimo jausmą prisimena Jurgita.

Tačiau ir negavusi žurnalisto darbo aktyvi moteris, palaikoma vyro, nusprendė nepasiduoti – ėmė ieškoti pedagogo darbo. „Gavau pavaduojančios auklėtojos asistentės darbą. Dirbau šešiuose vaikų darželiuose pagal iškvietimus. Darbas buvo lengvas: grupės mažos, po dešimt ar dvylika vaikų, be to, skirtingai nei Lietuvoje, jokio fizinio darbo. Jaučiausi kaip mama, leidžianti laiką su vaikais. Tačiau čia negalėjau pritaikyti Lietuvoje įgytos pedagoginio darbo patirties. Man vis sakydavo: tu neauklėk – tik žaisk, kalbėkis su vaikais. Aš nuolat jaučiau, kad galiu daugiau“, – jausmą, kad šiame darbe nerealizuoja savęs, apibūdina pašnekovė.

Buvo labai sunku išsaugoti savivertę – tai tapo man didžiausiu iššūkiu.

Prisidėjo ir kai kurių lietuvių požiūris į ją. „Skaudino, kai fabrikuose ar valymo firmose daugiau nei aš uždirbdavę lietuviai žiūrėdavo į mane iš aukšto ir sakydavo: matai, neverta mokytis norvegų kalbos, ir iš viso ko verti tie tavo diplomai! Mat jiems užtekdavo kelių norvegiškų frazių. Buvo labai sunku išsaugoti savivertę – tai tapo man didžiausiu iššūkiu“, – prisipažįsta Jurgita.

Lietuvę trikdė ir tai, kad ne nuolat dirbant keliuose vaikų darželiuose nė viename nesijautė esanti tikra kolektyvo narė. Ją pamiršdavo pakviesti į kolektyvo šventes ar pasveikinti su gimtadieniu.

Siekė geresnės pozicijos

Po trejų metų pavaduojančių darbų vaikų darželiuose, kai Jurgita jau laukė nuolatinio darbo pasiūlymo, kortas sumaišė prasidėjusi pandemija, karantinas. Kuriam laikui buvo uždaryti vaikų darželiai – jos paslaugų nebereikėjo. Norvegijos darbo ir socialinės rūpybos tarnyboje (NAV), atliekančioje ir darbo biržos funkcijas, lietuvė užsiregistravo kaip bedarbė.

Pasibaigus karantinui jai ne kartą vėl siūlyti auklėtojo asistento ar panašūs darbai, tačiau moteris užsispyrė siekti geresnės pozicijos, kur galėtų geriau save realizuoti.

„Dvejus metus gavau bedarbio pašalpą. Kadangi mano atlyginimas buvo nedidelis, tai ir pašalpa maža, tačiau iš vyro atlyginimo ir mano pašalpos dviese galėjome išgyventi. Prasidėjus pandemijai likusi namuose tarsi bandžiau susikurti save iš naujo: stengiausi džiaugtis tapusi namų šeimininke, galėdama rūpintis vyru, gaminti jam valgyti, prižiūrėti savo sodelį, užsiimti sportu, rankdarbiais. Tačiau labai norėjosi į darbą, norėjosi veiklos ir oraus atlygio“, – prisimena Jurgita ir prisipažįsta, kad pandemija, karantinas buvo sunkiausias laikotarpis jai ir jos šeimai.

„Nors mano vyras visada mane palaikė, tuo metu jau ir jis man sakydavo: gal tu pasiieškok paprastesnio darbo. Man jau tapo nepatogu kam nors pasisakyti, kad po penkerių metų Norvegijoje aš vis dar neturiu nuolatinio darbo, tik vieną kitą lietuvį pamokau norvegų kalbos, jiems pavertėjauju ir tai dažnai nemokamai. Neslėpsiu – kartais pasijusdavau išnaudojama: kai kurie tautiečiai, atrodo, norėjo su mumis bendrauti tik dėl to, kad mano vyras jiems pigiau suremontuotų namą, o aš – nemokamai pavertėjaučiau“, – nusivylimo neslėpė Jurgita.

Kartu: įsimylėję Norvegijos gamtą, Jurgita ir Kęstutis Jurevičiai daug keliauja po antraisiais namais jiems tapusią šalį. J. Jurevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Užsiima savanoriška veikla

Per pandemiją kuriam laikui sustojo ir visos savanoriškos veiklos, į kurias veikli moteris buvo įsitraukusi nuo pat emigracijos pradžios.

„Iš pradžių bandžiau save realizuoti per visuomeninę veiklą, savanorystę. Nenorėjau pamiršti rusų kalbos – Tionsberge įkūrėme iki karo Ukrainoje labai sėkmingai veikusią rusakalbių moterų grupę. Stokėje įsijungiau į tarptautinę moterų grupę, kur bendravau su moterimis iš Afrikos, Azijos. Tapau Vestfoldo Lietuvių bendruomenės (VLB) žurnaliste, kartu su bendraminčiais čia organizuojame daug veiklų (didžiausias bendruomenės metų renginys „Joninės Vestfolde“ šiemet sulaukė bene rekordinio 600 lietuvių skaičiaus). Taip pat VLB kuruojamoje lituanistinėje mokyklėlėje „Gandriukas“ ikimokyklinukus savaitgaliais mokiau lietuvių kalbos. „Gandriuke“ švęsdavome Kalėdas, Užgavėnes, Velykas ir kitas lietuviškas šventes. Tačiau per pandemiją ši veikla taip pat sustojo. Mane net savotiška depresija apėmė. Labai pasigedau prasmingos veiklos. Vienu metu jau galvojau grįžti dirbti į vaikų darželius. Tačiau prasidėjo karas Ukrainoje – vėl ėmiau aktyviau savanoriauti“, – laiką, kai prireikė jos pagalbos, prisimena lietuvė.

Kartu su kitais VLB nariais ji rinko paramą ir organizavo jos išsiuntimą į Ukrainą – surinktus reikalingus daiktus lietuvis vairuotojas vežė tiesiai į Lvivo, Charkivo, Kyjivo sritis. VLB organizavo ir rusiškai mokančius savanorius lietuvius, kad jie padėtų ukrainiečiams čia adaptuotis.

Netrukus ši savanoriška Jurgitos veikla padėjo susirasti darbą.

Aplinka: darbo vietoje – Sandefjordo NAV, poilsio zonoje. J. Jurevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Nepavirto kontoros pelyte

„Mane pasikvietė kaimynas pavertėjauti oro uoste, kur jis važiavo pasitikti iš Ukrainos pasitraukusios senyvos moters. Teko versti iš norvegų į rusų kalbą ir atvirkščiai. Kai viskas praėjo sklandžiai, kaimynas padrąsino: gal tu galėtum gauti su tuo susijusį darbą? Susimąsčiau. Juolab kad mane labai palaikė mano konsultantė iš NAV Inger. Ji kantriai ieškojo mano kvalifikaciją atitinkančio darbo. Balandį iš jos sužinojau, kad, išaugus karo pabėgėlių iš Ukrainos srautui ir visoms komunoms (savivaldybėms) pasiskirsčius jų kvotas, Sandefjordo komunos NAV buria komandą darbui su pabėgėliais. Inger paskatino kandidatuoti į konsultanto poziciją. CV surašiau ne tik savo darbo, bet ir savanoriavimo patirtį. Man pasisekė – darbą iš karto gavau“, – džiaugiasi pašnekovė.

Dvi savaites mokiusis įvaldyti sudėtingas elektronines sistemas ir dokumentus, gegužę Sandefjordo NAV skyriuje pradėjo dirbti Ukrainos komanda: Jurgita, taip pat ukrainiečių kilmės lietuvė filologė Anastasija ir Norvegijoje gimęs indų kilmės jaunuolis sociologas Christopheris.

Jurgita prisipažino iš pradžių baiminusis, kad virs pilka kontoros pelyte, tačiau greitai tokios baimės išsisklaidė. „Man ši institucija pasirodė labai gyva ir žmogiška, besirūpinanti ne tik tais žmonėmis, kurie į ją kreipiasi, bet ir savo darbuotojais. Svarbiausia – dabar dirbu tikrai prasmingą darbą: realiai padedu tiems žmonėms, kuriems šiuo metu labiausiai reikia pagalbos, patarimų ir palaikymo“, – šypteli Jurgita.

Nedideliame mieste atsirado 200 ukrainiečių, kuriems vis prireikia įvairiausios pagalbos, iškyla netikėčiausių klausimų, kuriozinių situacijų.

Jai tenka padėti ukrainiečiams įsikurti būste, užtikrinti geras gyvenimo sąlygas, tvarkyti dokumentus, supažindinti su miestu, užrašyti į norvegų kalbos kursus, užregistruoti vaikus į mokyklas, darželius, palydėti pas gydytojus ar net paguosti. Jurgita džiaugiasi darbe galėdama panaudoti rusų, anglų ir norvegų kalbas ir visus organizacinius ir komunikacijos sugebėjimus.

Per keturis darbo su ukrainiečiais mėnesius ji sako taip ir neišmokusi į pareigas žiūrėti formaliai – dažnai biure užtrunkanti ir po darbo valandų. „Darbo krūvis – labai didelis. Nedideliame mieste atsirado 200 ukrainiečių, kuriems vis prireikia įvairiausios pagalbos, iškyla netikėčiausių klausimų, kuriozinių situacijų. Kažkam neatsidaro lauko durys, sugedus elektroniniam raktui, kažkieno paauglė dukra pabėga iš namų, kažkas pameta dokumentus, kažkas dingsta keliems mėnesiams, kažkas pasipiktina „Pride“ vėliava kaimynystėje... Norvegija Ukrainos karo pabėgėlius priima labai geranoriškai, jiems suteikia visas socialines garantijas. Savo ruožtu ukrainiečiai čia greitai prisitaiko, kas nori dirbti, susiranda darbus. Tiesa, žmonių yra visokių – pasitaiko ir linkusių papiktnaudžiauti norvegų gerumu“, – užsimena pašnekovė.

Padeda: dirbdama Sandefjordo NAV, Jurgita rūpinasi, kad ši ir kitos ukrainiečių šeimos Norvegijoje jaustųsi gerai. J. Jurevičienės asmeninio archyvo nuotr.

Pilnoji stiklinės pusė

Įpratusi matyti pilnąją stiklinės pusę, net ir karo Ukrainoje kontekste Jurgita įžvelgia pozityvių dalykų. Vienas jų – atsisijoję netikri draugai.

„Jie išsidiferencijavo. Putino režimo šalininkės rusės atkrito, bet dar labiau suartėjau su ukrainietėmis. Bendraudama rusakalbių moterų grupėje, pastebėjau, kad nemažai rusų į kitų tautų atstovus žiūri iš aukšto – jaučiasi tarsi jie būtų vieninteliai tikros kultūros nešėjai, tarsi visos geriausios knygos būtų parašytos rusų rašytojų, o baletas niekur kitur, išskyrus Rusiją, neegzistuotų. Tačiau prasidėjus karui kai kuriems rusams atsivėrė akys. Jei jie anksčiau didžiuodamiesi pasakodavo, kad jie – rusai, dabar ieško ukrainietiškų šaknų. Kartais randa: pasitaiko, kad buvusi „tikra rusė“ dabar jau pasakoja, kad ji – beveik ukrainietė, nes jos močiutė ukrainietė“, – šypsodamasi transformacijas pastebi Jurgita.

Atsigręžusi į Norvegijoje pragyventus metus, ji tvirtina: lengva nebuvo, bet vertėjo. Pakovoti už save, ieškoti ir laukti prasmingo ir įdomaus darbo, už kurį atlyginama su kaupu – ir dvasiškai, ir materialiai. Tokių gerų darbo sąlygų ir tokio pagarbaus požiūrio į darbuotoją ji sako labai pasigedusi Lietuvoje. Čia svarbus tapo ir jos žurnalistikos diplomas, ir lietuviškas darbo stažas. „Galbūt šis darbas – mano profesijos viršūnė? Nors kas ten žino“, – svarsto pašnekovė.

Ji pabrėžia, kad to pasiekė ne viena – ji nuolat jautė vyro, dukrų Milenos ir Mildos ir visos šeimos palaikymą. „Tik graudu, kad mano tėveliai šito nebesulaukė, per pastaruosius pusantrų metų vienas paskui kitą iškeliavę Anapilin“, – užsimena Jurgita.